Sūrių gamyba – neįmanoma be pieno ir karvių ūkių. Per visus 27 metus, kai gyvuoja „Rokiškio sūris“, turbūt nebuvo tokių metų, kad pieno tiekėjai nekeiktų jūsų už per mažas supirkimo kainas. Įdomu tai, kad galvijų gamintojai „Biovelos“ ar „Nemateko“ už mažas kainas nekeikia, o pieno bendrovės yra keikiamos nuolat. Tad, kaip jaučiatės vadinamas ūkininkų išnaudotoju? Ar dažnai tai girdite?

Girdžiu dažniau, nei norėčiau. Aš nesutikčiau, kad mus keikia, o kitų – ne. Gal tik taip garsiai nesigirdi. Mes dėl kainų deramės kartą ar net dukart per mėnesį. Rečiausiai – kas mėnesį. Tai reiškia, kad reikia derėtis bent 12 kartų per metus. Skirtingai nuo galvijų augintojų, kurie derasi tik vienąkart per metus.

Derybos yra toks procesas, dėl kurio abi pusės 99 proc. atvejų lieka nepatenkintos. Net jeigu derėdamasis pasieki visus tikslus, užsibrėžtus prieš derybas. Blogiausia, jeigu viską pasieki lengvai ir tada galvoji: kodėl aš tokius mažus tikslus išsikėliau?. Ir vėl lieki nepatenkintas.

Taip vyksta todėl, kad valstybės reguliavimo taisyklėse nurodyta, jog pieno sektoriuje sutartis galioja mėnesį. Ir po mėnesio ją galima nutraukti, todėl tenka derėtis kas 30 dienų. Tą bandome pakeisti jau daug metų, deja, nesėkmingai.

O verslui ir verslininkui yra svarbu, ką apie jį visuomenė mano? Ką jūs darote, kad apie jus kalbėtų gražiau? O gal jums tai – visiškai nesvarbu?

Mums yra labai svarbu ir ypač tai, ką kalba apie „Rokiškio sūrį“. Neturiu vilties, kad gražiai kalbės apie mane ar tėtį.

Man daug svarbiau, kad įmonės reputacija būtų gera. Ne tik dėl geresnės savijautos, bet ir dėl verslo: lengviau surasti partnerių, pritraukti darbuotojų, geresni pieno pardavimai, prekyba. Jeigu paklaustumėte, ar „Rokiškio sūris“ yra gerai ar blogai, tai, turbūt, daugiau atsakytų, kad gerai. O Trumpos... tik labai geri pažįstami sakytų, kad jie neblogi žmonės.

Ką jūs darote, kad „Rokiškio sūris“ skambėtų? Iš kitos pusės, gal ir neverta tuo užsiimti? Nes, kaip suprantu, Lietuvoje jūs parduodate mažiau kaip dešimtadalį savo produkcijos, o 90 proc. keliauja į Italiją, Ameriką ir panašiai. Vis dėlto, kodėl verslui yra svarbu, kad nuomonė apie jį būtų gera?

Mūsų atvejis – iš dalies specifinis. Mūsų įmonė yra didžiausia Rokiškyje. Ir Rokiškis toks miestas, kur tu pažįsti beveik visus. Kadangi aš nesiruošiu pakeisti gyvenamosios vietos, tai man labai svarbu, kad Rokiškyje būtų gera gyventi. Įmonė tikrai prie to gali prisidėti. Sąmoningai tai darome, kad ne tik mūsų darbuotojams Rokiškyje būtų gera, įdomu gyventi. Pasąmonėje yra tikslas padaryti taip, kad bent jau Rokiškio gyventojų skaičius mažėtų lėčiau nei gyventojų vidurkis Lietuvoje.

Ką jums asmeniškai reiškia verslas? Ar tai yra tik darbas, ar dideli pinigai, savirealizacija? Ką verslas reiškia Daliui Trumpai?

