– Gerai. Toliau, – padaręs vakaro pasirodymo pagrindinės žvaigždės vertą pauzę, suradęs dar likusius kelis nekrikštus, tęsė bičiulis – Tu būsi Pokemonas. – Vėl garsus „cha, cha, cha“ ir badymas pirštais. – O tu, o tu, – kiek pagalvojo, atidžiau nužiūrėjo besišypsančio ir bet kokiai pravardei pasiruošusio dar vieno prie stalo sename bare sėdinčiojo stotą ir ryžosi, - tu būsi Godzila!

– Ir vėl audringas kvatojimas, verčiantis jo autorius po stalu. Liko paskutinis. Tas, kuris sėdėjo su mergina ir juokėsi mažiausiai, tačiau buvo aišku, kad tai visai nereiškia, jog jam šis žaidimas patinka ne taip, kaip kitiems. Paprasčiausiai jis akivaizdžiai toks buvo visuomet.

– Tavo nauja pravardė bus – Jakuza, – tarė Vytaras, jau anksčiau nužiūrėjęs prelegento rankas. Ant vienos jų trūko mažojo piršto. Tiksliau, jis buvo, tačiau ne pradinės, pilnos komplektacijos. Trumpesnis. Akivaizdžiai nulūžo ne pats.

– O mus vadinkite paprastai, – baigdamas monospektaklį, išlygino situaciją. – Šalia manęs sėdi mano draugas Furbis, o aš esu tiesiog Kinkongas.

Štai taip atrodė kažkuri valanda nakties, kai po ilgai trukusio važiavimo ir pažinties su dar vienu iš Japonijos miestų, užsukome pavalgyti ir atsigerti.

Prie gretimo stalo sėdėjusi kompanija susidomėjo mūsų kalba, mes – jų išvaizda. Žodis po žodžio, daug jų ir nereikėjo, išsiaiškinome gyvenimiškai svarbius dalykus. Pavyzdžiui, kad AC/DC yra labai gerbiama grupė, kad čekiškas alus yra neapsakomai skanus, o valgant gyoza koldūnus tiesiog būtina, mirkant juos į sojos padažą, šliūkštelėti dar šiek tiek ir acto.

Apie save šie vaikinai ir kukliai kikenanti, taip be pravardės ir likusi mergina, daug nekalbėjo. To nereikėjo, tatuiruotėmis nusėti kūnai neleido abejoti, kad veikla jų nėra iš aukštųjų mokyklų programos. O ir pabandžius, labai iš toli ir atsargiai, pasukti kalbą apie galimą pokalbį prie kamerų, šie džentelmenai mandagiai atsakė, kad bus vakaras sklandesnis, jei pabendrausime tiesiog be papildomų vaizdus fiksuojančių aparatų. Tačiau, kaip kompensaciją, pasiūlė nusifotografuoti su sąlyga, kad nerodysim jų veidų. Matyt šiandien nenusiteikę tam buvo. O gal kiek užtinę po sunkios darbo dienos. Žodžiu – vakaras pavyko, ilgai neužsisėdėjom, į svečius tik kažkaip nepakvietėm atsakomojo vizito. Bet neturėtų įsižeisti.

Turim dabar kitą, naują žaidimą. Mūsų draugas Koičis, japonas, kuris keliauja kartu, savaitei atlaisvino savo vietą mašinoje ir išvyko aplankyti seniai nematytų tėvų. Labai skatintinas dalykas, geras sūnus. O mes likome vieni kovoti su japonų kalba. Tai įdomu. Pavyzdžiui, iš namų atsivežtas ištikimas ir laiko patikrintas navigatorius šį kartą palūžo ir atsisakė kovoti su nepažįstamais palydovais. Iki naujų susitikimų ir sėkmės. O kitas, mašinoje nuo jos gimimo esantis, yra draugiškas, malonus. Bet kalba ir rodo tik japoniškai. Todėl kaskart tenka ieškoti, kas galėtų mums reikiamą adresą suvesti ir tikėtis, kad nesugalvos pajuokauti, pakeisdamas kryptį. Kol kas po tų kelių bandymu sistema veikia visu šimtu procentų. Žiūrėsime, kas bus toliau.