Žinomos šeimos vaikus treniruoja instruktorius

Indrės ir jos vyro prodiuserio Lauryno Šeškaus vaikai Mėta (14 m.) ir Mykolas (11 m.) slidinėja nuo septynerių metų.

„Esame iš tų tėvų, kurie neužsiima jokiu žiemos sportu, retai dabar jau sutinku tokių, – šypsosi žinoma komunikacijos specialistė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė. – Bet šią žiemą neatsispyriau vaikų prašymams pabandyti čiuožti. Jau turėjau kelias treniruotes ir, panašu, užsikabinau.“

Indrė Trakimaitė - Šeškuvienė, nuotr. iš asmeninio archyvo

Pirmą kartą poros sūnų Mykolą į Liepkalnį nusivežė jo krikšto tėtis, jis padovanojo ne tik slides ir šalmą, bet ir pirmąsias treniruotes su instruktoriumi.

„Jei kokią nors naują veiklą pabando vienas, be abejo, reikia ir kitam, taip jau būna su tais broliais ir sesėmis. Pati su jais važiavau į Druskininkų slidinėjimo areną dar prieš pat pandemiją, ten jau gana intensyviai mokėsi čiuožti. Žiemomis, aišku, vykdavome į Liepkalnį. Ši žiema, sakyčiau, pati intensyviausia. Štai visai netrukus dukra su draugės šeima pirmą kartą vyks į tikrus kalnus“, – pasakoja Indrė.

Slidinėjimo sezonas, pasak Indrės, Lietuvoje visai nenuspėjamas: „Sunku net pasakyti, kada jis prasideda, – šiemet, pavyzdžiui, staiga lapkritį žiema atėjo, Liepkalnis dar net nebuvo pasiruošęs, o štai sausio pradžioje, per moksleivių atostogas, pylė lietus, ir vaikai liūdėjo, kad negali naudotis proga, – į mokyklą nereikia, o, nuo ryto iki vakaro čiuožti negali. Gamta išties keičiasi ir tikrai gali būti, kad ateityje čiuošime tik dirbtiniu sniegu.

Kol kas daugiausia laiko leidžiame Liepkalnyje, sūnus per atostogas išbandys dienos stovyklą Druskininkuose. Na, o slidinėjimo centrų Lietuvoje jau tikrai nemažai, tačiau kol pati neišbandau, rekomenduoti nemėgstu, esu tik Anykščių Kalitos kalną apžiūrėjusi, kai leidomės žiemos rogučių trasa prieš keletą metų, tai man patiko, reikės kada nuvažiuoti ir paslidinėti.“

Paklausus, kaip vaikai nusprendė, kuo nori slidinėti, Indrė sako, kad kaip ir beveik visi vaikai, iš pradžių mokėsi čiuožti slidėmis, tačiau jau pernai pareiškė norintys išbandyti snieglentes. Sūnus snieglente pradėjo čiuožti pernai, dukra – šiemet.

„Kadangi mes patys neslidinėjame, tad natūralu, kad mokyti vaikų negalėjome, o net jei ir mokėtume, aš tikrai būčiau galvojusi apie alternatyvą. Profesionalas pirmiausia išmoko elementarių saugumo dalykų – stabdyti, griūti (nors vaikai, palyginti su suaugusiais, beveik negriūva) ir viso kito. Jokių ypatingų reikalavimų instruktoriams nekeliu – esu tikra, kad visi jie puikiai dirba, kiek stebėjau treniruotes, man viskas patiko, labai įdomu klausyti, kai pradedančiam suaugusiajam aiškina, kaip stabdyti, ir liepia daryti „plūgą“, o vaikui – „picos gabaliuką“, nes iš kur šiandienos vaikai žinos, kas tas plūgas“, – juokiasi Indrė.

Iš pradžių ji užregistruodavo vaikus pas bet kurį instruktorių, o dabar jau pats sūnus susidraugavo su vienu iš trenerių Liepkalnyje ir lanko būrelį, kuriame mokosi ne tik čiuožti snieglente, bet ir daryti triukus.