Verslas yra atsakomybė prieš kolegas, darbuotojus, prieš įmonę. Jeigu geriau pagalvojus, iš uždirbtų pinigų jau dabar būtų galima gyventi pakankamai gerai ir nebedirbant.

Jeigu sugalvotumėte aplink pasaulį keliauti oro balionu ir parduoti akcijas, ar užtektų likusiam gyvenimui?

Likusiam gyvenimui pakaktų ir nepardavus akcijų, mano poreikiams patenkinti ne tik pakaktų, bet ir liktų. Tai iš vienos pusės – atsakomybė, iš kitos – tai yra įdomu. Kartais žmonai sakau: viskas, nebegaliu! Problemos, problemos...

Pagrindinis vadovo darbas – spręsti problemas. O kai viskas veikia taip, kaip turėtų, tavęs ir nereikia. Vienos įmonės direktorius yra pasakęs: „rožinio drambliuko-direktoriaus svajonė yra surašyti visus įmonės procesus taip, kad jie vyktų, kaip reikia, ir vadovo neprireiktų“. Deja, taip nebūna. Kartais sakau, kad aš noriu dirbti, tarkime, mechaniku: įgyvendini projektą ir gali pasidžiaugti, kai jį užbaigi. O kaip direktorius pradedi projektą ir, kai jis jau eina į pabaigą, matai, kad užsibaigs – užsimiršti ir keliauji prie kito. Tačiau žmona sako: „čia mėnesiui, dviem, o paskui – tau bus neįdomu“. Tikriausiai ji teisi.

Užsiminėte apie tai, kad turite daug problemų. Prieš kelias dienas skaičiau interviu su Melinda Gates – Bilo Geitso žmona. Ji sakė: „kai aš žmonėms pradedu pasakoti, kiek aš turiu problemų, man žmonės sako – na ir rado problemų, argi čia problemos?“ Tad kokios yra verslininko, vadovaujančio verslininko problemos? Ar žmonės suprastų, ką jūs sakote, ar ne?

Problemos yra įvairios, pavyzdžiui, šeimos. Pas mus kaip ir visur: vakare žmona pažiūri, kad bus šalna, todėl grįžusi iš darbo patamsyje kieme renka gėles ir neša jas į namus, kad nesušaltų. Tai čia vienos problemos, tačiau – ne verslo.

O versle problemos kartais neatrodo didelės, tačiau norint jas išspręsti reikia turėti sugebėjimų ir galimybių priimti sprendimus. Deja, žmonių, kurie gali tai daryti, yra mažiau, nei man norėtųsi.

Jeigu mes paklaustume lietuvių, dauguma pasakytų, kad didžiausia jų problema – pinigai. Jeigu turėčiau pinigų tiek, kiek turi Dalius Trumpa, aš problemų neturėčiau. Ką jūs tokiam žmogui pasakytumėt?

Aš sakyčiau, kad jis klysta. Nesakyčiau, kad pinigai neatneša laimės. Kad įgyvendintum tai, ką nori, pinigų reikia. Bet manyti, kad pinigai panaikina problemas, yra klaidinga. Tada iškyla kitokios problemos, kurios nėra lengvesnės.

Daliau, kokį automobilį vairuojate šiuo metu?

„Volkswagen Toureg“, atrodo, vadinasi.

O kodėl ne „Mercedes Benz“, „Audi“ ar „Porsche“? Gal turite kur sandėliuke „Porsche“ paslėpęs?

Gal nereikėtų to sakyti, tačiau nenoriu erzinti darbuotojų, nes mano automobilis stovi prie biuro. Man nerūpi, su kokia mašina važiuoju, svarbu, kad važiuoja. Deja, ne kiekvienas mūsų įmonėje dirbantis darbuotojas gali nusipirkti „Mercedes Benz“ ar „Porsche”, o „Volkswagen” – beveik kiekvienas.

Ką manote apie tuos verslininkus, kurie puikuojasi visokiais „Maserati“, „Bentley“ ir t.t.? Kaip jūs galvojate, ar tai prisideda prie verslo taikos su visuomene, o gal tai labiau garantuotų kuklumas?

