Studentas pats mokyklą baigė visai neseniai, o dabar jau veda neformalaus ugdymo užsiėmimus Vilniaus Barboros Radvilaitės progimnazijoje. Šešiasdešimt 1-8 klasių vaikų jis moko apie informacines technologijas (IT). Tai nėra įprastas programavimo būrelis. Pasak jauno mokytojo, jo tikslas yra parodyti vaikams galimybę pritaikyti informacines technologijas kitų pamokų metu arba išmokti pasinaudoti jomis užsiimant mėgstama veikla.
Neformalaus ugdymo mokytojas ir informacinių technologijų entuziastas L. Kaminskis kartu su bendraminčiais Tomu Moška ir Benu Šidlausku turi viziją, kad kažkada pagrįstas inovacijų naudojimas bus mokyklų kasdienybė, o mokytojų kompetencijos leis maksimaliai išnaudoti tokio mokymo galimybes. Šio tikslo jis siekia dirbdamas su mokyklinio amžiaus vaikais ir kurdamas universalią programą mokykloms. Jo teigimu, kalbant apie informacinių technologijų mokymą ir švietimą bendrai, politikai turėtų į dialogą įtraukti kuo daugiau jaunų profesionalų.
Įkūrė įmonę, bet ne tik dėl verslo
Jau dabar jauno mokytojo gyvenimo aprašyme galime pamatyti reikšmingų pasiekimų – nuo vienuoliktoje klasėje Lietuvos kultūros sostinei sukurtos mobiliosios programėlės iki studijų Harvardo universiteto atšakinėje programoje. Pokalbiui susitinkame Vilniaus centre esančiose įmonės „IT edukacija“ patalpose, kuriose L. Kaminskis su keliais kitais jaunais bendraminčiais įkūrė „Turing Society“ biurą, pavadintą kompiuterių mokslo tėvu vadinamo Alano Turingo garbei.
„„Turing School” yra vienas iš keturių „Turing Society“ projektų, jo idėja yra susitelkti tik į informacinių technologijų mokslą, nes jis gali padėti mokytis ir kitų mokslų. Koncentruojamės į programavimą, loginį mąstymą. Mūsų tikslas yra sukurti dvylikos metų mokymosi platformą, kurią pradėtume taikyti nuo pačių mažiausių ir padėtume jiems personalizuotai mokytis. <…> Vaikas nebūtinai mokytųsi programuoti. Jei jam patinka piešti, galbūt vizualinė grafika galėtų būti tai, ką vaikas galėtų vyresnėse klasėse su „Photoshop“ programa daryti. Pirmiausiai, reikia identifikuoti platformą, kurią būtų galima pritaikyti kiekvienoje mokykloje. Tai mes darome dabar. Mokome „Soft Skills”: kas yra „Blockchain”, „Tesla”, kaip technologijos paveiks mūsų kartas, kur atrasti informaciją internete, kaip atskirti ją nuo propagandos ir taip toliau”, – šis, tiriamasis ir bandymų, etapas, jo teigimu, yra tik pati ilgo proceso pradžia.
Kažkada tokios pamokos galėtų būti visų bendrojo lavinimo mokyklų kasdienybė, tačiau kol kas tokią programą, kaip mokamą paslaugą, vaikinai siūlo papildomų lėšų turinčioms mokykloms. Pasak L. Kaminskio, tai reikalinga tam, kad jų komanda galėtų ekonomiškai išsilaikyti ir suburti jaunus žmones, kurių progresą programos metu galėtų stebėti iš arti. Vėliau, tikisi, ateis visų mokyklų eilė ir bus galima apie tai kalbėti su Švietimo ir mokslo ministerija.
„Nuoseklumas yra labai svarbu. Jei mokai mokinį nuo pirmos iki dvyliktos klasės, žinai, kaip jį „patempti”. Jei galėtume juos „turėti“ vienoje organizacijoje, galėtume sekti jų duomenis ir sukurti visiškai kitokio tipo mokymosi sistemą, žinodami, kada mokinys daro didžiausią progresą. Pavyzdžiui, tai vyksta 5-6 klasėse, o 7-oje nutinka kokia nors vidinė krizė. Mes galėtume išsyk kelti klausimą, kas atsitiko. Mokydamas per informacinių technologijų prizmę gali sekti duomenis“, – savo idėją aiškina L. Kaminskis.
Z kartos talentai
Visgi darbas bendrojo lavinimo mokykloje – kol kas dar nauja patirtis L. Kaminskiui. Tuo jis užsiima nuo praėjusių metų rudens. Per tą laiką sukaupė nemažai istorijų apie žingeidžius mokinius.
Neseniai DELFI rašė apie vieną iš jo mokinių, kuris, paskatintas domėtis kibernetiniu saugumu, surado spragų beveik pusę milijono vartotojų turinčioje elektroninio dienyno sistemoje. Dar jo būrelyje mokosi berniukas, kuris turi regėjimo problemą – mato tik 15 proc. Šis moksleivis taip pat dėl netolerantiškos mokyklos aplinkos turėjo mokytis individualiai ir, pasak Luko, dėl to moksleivis tapo ypač užsidaręs ir nedrąsus, tačiau jaunas mokytojas rado raktą į vaiko širdį.
„Pastebėjau, kad jo akys dėl informacinių technologijų „nežiba“, bet jis turi tam tikrų pomėgių, susijusių su filmavimu. Įsivaizduokite, kas būtų, jei aš būčiau tas mokytojas, kuris sakytų: „Eik programuok, nes čia yra programavimo būrelis“. Ką aš padariau – atnešiau savo profesionalią kamerą, visą įrangą, kuri yra gana brangi, kainuoja kelis tūkstančius eurų ir pasakiau, kad viskas, ką jis turi padaryti – tai mokytis”, – pasakoja pašnekovas.
