- Kokių kompetencijų, gebėjimų trūksta valstybės tarnyboje?
S. P.: - Pirmiausia reikia pasakyti, kad „valstybės tarnybą” galima suprasti įvairiai. Tai gali būti veikla visuomenės ir valstybės labui, šia prasme valstybės tarnybai priklauso visi, kurių pagrindinė veikla yra kaip minėta. Kartais tai vadinama ne valstybės tarnyba, o „viešąja tarnyba“ (public service). Nors pavadinimas čia ne esmė. „Valstybės tarnyba“ taip pat gali būti tik tam tikrą teisinį statusą ir, aišku, atitinkamas funkcijas atliekančių tarnautojų, kitaip tariant, valstybės tarnautojų, visuma.
Lietuvoje tikslus „valstybės tarnybos“ apibrėžimas teisine, bet taip pat ir politine prasme yra būtent pastarasis. Funkcijos, kurioms realizuoti skirta valstybės tarnyba yra viešojo administravimo funkcijos. Taigi, šitaip suprantama valstybės tarnyba Lietuvoje sudaro tik palyginus labai mažą dalį viešojo sektoriaus darbuotojų. Tačiau net ir ta dalis yra iš tikro labai nevienalytė, nes savivaldybių valstybės tarnautojai pakankamai skiriasi pagal dalį savo konkrečių funkcijų nuo ministerijų tarnautojų, ar grynai už viešųjų bei administracinių paslaugų užtikrinimą atsakingų tarnautojų (pvz., Sodros) Kokių kompetencijų trūksta teisinį valstybės tarnautojo statusą Lietuvoje turintiems asmenims, viena vertus, sunku pasakyti labai išsamiai ir visos valstybės tarnybos mastu, nes reikalingas labai įvairus kompetencijų spektras, priklausomai nuo institucijos, kur dirba valstybės tarnautojai. Visgi galima ir apibendrintai pasakyti, kad Lietuvos valstybės tarnyboje trūksta pirmiausia vadybos ir etinių kompetencijų. Etinių kompetencijų apskritai Lietuvoje daugelis net nesuvokia kaip kompetencijų. Kai kuriose srityse profesinių kompetencijų taip pat nepakanka.
J. Š.: - Skirtinguose lygiuose trūksta skirtingų kompetencijų. Apibendrintai įvardinčiau kelias svarbiausias kompetencijas, kurių trūksta labiausiai: lyderystės, pokyčių ir rizikos valdymo kompetencijų, naujų technologijų išmanymo, kūrybingumo ir analitinių gebėjimų.
Neseniai varčiau britų valstybės tarnybos reformos planus. Jie labai stipriai akcentuoja verslo vadybos, projektų valdymo kompetencijas. Britai labai drąsiai kalba apie verslo pažinimą, bendradarbiavimą su verslu. Mums taip pat ypatingai svarbūs šie gebėjimai.
- Kokie dabar valstybės tarnybos trūkumai?
S. P.: - Trūkumus vertinti reikalingas atskaitos taškas. Jie gali būti įvairūs. Galima imti, pavyzdžiui, tokį ekonomistų arkliuką kaip „efektyvumas“, kuris viešajame sektoriuje ne visada gali būti vertinamas kaip pagrindinis ir vos ne vienintelis kriterijus. Įvairūs ekonomistai šį kriterijų mitologizuoja. Tačiau jei atskaitos tašku vertinant privalumus ir trūkumus imsime valstybės tarnybos veiksmingumą Lietuvoje, t.y. viešojo administravimo funkcijų atlikimo pozityvų poveikį visuomenei, verslui, valstybei, tai kelis pagrindinius trūkumus galima įvardinti. Tai vis dar nepakankamas dalies institucijų, kur dirba valstybės tarnautojai, lankstumas, pernelyg didelis rėmimasis kontrole ir bausmėmis grįstais santykiais vietoje pasitikėjimu grįstų santykių institucijų viduje, tarpinstitucinėje sąveikoje ar piliečių bendravime su valstybės bei vietos savivaldos institucijomis. Pernelyg didelis paliepimų - pavedimų ir labai mažas individualios tarnautojo iniciatyvos vaidmuo. Aišku, ir kai kurie kiti tradiciškai „biurokratizmo“ sąvoka apibūdinami reiškiniai yra būdingi kaip trūkumai Lietuvos valstybės tarnyboje. Tačiau negalima valstybės tarnybos demonizuoti, suversti jai visų visuomenės bėdų, reikia suprasti, kad dalis formalių procedūrų, kasdieniškai dažnai vertinamų kaip biurokratizmas, yra būtinos apsaugant tokius teisės viršenybės ir demokratijos principus kaip lygybę prieš įstatymus, nediskriminavimą ir t. t. ir pan.
J. Š.: - Valstybės tarnyba nespėja žengti koja kojon su pokyčiais, jai trūksta lankstumo, procedūros per daug sudėtingos, biurokratizuotos. Aplinka, rinka keičiasi labai sparčiai, o mūsų valstybės valdymo aparatas dažnai vėluoja reaguoti.