Aš nemanau, kad tai prisideda prie požiūrio į verslą, kuris šiuo metu yra Lietuvoje. Gal ateityje visuomenė supras, jog žmogus tuos pinigus užsidirbo, tad jis turi teisę už tuos pinigus nusipirkti, ką nori. Iš kitos pusės, kai atsisėdu į kito kolegos-verslininko automobilį, man porą savaičių knieti klausimas: gal tikrai yra skirtumas tarp automobilių. Bet po kiek laiko vėl nusiraminu.

Kažkada buvo atlikta apklausa, kuri parodė, kad 68 proc. apklaustų lietuvių mano, kad verslas siekia pelno nepaisydamas darbuotojų gerovės, o paramą žmonėms teikia tik siekdamas naudos sau. Ką manote apie tai ir ar siekti naudos sau yra toks blogas dalykas, kaip prikaišiojama verslui?

Verslo filosofija yra ta, kad tu turi siekti naudos sau. Jeigu nesieki naudos sau, tai yra grynas socializmas, o gal net komunizmas. Aš nepritariu tokiam požiūriui. Gaila, kad jis yra. Iš kitos pusės, tikrai didžioji dalis verslo – bent kiek aš pažįstu verslininkų – pelną stengiasi pasiekti brangiau parduodami, daugiau uždirbdami, tikrai ne savo darbuotojų sąskaita. Turi suprasti, kad įmonėje būsi kiekvieną dieną, jeigu kelios įmonės – keliskart per savaitę, bendrausi su savo darbuotojais ir tikrai nesijausi gerai, jeigu jie bus nepatenkinti.

Nesutinku su ta nuostata, kad verslas stengiasi uždirbti naudos tik sau ir, pirmiausia, darbuotojų sąskaita. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad vienintelis atvejis, kai mažinome algas, buvo 2008 m. krizė, kai kito būdo tiesiog neturėjome. Ir tada visi darbuotojai daugiau ar mažiau suprato, kodėl reikėjo sumažinti atlyginimus, tad tai padaryti buvo daug lengviau, nei mes tikėjomės.

Užsiminėte apie algas. Kaip skelbia „rekvizitai.lt“, vidutinė „Rokiškio sūrio“ darbuotojų alga siekia 1300 eurų, bet žmonės sako, kad gauna ne vidutines, o konkrečias algas. Kokia yra mažiausia alga jūsų įmonėje: ar tai yra minimali, ar kitokia?

Pas mus minimalią algą gauna tik tam tikro skyriaus darbuotojos, kurios nedirba visą parą ir užsiima kabinetų tvarkymu. Kai kyla klausimas apie minimalios algos didinimą, tai džiaugiamės, kad mūsų tai nelabai liečia, nes nėra daug darbuotojų, kuriems mes mokame minimalias algas.

Iš kitos pusės, „Rokiškio sūris“ dirba konkurencinėje aplinkoje. Konkurencija Lietuvos pieno sektoriuje yra labai didelė ir daug didesnių algų, nei yra vidurkis rinkoje ekonomika irgi neleidžia. Mūsų sektoriaus pelnai, palyginus su kitais, yra sąlyginai nedideli. Jeigu uždirbame 5 proc. pelną, tai laikome sėkmingais metais.

O metų gali būti ir nesėkmingų. Kokia rinkos padėtis yra šiuo metu? Kodėl krenta ne tik jūsų, bet ir kitų įmonių akcijų kursas?

Paskutinieji du metai pieno sektoriui yra gana sudėtingi ir ne tik Lietuvoje. Viena didžiausių pieno grupių pasaulyje „Fonterra“ patyrė milžiniškus nuostolius ir pirmąkart per visą savo istoriją neišmokės ūkininkams, savo akcininkams jokių išmokų. Tai pastarieji du metai pieno sektoriui tikrai yra sudėtingi, įtempti. Mes džiaugiamės, kad pelno-nuostolio eilutėje mes dar turime ne raudoną „0“.

