aA
Šiuo metu Lietuvoje verslo tema vyrauja negatyvus diskursas – verslininkai laikomi nesąžiningais išnaudotojais, smulkiam verslui palankumo nerodo ir politikai. Tačiau taip buvo ne visada. Prieš tris dešimtmečius į verslą Lietuvoje žvelgta palankiai, pirmosios privačios įmonės siejosi su laisve užsiimti, kuo nori ir iš to uždirbti. Apie tai – pokalbis su žurnalistu, publicistu Rimvydu Valatka.
Rimvydas Valatka
© DELFI / Domantas Pipas

Kokį laikotarpį galėtumėte įvardyti kaip šiuolaikinio lietuviško verslo pradžią?

– Kalbant formaliai ir istoriškai, tai būtų 1987 metų gegužės 1 diena, kai Sovietų Sąjungos Kompartijos centro komitetas ir Ministrų taryba leido kurti kooperatyvus, tai yra, legalizavo privačią veiklą. Nors privati veikla nebuvo nutrūkusi, nes Lietuvoje, kaip ir kai kuriose Užkaukazės respublikose, veikė siuvimo cechai, mezgyklos, žmonės augino nutrijas, lapes ir bandė vienaip ar kitaip verstis, tačiau tik nuo 1987 metų gegužės 1 dienos ką nors daryti galėjo visi.

Kokios verslo sritys tuo metu labiausiai domino lietuvius?

– Kadangi Imperija buvo amžino deficito šalis, žinoma, reikėjo užpildyti rinką – žmonės siuvo džinsus ir megztukus, nes parduotuvės buvo tuščios; steigė kavines, restoranus, barus, nes visame Vilniuje restoranų turbūt buvo apie dešimt, kai dabar tiek ir dar daugiau turime vienoje gatvėje; automobilius turėję žmonės pradėjo siūlyti taksi paslaugas ir taip taksi problemą per mėnesį kitą išsprendė visuose miestuose.

Buvo ir tų, kurie bandė gaminti. Pavyzdžiui, kažkada esu rašęs apie tokį mokslininką iš Chemijos technologijos instituto, kuris vieną savo išradimą pavertė verslo sritimi. Jie gamino tabletes, kurios pratęsdavo akumuliatorių amžių. Šiandien apie tai kalbėti yra juokinga, nes gali nusipirkti kokį tik nori akumuliatorių. Tada buvo deficito metas, akumuliatoriai buvo labai prasti ir įmetus jų pagamintą tabletę buvo tvirtinama, kad ji dar dviem metams pratęsia akumuliatoriaus amžių.

Tuo metu net gydytojai kūrė kooperatyvus. Pamenu, Jurbarke kilo anšlagas, kai iš Maskvos atvykęs jaunas akupunktūros specialistas su vietiniais prekybininkais statybos bendrovės poilsinėje įsteigė kooperatyvą, kur gydė adatomis. Prie tos vietos tįsodavo eilės.

Tuo metu nebuvo nei didelių fabrikų, nei didelių gamybos įmonių, nes žmonės paprasčiausiai neturėjo investicijų. Net ir kooperatyvams veikti buvo labai sunku. Pavyzdžiui, turintiems kavines trūkdavo net ir tokių elementarių dalykų, kaip dešra, mėsa. Nepaisant to, tai buvo metas, kai dauguma lietuvių, išskyrus gamyklų direktorius ir Kompartijos komiteto sekretorius, labai teigiamai žiūrėjo į verslą.

Ar galima šį metą laikyti lietuviško verslo aukso amžiumi?

– Sakyčiau, kažką panašaus galima perskaityti Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romane „Dvylika kėdžių“ arba kitame – „Aukso veršis“. Tuo metu visi žmonės kažką kūrė, darė, kiti pradėjo iš užsienio vežti kompiuterius. Iš tiesų, viskas judėjo, krutėjo. Nepatenkinti buvo tik tie, kurie nesiryžo ko nors imtis, juos erzino, kad kiti pradeda daug uždirbti.