Mykolas Šeškus, nuotr. iš asmeninio archyvo

Telefonai ir kompiuteriai su kalnais nekonkuruoja

„Man net sunku patikėti, kad po kelių treniruočių jie geba taip puikiai jausti lentą, skrieja tikrai gražiai ir techniškai. Kuo daugiau visko išbando, tuo greičiau išmoksta naujų dalykų. Abu mano vaikai mielai imasi mokytis įvairiausių vandens sporto dalykų – čiuožti vandenlentėmis, surfinti, valdyti burlentes, tad stovėti ant lentos jiems patinka ir galiu tik pavydėti žiūrėdama. Su lenta reikia sugebėti susidraugauti. Vaikystėje tą padaryti daug lengviau nei vėlesniame amžiuje“, – neabejoja Indrė.

Indrė pastebėjo: kad vaikas išmoktų slidinėti, užtenka kelių treniruočių, mat progresas įvyksta greitai, o štai su suaugusiais būna visai kitaip. „Beje, savamoksliai suaugusieji dažnai lekia nuo kalno ir klausia rėkdami, kaip stabdyti. Vaikai man pasakoja, kad tokių reikia saugotis labiausiai, ir stebisi, kaip jie to neišmokę, juk tai – pats pradžiamokslis. Tai štai ką reiškia, kai mokaisi su instruktoriumi. Tikrai tikiu, kad traumų tikimybė išmokus mažesnė, o savo kūną reikia saugoti. Turiu bičiulių, kurie kažkada patys pirmą kartą kalnuose stojo ant slidžių ir bandė čiuožti, susiplėšė raiščius, o po dvidešimties metų tos jaunystės traumos primena apie save, tai kam to reikia? Kelios treniruotės su instruktoriumi gali sutaupyti labai daug nervų ir sveikatos. Be abejo, svarbu įvertinti, kad visos žiemos pramogos nėra pigios.“

Į klausimą, kiek, kaip tėvams, kyla baimių dėl vaikų čiuožimo, Indrė atsako, kad ji baiminasi visada: „Aš, tiesą pasakius, nelabai žinau, ką jie didesnėse trasose veikia, nes pati mokausi vadinamajame varlinuke, o ten mano vaikai tik atvažiuoja manęs palaikyti. Kuo mažiau matau, tuo mažiau širdį skauda. Kartais treneriai įmeta į grupes nuotraukų ar vaizdo įrašų – smagu pažiūrėti, ir puikiai suvokiu, kad man iki tokio meistriškumo dar labai toli. Aišku, galvoju ir savanaudiškai – man norisi, kad žiemą vaikai leistų laiką lauke, bet juk paauglio su rogutėmis nuo kalniuko čiuožti jau nelabai išvarysi, o snieglentė ir kalnas – visai kas kita, čia telefonas ar kompiuteris nekonkuruoja.“

Mėta Šeškutė, nuotr. iš asmeninio archyvo

Indrė pastebi, kad vaikams patarimų būti atsargiems net nereikia duoti, paprastai jie taisyklių laikosi gerokai labiau nei suaugusieji, jiems nekyla klausimų dėl šalmų, kitų saugumo priemonių čiuožiant. Jie – drausmingesni. Kartais ji, būna, primena sūnui, kad nepamirštų užsimauti specialių šortų su paminkštinimu, bet jis ir taip nepamiršta, nes žino, kad kristi su snieglente gana skausminga.

„Traumų vaikai dar nėra turėję. Bet juk visada eidamas ant kalno puikiai supranti, kad visko gali būti. Iš kolegų, dirbančių draudimo srityje su išmokomis už traumas, žinau, kad dėl traumų su snieglentėmis jų išmokama daugiau. Jei ne tu pats, tai į tave kas nors gali įvažiuoti, o kadangi greičiai dideli, patirti traumą galima labai lengvai, tad šalmas būtinas, kaip ir civilinės atsakomybės draudimas“, – įsitikinusi Indrė.