- Ką ir kaip reikėtų iš esmės keisti?
S. P.: - Į šį klausimą galimi įvairūs atsakymai, priklausomai nuo valstybės tarnybos sistemai keliamų tikslų. Žinoma, pagrindiniu tikslu laikant veiksmingumą galima sakyti, kad Lietuvoje reiktų nedaryti revoliucijų, „neišradinėti dviračių“, o plėtoti ir tobulinti jau sukurtą valstybės tarnybos sistemą, pirmiausia orientuojantis į tolesnį valstybės tarnautojų profesionalumo vystymą, tačiau taip pat kreipiant daug didesnį dėmesį į tarnautojų etines kompetencijas, tarnautojų motyvaciją, ypač į vadinamąją viešosios tarnybos motyvaciją. Taip pat vadybinio profesionalumo prasme turėtų būti stiprinamas vadovų korpusas valstybės tarnyboje. Konkrečiai, kaip pirmą žingsnį, reiktų priimti prieš trejus metus parengtą naują LR valstybės tarnybos įstatymo redakciją, kurios praėjusios kadencijos Seimas taip ir nesugebėjo priimti. Galbūt su tam tikrais parengtos redakcijos pataisymais, bet įstatymo projekte buvo labai reikalingų, aktualių dalykų, pavyzdžiui, kompetencijų modelio diegimas valstybės tarnyboje iki šiol neįgyvendintas.
Plečiant e-valdžią ir kitaip modernizuojant viešojo administravimo funkcijas valstybės tarnyboje galima ir reikia mažinti tarnautojų ir institucijų skaičių. Bet tai turėtų būti racionalus procesas ir jokiu būdu ne pagrindinis valstybės tarnybos keitimo tikslas. Mažinimas tik dėl to, kad tai atrodo gražu ir patrauklu – labai pavojinga laikysena. Žinoma, galima mažinimą pagrįsti taupymu, bet gerai žinoma, kad nebūtinai sutaupytos lėšos yra geriau išleidžiamos.
J. Š.: - Valstybės tarnyba – tai elitinis tarnaujančių valstybei žmonių korpusas. Mes čia kalbame maždaug apie 30 000 tarnautojų, kurie vykdo strateginės reikšmės viešojo valdymo funkcijas. Jie turi būti aukščiausio „kalibro“. Todėl galvoju, kad reikia siekti supaprastinti valstybės tarnybos teisinę bazę, paliekant tik tuos elementus, kurie yra išskirtiniai valstybės tarnybai, pavyzdžiui, nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, centralizuotą atrankos sistemą. Daugelį dalykų galima reguliuoti Darbo kodeksu, taip tarnyba taptų lankstesnė, būtų galima žymiai greičiau prisitraukti reikalingus resursus iš išorės.
Vis dėlto, turiu pripažinti, kad tam tikros tokio požiūrio rizikos egzistuoja – galimas politizavimas ar dideli darbo užmokesčio skirtumai nebūtinai susieti su atsakomybe ir veiklos rezultatais. Tai yra susiję su mūsų visuomenės branda, valdymo kultūros lygiu. Todėl pereinamuoju laikotarpiu galima būtų nustatyti tam tikrus standartus ir sudėti saugiklius, kuriais remiantis būtų galima diegti modernią darbo kultūrą. Tokie standartai galėtų apimti veiklos rezultatų vertinimą ir valdymą, vadovų grandies valdymo dalykus ir kt.
- Kaip užtikrinti valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų skaidrumą?
S. P.: - Daug priemonių yra taikoma pagal dabar galiojančius įstatymus ir tvarkas, esamą praktiką. Kita vertus, skaidrumas nėra visiškai neginčytinas principas. Jis kiek skirtingai suprantamas, priklausomai nuo kultūros, organizacinės, administracinės, politinės ir pan. Nes tam tikrais atvejais skaidrumas gali padaryti daugiau žalos, nei padėti, pvz., diplomatijoje ar žvalgyboje. Nors galima sakyti, kad kai kuriose srityse skaidrumo trūksta. Ypač Lietuvoje. Konkrečių papildomų priemonių turbūt neverta vardinti, nes sudarytų ilgą sąrašą. Galima pasakyti, kad skaidrumas įsitvirtina ten, kur yra aukštas visuomenės pasitikėjimo valstybės tarnyba, valstybės institucijomis laipsnis.
Tad skaidrumo užtikrinimui ilgalaikėje perspektyvoje nepakanka didinti informacijos kiekio ir jos prieinamumo, reikia kalbėti apie bendresnį tikslą – pasitikėjimo didinimą ir tada jau galima bandyti įvardinti šio tikslo siekimo konkrečias priemones ar programas.
J. Š.: - Skaidrumas labai tampriai susijęs su informacijos viešumu. Visa ne konfidenciali informacija turi būti prieinama viešai. Ji turi būti pateikiama susisteminta ir pačiu suprantamiausiu piliečiams būdu, vieno langelio principu. Procedūros privalo būti aiškios, paprastos ir lengvai suprantamos kiekvienam gyventojui.