Kitas vaikas, besimokantis jo programavimo būrelyje, būdamas ketvirtokas demonstravo puikius įgūdžius ir motyvaciją, todėl L. Kaminskis nusprendė perkelti jį į vyresniųjų grupę. Pasak jo, ir toje grupėje moksleivis išlieka tarp gabiausiųjų.
„Kaip tai įvyko? Mes leidome jam išnaudoti savo potencialą, bandyti eiti į priekį ir nelikti tame ketvirtos klasės kurse. Manau, tai, kodėl tikrieji talentai atsiskleidžia, yra laisvė mokytis ir įgalinti tuos moksleivius“, – sako Lukas.
Nors abejoja, kad ateityje dirbs tik bendrojo lavinimo mokyklos mokytoju, pripažįsta, jog tokios patirtys leidžia pamilti šią veiklą.
Neformalusis ugdymas būtinas
Jo akimis, formalus ugdymas yra labai reikalingas, bet ir labai ribotas, todėl asmenybių ugdymas ir jų kūrybiškumo žadinimas patenka į neformalaus ugdymo mokytojų rankas.
„Jei neformalų ugdymą „įkištume“ į formalų ugdymą, jis prarastų esmę. Reikėtų jį kaip nors standartizuoti, būtų apribota jo laisvė, bet manau, kad labai geras žingsnis būtų apsvarstyti, ar dabartinė formaliojo švietimo programa yra pritaikyta prie dabartinio gyvenimo tempo“, – mano L. Kaminskis.
Turėdamas ir tarptautinės patirties prestižiniame Harvardo universitete, Lukas atkreipia dėmesį į tai, kaip jo dėstytojai bendravo su savo studentais.
„Idėja paprasta – jie šnekasi kaip draugai, bet mokytoją ar profesorių visi labai gerbia ir kaip dėstytoją, žmogų, draugą. Pas mus yra tik dėstytojas – visų kitų žingsnių nėra ir dėl to labai gaila”, – sako Lukas.
Idealus modernaus technologijų dalyko ugdymo variantas, pasak jo, būtų žinių pateikimas per formalųjį ugdymą ir jų įgalinimas neformalių užsiėmimų metu. Kitais žodžiais tariant, mokymasis keltų didesnį susidomėjimą, jei vaikai turėtų galimybę praktiškai jį pritaikyti dar mokykloje.
„Diplomas vaikų nemoko”
Dar mokykloje sukurta mobili programėlė, bendradarbiavimas su Harvardo universitetu, biuras Vilniaus centre ir informacinių technologijų būrelio vadovo darbas skamba įspūdingai, tačiau pašnekovas L. Kaminskis tikriausiai pasakytų, kad laiku susipažinti su informatika turėtų kiekvienas, o visa kita – darbo vaisius.
Pats L. Kaminskis save vadina geru mokiniu, sako, kad sutarė su mokytojais, kai mokėsi Telšiuose, tačiau su daugybe bendramokslių kalba, kad geriausiai prisimena ir geru žodžiu mini tą mokytoją, kuris taikė savarankiško mokymosi, inovatyvius metodus bei skatino mokytis vienus iš kitų.
„Pamirštame, kad vaikus moko ne diplomas. Pamirštame, kad dvyliktokas gali turėti tokį žinių bagažą, kaip mokslininkas. Reikia žiūrėti į asmeninę žmogaus istoriją, kaip, kur jis mokėsi. Tuomet galima atrasti ir 19-20 metų žmonių, kurie gali eiti mokyti į mokyklas”, – paklausus apie pedagoginio išsilavinimo svarbą, komentuoja L. Kaminskis.
Nuo bendraamžių jį išskiria ir noras dalintis žiniomis negalvojant tik apie finansinę naudą, ko, pasak jo, mūsų visuomenėje labai trūksta. L. Kaminskis mano, kad verslas per mažai investuoja į švietimą. Jis pastebi, kad dar viena neišnaudota galimybė pasidalinti patirtimi ir gauti abipusės naudos – privaloma informacinių technologijų studijų praktika, kurią studentai galėtų atlikti mokykloje ar universitete. Nesuklyskite, tokia galimybė egzistuoja, tačiau, kaip minėta anksčiau, šios srities specialistus graibstyte graibsto darbdaviai, todėl dar besimokydami didžioji dalis jų jau turi apmokamą darbą kokioje nors įmonėje. Jo manymu, skatinant dalinimosi žiniomis kultūrą galbūt atsirastų ir daugiau jaunų žmonių, norinčių dirbti mokytojais.
„Aš labai daug laiko praleidau mokydamas kitus dar mokykloje. Buvau mentorius, kuris padėjo kitiems. Dar nesu nutolęs nuo tų mokyklos problemų, kas mane padaro išskirtinį profesorių gretose, kurie stipriai įsigilinę į bendrą švietimo problematiką, bet nežino, kur būtent šios kartos atstovai turi problemų. Statistika ruošiama taip – yra daromi kelių metų laikotarpio tyrimai ir rezultatai pateikiami tik po to laiko. Statistika dažnai yra pasenusi informacija. Tikri žmonės, kurie gali spręsti problemas, yra labai arti tos kartos, patys yra ta statistika. Aš esu statistika, prieš du metus baigiau mokyklą, jaučiu, kuo mūsų Z karta pulsuoja ir galiu bandyti eiti ta kryptimi šnekant su jais, kaip aš pats norėčiau, kad su manimi šnekėtų”, – teigia jaunas mokytojas.