Net mes kartu su Algimantu Čekuoliu, kai jis buvo vyriausiasis redaktorius, aš – pavaduotojas, „Gimtąjį kraštą“ pirmieji padarėme kooperatyvu. Iki tol mes gaudavome valdiškas algas ir honorarus. Atsimenu, atėjau į Valstybės plano komitetą ir ten sėdėjo maždaug 30 ponų vienodais pilkais kostiumais ir baisiais žvilgsniais. Stovėdamas prieš juos su džinsais ir džinsine striuke dėsčiau, kad pinigus dabar jie mums patiems turi atiduoti. Ir iš tiesų, nuo 1988 metų pabaigos mes du ar tris kartus padidinome algas, keturis kartus – honorarus ir dar daug pinigų liko. Tuo metu redakcijai Vilniaus restorane visada būdavo nupirkti pietūs. Švediškas stalas – galėjai valgyti ką panorėjęs.

Iš tiesų, buvo labai geras periodas ir netrukus jis sutapo su Atgimimu. Sąjūdis prasidėjo praėjus metams po kooperatyvų kūrimosi. Tarp Sąjūdžio veikėjų galėjai matyti kooperatininkus, kurie kūrė lipdukus, gamino vėliavėles ir dažnai tai darė už dyką. Šiek tiek prakutę žmonės jau galėjo paremti judėjimą. Iš tiesų, galima sakyti, kad tai buvo lietuviško verslo aukso amžius.

Sąjūdis
Sąjūdis
© Paulius Lileikis

Ar tuo metu verslą galėjo įkurti žmogus, neturintis ypatingų ryšių, statuso, žinių?

– Įregistruoti kooperatyvą buvo labai paprasta, be to, kooperatyvai mokėjo tik 2 proc. mokestį. Įsivaizduokite, dabar vien pelno mokestis siekia 15 proc. ir Prezidentas jį nori padidinti iki 27 proc.

Iš esmės, įkūrus kooperatyvą, gavus pajamų ir atmetus išlaidas, skirtas darbo įnagiams ir medžiagoms įsigyti, visa kita likdavo tau, todėl daug žmonių steigdavo kooperatyvus. Pamenu, Palangoje dvi ar trys virėjos įsteigė kooperatyvą Vytauto gatvėje, priešais Savivaldybę. Jos atidarė kavinukę. Turėjo šiek tiek pinigų, išsinuomojo patalpas. Atsimenu, 1990 metais buvau Aukščiausios tarybos deputatu ir po žmonių priėmimų eidavau pas jas pavalgyti. Iš tiesų, ten viskas puikiai sukosi.

Kaip tuo metu į verslą žiūrėjo politikai ir valstybė?

– Kadangi tuo metu žlugo imperija, politikai dažniausiai rūpinosi ne šios žemės reikalais. Maskvoje rūpinosi kaip išlaikyti okupuotas Baltijos šalis arba Kaukazo valstybes, Sibire vykdavo milžiniški streikai, nes nebūdavo duonos. Lietuvoje prasidėjo sąjūdis ir ta privati veikla liko nuošalėj, į ją niekas nekreipdavo dėmesio.

Verslui bandė kliudyti tik milicijos padalinys, kuris vadinosi KSNG – kovos su socialistinės nuosavybės grobstytojais būrys. Iš esmės, tai buvo labiausiai korumpuota milicijos atšaka ir jie bandydavo reketuoti kooperatyvus ir į geresnius įstumti savo žmonas, kad jos nedirbdamos gautų ten algas.

Tai – vienas kliuvinys, o antras ir turbūt baisiausias yra tas, kad kooperatininkus pradėjo reketuoti banditai ir organizuotos mafijos gaujos – Vilniaus brigada, „daktarai“, Tauragės „švininiai“. Jų atsirado kiekviename mieste ir, kadangi milicijai tie žmonės nerūpėjo, jauni verslininkai liko akis į akį su banditais.

Kaip tuo metu į verslą žiūrėjo žiniasklaida?

– Žiniasklaida pasidalino į dvi grupes. Tuo metu nebuvo jokio priešiško nusistatymo, bet buvo idėjinių žurnalistų, įpratusių bendrauti su gamyklų direktoriais. Jie rašydavo baugius tekstus su antraštėmis „Kaip gi dabar bus Šiauliuose? Iš gamyklų visi išeina dirbti į kooperatyvus“. Tokiems sakydavau, kad nepraeis nei keleri metai ir Šiauliuose apskritai neliks tokių gamyklų. Gerai, kad žmonės bent kažkuo užsiima.