Informacija turi didžiulę galią. Pateiksiu pavyzdį. Kai buvo pradėtas vykdyti bendrųjų funkcijų efektyvumo vertinimas. Visose institucijose vykdomos tapačios personalo valdymo, turto, dokumentų valdymo ir kt. funkcijos, bet kažkodėl vienose įstaigose jos kainuoja žymiai brangiau nei kitose. Vykdant efektyvumo vertinimą institucijų buvo parengta „nuotrauka“, kurioje matosi, kiek ministerijoms kainuoja įgyvendinti šias funkcijas. Pavyzdžiui, kiek kainuoja atspausdinti popieriaus lapą vienoje ir kitoje ministerijoje, koks vadovų ir darbuotojų santykis, kiek kainuoja IT infrastruktūra, ir t.t. Informacija buvo pristatoma be jokių ypatingų rekomendacijų, bet ministrai, pamatę patys, kad jų ministerijoje kai kurios bendrosios funkcijos atliekamos žymiai brangiau, iš karto imdavosi efektyvumo veiksmų.
- Kokie žmonės turėtų dirbti valstybės tarnyboje?
S. P.: - Trumpai atsakant – įvairūs, skirtingų kultūrinių bei socialinių interesų, pasaulėžiūrų ir politinių pažiūrų žmonės. Yra tokia „reprezentatyviosios biurokratijos“ teorija, kuri pagrindžia, kodėl to reikia. Kiek plačiau, tai galima sakyti, kad be įvairovės ir profesionalumo reikia, jog pirmiausia valstybės tarnyboje dirbtų viešosios tarnybos motyvacija pasižymintys žmonės, kuriems tarnyba visuomenei (ne tik valstybei, o būtent visuomenei, nes Lietuvoje kartais visuomenė pamirštama kalbant tik apie valstybę) yra ne tik „darbas už atlyginimą“, o ir šiek tiek daugiau, t.y. prasminga, kilni, įdomi veikla, kurios rezultatai svarbūs ne tik sau ir darbdavio įmonei.
J. Š.: - Aš visada sakau savo studentams, kad viešąjį valdymą studijuoti, o vėliau valstybės tarnyboje dirbti turi ypatingi žmonės – tokie, kuriems rūpi daugiau nei asmeninė ar šeimos gerovė, tie, kurie į pasaulį žiūri plačiau, kuriems rūpi, kodėl jauni žmonės nenori gyventi rajonuose ir kaip tai pakeisti, kodėl Lietuvoje tokia didelė socialinė atskirtis ar kokios Brexit pasekmės Lietuvai. Tai turi būti žmonės, kurie turi energijos ir noro ieškoti spendimų, nebijo pokyčių. Valstybės tarnyba – tai pašaukimas ir čia reikia pačių geriausių žmonių. Deja, šiandien viešojo valdymo studijas dar dažnai renkasi tie, kurie ieško tarnyboje stabilumo, kurie vis dar mano, kad tai „šilta vietelė“. Taigi svarbu galvoti ne tik, kokie žmonės turėtų dirbti, bet ir kaip juos parengti valstybės tarnybai. Šiuo tikslu mes KTU įvedėme motyvacinį pokalbį ir mėginame atsirinkti studentus, kurie planuoja studijuoti šią svarbią sritį.
- Kaip pasiekti atviros Vyriausybės principą?
S. P.: Lietuvoje iš tikro „atvira vyriausybė“, tiksliau sakyti „atvira valdžia“, nėra pakankamai įsitvirtinusi. Bet tai didele dalimi priklauso nuo nepasitikėjimu, baime ir įtarumu, klientelistiniais ryšiais grįstos organizacinės ir administracinės kultūros Lietuvoje. Ją pakeisti įmanoma tik per ilgesnį laiką. Yra ir konkrečių trikdžių, kuriuos galima šalinti ir greičiau. Pvz., mano asmenine nuomone, Lietuvoje galiojantis asmens duomenų apsaugos įstatymas yra pernelyg griežtas, bet taip pat pernelyg paraidžiui aiškinamas ir taikomas, pradedant už šio įstatymo įgyvendinimą atsakingos pagrindinės institucijos – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos. Tą reikėtų keisti, nes, pavyzdžiui, Švedijoje ar kai kuriose kitose atviros valdžios užtikrinimo „pirmūnėse“ asmens duomenys yra traktuojami kiek kitaip.
J. Š.: - Ne karta kalbėjau, kad, mano nuomone, vadovų grandis yra esminė. Todėl tikrai daugiau dėmesio reikia skirti vadovų paieškai, atrankai ir veiklos vertinimui. Jaunų talentų „medžioklė“ turi tapti natūraliu procesu valstybės tarnyboje. Aukščiausio lygio vadovų rotacija, pvz., kanclerių, taip pat įneštų skaidrumo ir profesionalumo į valstybės tarnybą.
