Aktyviausiai emocinis intelektas formuojasi ikimokyklinukams ir pradinukams. Tuomet ir nusistovi mūsų atžalų emocijos, formuojasi savęs suvokimas ir gyvenime gyvybiškai būtinas gebėjimas save įsivaizduoti kito žmogaus kailyje, suprasti kito jausmus ir išgyvenimus, juos atpažinti.
Ašaros ir kaprizai
Įprasta situacija
Aleksandrui ketveri. Jo mama daug ir sunkiai dirba, tačiau iš visų jėgų stengiasi savo sūneliui skirti kuo daugiau dėmesio. Tačiau kartu praleidžiamo laiko džiaugsmą apkartina vaiko emocijų proveržiai. Pavyzdžiui, kai mama ateina sūnaus pasiimti iš vaikų darželio, vaikas, iki to momento linksmai žaidęs su kitais mažyliais, pradeda verkti, rodyti kaprizus. Galbūt jis nenori manęs matyti ir su manimi būti, su siaubu savęs klausia pasimetusi mama.
Kaip yra iš tikrųjų
Vaiko kaprizai tėra vaiko noras mamai pasakyti: „Aš tavęs ilgėjausi, nežinojau, kada ateisi, man be tavęs buvo labai negera. Bijau, kad vėl gali išnykti“. Tokiais atvejais didžiausia mamų klaida – vaiko klausinėjimas, kas jam nutiko, kas negerai. Vaikas tiesiog dar nemoka žodžiais pasakyti, kas spaudžia jo širdelę. Vaikas verkia, o tai reiškia, jog išgyvena skausmą, liūdesį, kurį nori bet kokia kaina ir forma išsakyti pasauliui. Vaikas, užkluptas pačiam dar nesuvokiamų emocijų, nori būti išklausytas ir suprastas. Kaip tokiais atvejais reikėtų reaguoti mums, suaugusiems?
Patarimas: pats tinkamiausias būdas reaguoti į vaiko ašaras: „Tu verki (taip jūs tarsi patvirtinate, jog matote, kad vaikas kenčia). Labai manęs pasiilgai, tau buvo liūdna, vieniša, baisu be mamos (įvardykite garsiai, ką jaučia jūsų vaikas ir taip parodykite, jog tokia savijauta yra labai normali ir tikra). Nori, kad mamytė tavęs gailėtųsi. Ateik pas mane, brangusis“.
Svarbu savo vaiką išmokyti ne tik demonstruoti emocijas, bet ir jas atpažinti ir tiksliai įvardyti. Vaikas turi išmokti savo jausmus paaiškinti ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam sau. Gyvenime labai svarbu mokėti ir nebijoti pasakyti: „Man baisu. Nustebau. Apsidžiaugiau. Jaučiuosi įskaudintas ir taip toliau“.