Bet buvo ir labai entuziastingai šiuos pokyčius priėmusių žurnalistų. Mes su Algimantu Čekuoliu stengdavomės, kad kiekviename numeryje būtų pristatomas bent vienas kooperatyvas. Ieškojom įdomesnių žmonių, kad parodytume, ką jie veikia. Iš tiesų, žiniasklaidos požiūris buvo labiau pozityvus, nei – ne.

Kaip manote, kada įvyko lūžis, kai į verslą pradėta žiūrėti labiau neigiamai, nei teigiamai?

– Sakyčiau, į verslą neigiamai pirmieji pradėjo žiūrėti patys kooperatyvų kūrėjai ir nariai maždaug apie 1990 metų pabaigą – 1991-uosius metus, kai buvo priimtas uždarųjų akcinių bendrovių įstatymas ir naujoji valdžia visiems nustatė maždaug vienodus mokesčius.

Dalis kooperatyvų tuo metu persiregistravo į uždarąsias akcines bendroves, o kiti tiesiog sužlugo. Atėjo kitas metas. Kai Lietuva perėjo prie rinkos ekonomikos, o tai nutiko 1991 metų lapkritį, baigėsi deficito era. Reikėjo žiūrėti, ką patiekti rinkoje, kad tai būtų perkama. Tie verslai, kurie nepajėgė konkuruoti, patys tapo verslumo priešais.

Be to, labai daug žmonių prarado darbą, sovietinės gamyklos žlugo viena po kitos. Tada atėjo pavydo momentas – žmonės pamatė, kad jų kaimynas, prieš pusmetį buvęs toks pats neturtingas, kaip jie, dabar važinėja su vakarietišku automobiliu, baigia pasistatyti namą, valgo geresnį maistą. Tuo metu vieni staigiai skurdo, kiti staigiai turtėjo.

Didžiausias posūkis įvyko 1994 metais, po to, kai dalis verslininkų steigė pinigų rinkimo kontoras. Už 100 – 120 metinių procentų jie rinko dolerius, markes, frankus ir kitką. Tai buvo tipiškos finansinės piramidės. Dauguma jų sužlugo, atsirado žmonių neapykanta, kaip valdžia tai leido, kad visi verslininkai yra sukčiai ir vagys.

Kalbame, kad 1987 metais Lietuvoje įsteigti verslą buvo žymiai paprasčiau nei dabar. Kodėl šiandieninėje Lietuvoje tam reikia tiek daug pastangų?

– Verslas turbūt yra sudėtingiausia žmogaus veikla. Harvardo verslo mokykloje juokaujama, kad šios mokyklos absolventai niekada nekuria savo verslo, nes per ketverius metus supranta, kaip tai yra sudėtinga ir rizikinga, todėl jie eina valdyti kitų verslininkų verslų, kad būtų mažesnė rizika.

Iš esmės, 1987 metais pagrindinis ekonomikos reguliatorius buvo valstybė ir kooperatyvai net ir po metų turbūt negamino nė 1 proc. Bendrojo vidaus produkto. Iš esmės, verslas buvo tarsi valstybės pagalbininkas.

Kai verslas tampa pagrindiniu valstybės ekonomikos gyvenimo organizatoriumi, viskas pasidaro labai sudėtinga. Tam reikia pasirengimo. Kiekviena virėja nebegali įkurti bendrovės ir sėkmingai ją vystyti, juo labiau, kad verslas negali stovėti vietoje.

Koks buvo pirmųjų verslininkų tikslas – įkurti kavinę ar kooperatyvą ir užsidirbti pinigų namui pasistatyti ar automobiliui įsigyti. Tada žmogus nemesdavo darbo mokykloje, vykdomajame komitete, fabrike ar kitur, o dirbdavo po darbo. Šiais laikais joks verslininkams taip neišgyventų, tam reikia skirti visas 24 valandas. Mes perėjome sudėtingą periodą, o kooperatyvų veiklą galime priskirti smulkaus verslo laikotarpiui. Dabar turime puikiai organizuotą verslą. Tiesiog pasikeitė dydis, dabar viskas iš esmės yra sukuriama perivačiame versle.

Kaip manote, ar dabar – palankus metas Lietuvoje kurti verslą?

– Sunku pasakyti. Į šį klausimą geriau atsakytų žmonės, kurie tai pabandė daryti. Net ir Amerikoje seniau buvo sakoma, kad iš tais metais įkurtų bendrovių bankrutuodavo 50 proc., o kitais metais – dar 50 proc. Kad įkurtum įmonę, neužtenka turėti vien idėjos arba pinigų – tai yra labai sudėtinga.