Dalius Trumpa

Kai jūs baigėte politechnikos institutą ir tapote inžinieriumi-mechaniku, o diplomas buvo su pagyrimu, jūs atvažiavote dirbti pas tėvą. Jus paskyrė dirbti darbininku, šaltkalviu. Ar neįžeidė jūsų toks požiūris? Nenorėjote visko mesti, išvažiuoti kitur? Kodėl būtent taip su jumis elgėsi ir kaip jūs su savo vaikais elgtumėtės panašioje situacijoje?

Kai mane tėtis pastatė šaltkalviu, pradžioje nebuvo taip blogai, nes mes naują cechą įrenginėjome. Tačiau, kai reikėjo jį aptarnauti kaip šaltkalviui, jausmas buvo tikrai ne pats geriausias. Bet šeimoje mes visąlaik laikomės nuostatos klausyti tėvų. Tai tada tik dėl autoriteto ir paklausiau. Buvau tikrai ne pačios geriausios nuotaikos, bet dabar net prašyčiau tokios patirties. Dirbau šaltkalviu, tada pakilau ir dirbau šaltkalviu–brigadininku, po dviejų metų ir mechaniku. Apie įrengimus įmonėje, turbūt, žinojau geriausiai iš visų. Kabinete sėdėdamas galėjau žinoti, kur koks vamzdis eina ir ką reikia pakeisti, nebereikėdavo eiti į cechą.

Kai po kiek laiko pradėjau dirbti direktoriumi, šitos žinios nutolo. Tačiau net ir dabar, sprendžiant techninius klausimus, tas mano gyvenimo periodas man daug suteikia, pavyzdžiui, pasitikėjimo savimi priimant sprendimus.

Ar tai, kad jūs pradėjote nuo darbininko, jums padeda? Tarkime, įmonės darbininkai palankiau žiūri, kad jūs dirbote tokį patį „juodą“ darbą kaip ir jie? Ar tai – jau pamiršta?

Darbininku buvau prieš 25 metus, tad tai jau gali būti pamiršta. Iš pradžių tai buvo labai naudinga. Kaip sakė vienas tėčio draugas, direktorių ar garsių žmonių vaikams yra sunku: jeigu jie ką nors pasiekia, vadinasi, tėvų sąskaita, o jeigu jiems nepasisekė – jie yra išlepinti ir netikėliai. Taigi pasiekti kažką, užsitarnauti įmonėje gerą vardą net ir direktoriaus sūnui yra pakankamai sudėtinga, ypač, jeigu nori, kad žmonės tikrai gerbtų.

Kalbant apie mano vaikus, tai aš jiems pasiūlysiu tokį patį kelią. Jeigu nesutiks – tai liepsiu.

Koks artimiausias jūsų tikslas? Ar jūs svajojate, ar ne? Ar verslininkas gali svajoti?

Kaip verslininkas aš turiu tikslą dirbti taip, kad Lietuva galėtų vadintis „Baltlandija“ – gaminti dvigubai-trigubai daugiau pieno, nei yra dabar, ir būtų Europos Zelandija.

Ką jums reiškia Lietuva?

Man daugiau reiškia Rokiškis nei Lietuva. Gal nesu tiek patriotiškas.

Tai ką reiškia Rokiškis?

Rokiškis – miestas, kuriame aš gyvenau ir ruošiuosi gyventi. Jame yra daug nuostabių žmonių, kurie dirba net ir keikiami. Turiu omenyje ne tik verslininkus, bet ir politikus, nes tie žmonės, kurie kažką daro, kad kitiems būtų geriau gyventi tame mieste, dažniausiai yra daugiau keikiami nei giriami. Aš matau ne tik, ką jie daro, bet ir jų darbo vaisių, rezultatus.

DELFI TV laidą „Atsakingas požiūris“ su Rimvydu Valatka žiūrėkite kas antrą ketvirtadienį 20 val.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (45)