Vienintelis perteklinis dalykas Lietuvoje – biurokratinė mašina. Galbūt įstatymai ir nėra tokie blogi palyginti su kitomis šalimis, bet biurokratinė mašina yra nepaslanki ir nelinkusi spręsti jaunam verslui iškilusių problemų. Didelis verslas susitvarko – pajungia spaudimą, pinigus...

Jeigu tu Londone ar Dubline atidarei kavinę, mokesčius pradedi mokėti kai imi gauti pajamas, o Lietuvoje mokesčius reikia mokėti nuo įkūrimo dienos. Įsivaizduokite, kol įrengi patalpas, nusiperki baldus, susirandi žmones, mokesčiai jau sunkia pinigus. Tai yra blogai ir tokia tvarka ne tik nekeičiama, bet ir griežtinama.

Be to, svarbus norinčių rizikuoti žmonių skaičius. Mokyklose mes nemokome suprasti, jog tas, kuris nerizikuoja, šampano negeria. Mes mokome taip – jei kažką baigsi, gausi darbą savivaldybėje, ministerijoje ar dar kur nors ir gyvensi gerai. Yra tie du dalykai – biurokratinės kliūtys ir bendras visuomenės nusiteikimas, kuo mes norime matyti savo vaikus – tik valdininkais ar verslą kuriančiais savarankiškais žmonėmis.

Kalbant apie vadinamąjį lietuviško verslo aukso amžių, 1987 metus, susidaro įspūdis, kad tuo metu visuomenė buvo labiau linkusi išbandyti savo galimybes ir priimti iš to kylančią riziką.

– Sakyčiau, visuomenei visada reikia to, ko ji neturi. Visuomenė buvo išsiilgusi laisvės ir kooperatyvai, tos pirmosios kavinės buvo laisvės simboliai. Prisimenu Palangoje, dabartinėje Daukanto gatvėje, buvusią dviejų brolių kavinę mokslininkų poilsio namuose. Ten stovėdavo šimto žmonių eilės, kad galėtų ne tik atsigerti geresnės kavos ir suvalgyti namuose kepto Napoleono torto, buvo gera ir dėl to, kad tie du broliai ir jų žmonos šypsojosi tau užsisakius kavos. Nors kainos ten būdavo 4–5 kartus aukštesnės nei valdiškoje kavinėje, ten jauteisi laisvas.

Žmonės buvo išsiilgę laisvės, o dabar, kai ją turime ir visi esame lygūs, verslininkų atrodo per daug, jie didina kainas, moka mažas algas, tada mes pasiilgstame, gal ne tiesiogine prasme, karinio komunizmo, kurio tada buvo per daug. Dabar žmonės norėtų, kad valdžia nustatytų algas, verslininkams uždėtų apynasrį. Manau, taip yra dėl to, kad žmogus visada nori to, ko neturi.

Minėjote, kad praėjusio amžiaus pabaigoje valdžios atstovams smulkieji verslininkai ne itin rūpėjo, o koks santykis tarp verslo ir politikos yra dabar?

– Dabar politikų lygis yra labai smukęs ir jie net nebevaidina, kad nori ko nors pasiekti. Dabar jie beda pirštu ir sako, o, šitas turtingas, tai mes iš šitų atimsime, o jums duosime. Nė vienas politikas nekalba, kad vienintelis tavo gerovės šaltinis yra tavo asmeninis darbas ir pastangos. Politikai dabar iš esmės veikia kaip reketininkai, mafijos torpedos, kurios ieško iš ko atimti. Šito nebuvo iki kokių 2008 metų.

Gal pasidalintumėte teigiamu kitų šalių pavyzdžiu, kuriose verslas ir politika eina išvien?

– Pirmiausia tai būtų Amerika. Jei paklaustum, kas sukūrė Ameriką, be abejo, visi prisimins Džordžą Vašingtoną ar Benjaminą Frankliną, bet čia pat sakys, kad yra Rokfeleriai, Morganai, Fordai – verslo imperijų įkūrėjai. Amerikoje žmogui sakoma – jei gerai mokysiesi, gal atidarysi savo verslą; bankrutavai – nieko tokio, įkursi kitą verslą.

Iš Europos gerovės valstybių išsiskiria Vokietija, kur politikai diskutuoja su verslininkais dėl kiekvieno valstybės žingsnio, kuris gali pagerinti arba pabloginti verslo padėtį. Pavyzdžiui, Angela Merkel labai ilgai ginčijosi su verslininkais, ar įvesti sankcijas Rusijai, nes Vokietijos verslininkai dėl to prarado daugiau nei bet kas Europoje. Ten yra taip – ginčas vyksta ilgai, rimtai ir ne per televiziją ar portalus, kaip Lietuvoje, o susėdus. Kai priimamas bendras sprendimas, kita pusė nieko nebekritikuoja. Vokietijos verslininkai dabar sukandę dantis vykdo sankcijas. Lygiai taip pat būtų buvę, jei būtų nugalėjęs priešingas požiūris.

Visi pinigai yra versle ir mūsų gerovė priklauso ne nuo politikų ar premjero, o tik nuo to, ar verslas padidins apsukas ar ne.

Kokia, jūsų nuomone, yra dabartinė Lietuvos verslo sveikata? Ar esame pasirengę konkuruoti su kitomis šalimis?

Lietuvos verslas konkuruoja pasaulyje, bet mes šito negalime suprasti. Visas tas verslas, kuris yra gyvas, o Lietuvos pramonė eksportuoja 90 proc. savo pagamintų produktų, gauna medalius pasaulio pirmenybėse. Kitaip sakant, jis konkuruoja su kinais, amerikiečiais, britais, prancūzais.

Atsakingas požiūris“ – tai iniciatyva, kuria siekiama pažinti ir įvertinti įmones, prisidėjusias prie gerovės kūrimo Lietuvoje. 
Jei žinote verslą, kurio mažesni ar didesni darbai prisidėjo prie pokyčių mūsų šalyje, įvertinkite jo pastangas ir indėlį. Atsakingą įmonę ir jos darbus nominuokite vienoje iš septynių kategorijų „Atsakingas požiūris“ puslapyje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(49 žmonės įvertino)
4.6122

Top naujienos

Gaisro metu Alytuje kritęs zuikis atiduotas tyrimams: pirmos žinios iš veterinarų baugina meras: jei tai bus patvirtina, liūdna ne tas žodis (306)

Spalio 18 dieną, t.y. trečiąją milžiniško padangų perdirbimo gamyklos gaisro dieną, Alytaus...

Navickienė: šis balsavimas parodė, kad vienam agrooligarchui ir jo kombainui pasibaigė dyzelis (294)

Seime renkami parašai siekiant inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus pavasarį. Prie iniciatorių...

JK parlamentarai atmetė Johnsono siūlytą „Brexit“ vykdymo planą (57)

Borisas Johnsonas antradienį pagaliau turėjo progą parlamentui pateikti savo „Brexit“...

Maslobojevas pirmoje pasaulio kikbokso čempionato kovoje pasiuntė varžovą į nokautą (56)

Įspūdinga pergale WAKO pasaulio kikbokso čempionatą Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, pradėjo...

Šiluma pradeda „galvoti“ apie pasitraukimą iš Lietuvos (6)

Šiąnakt per Lietuvą nusidrieks debesų juosta, bet žymesnio lietaus nesulauksime. Rimstant...

Turintiems didelį darbo stažą – gera žinia iš Seimo (44)

Seimas spręs, ar ne mažesnį kaip 40 metų darbo stažą turintys šalies gyventojau galėtų...

BMW skrydis Vilniuje: rėžėsi į stulpą, jį nulaužė ir apsivertė papildyta (41)

Vėlų antradienio vakarą Vilniuje įvyko avarija. Pirminiais duomenimis, susidūrė du...

Daug ir naudingai žaidęs Kalnietis su „Lokomotiv“ pralaimėjo Belgrade

Belgrado „Partizan“ (4-0) ir toliau žygiuoja Europos taurės varžybose be pralaimėjimų....

Mokslų daktarė įvardijo maisto produktus, kurie stiprina imuninę sistemą, saugo nuo vėžio ir didina vyrų vaisingumą (79)

Pastaruoju metu selenas sulaukia vis daugiau dėmesio. Ir nieko keisto, nes jis yra vienas iš...

Johnsonas skelbia pertrauką „Brexit“ sutarties tvirtinimui (4)

Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas antradienį paskelbė stabdantis pastangas...