Štai vien „Lietuvos draudimo“ duomenys rodo, kad per praėjusią žiemą buvo užfiksuota daugiau nei 900 nepilnamečių traumų. Jų gydymo išlaidoms padengti išmokėta 170 tūkst. eurų suma. Vaikai patyrė ne tik lengvų, bet ir rimtų traumų. Daugiau nei 300 atvejų teko susidurti su nepilnamečių vaikų kaulų lūžiais. Statistika rodo, kad daugiausia susižaloja 11–14 metų amžiaus vaikai, didesnė dalis – berniukai.

Rolandas Beržas, nuotr. iš asmeninio archyvo

Paklausus, kokie būtų jos esminiai patarimai tėvams, susiruošusiems vaikus išmokyti čiuožti, Indrė sako, kad visų pirma – pasitikėti savo vaikais ir atiduoti juos į instruktorių rankas bent jau kelioms pirmoms pamokoms. Ir, aišku, įvertinti, kiek kainuoja ne tik pamokos, bet ir bilietai, trenerio paslaugos, drabužiai, įranga. Jos sūnus turi visą savo įrangą – lentą, batus ir šalmą, dukra – nuomojasi.

„Manau, turėti įrangą yra brangu, nes vaikas auga, tad geriau nuomotis, kad ir visam sezonui, arba pirkti dėvėtą. Šalmus mes turime universalius, tinkamus viskam, tačiau įrangos aš net ir pati pirkti kol kas neketinu“, – sako Indrė.

O norintiems vykti į rimtesnius kalnus Indrė pataria ieškoti patikimos informacijos įvairiose kelionių grupėse, kalbėtis tiek su turizmo profesionalais, tiek su draugais, kurie į kalnus vyksta kasmet.

Tėvai pagaliau supranta, kad vaikus čiuožti geriausiai išmokys treneriai

„Sulaukiame labai daug vaikų, norinčių išmokti čiuožti. Kiekvienais metais ši tendencija tik auga, nes tėvai supranta, kad patiems mokyti vaikus čiuožti yra tolygu susipykti, be to, ne visi tėvai patys moka gerai čiuožti, tad patiems mokyti savo vaikus tikrai nėra geriausias sprendimas“, – įsitikinęs Vencavo vaikų slidinėjimo stovyklos organizatorius, Liepkalnio mokykloje beveik devynerius metus su vaikais dirbantis instruktorius Rolandas Beržas.

Treneris Rolandas Beržas nuotr. iš asmeninio archyvo

R. Beržas sako vis dažniau pastebintis, kad treneriai, nesvarbu kokios sporto srities, mūsų šalyje populiarėja, ir tai jį tikrai džiugina, nes akivaizdu, jog keičiasi žmonių sąmoningumas ir supratimas: negalime būti visų sričių asai ir kietesni už savo sritį išmanančius žmones: „Tėvai, norėję išmokyti vaikus techniškai švariai čiuožti ir dėl to pasirinkę trenerius, savo patirtį perduoda iš lūpų į lūpas apie tai, kad yra tokie savo amato specialistai, kurie išmano bei treniravosi tam, jog mokytų kitus čiuožti, tad vis daugiau tėvų atveda savo vaikus. Beje, vaikus reikia mokyti kitaip nei suaugusius. Trenerio metodikos skirsis, dirbant su vaiku, paaugliu ar vyresniu žmogumi. Vaikui labiau per žaidimą, per patirtis leidžiame mokytis, nukristi. Patikėkite, kai šalia vaiko yra profesionalus treneris, tai tikrai neskausmingas, netraumuojantis ir greitas būdas išmokti techniškai čiuožti. Juk tam, kad žinotume, kaip išmokyti, mes ir patys atsakingai to mokėmės, nors daug metų čiuožiame ir atiduodame kalnams savo gyvenimus“, – patikina R. Beržas.

Pradėję nuo slidžių, išbando ir snieglentes

Pasak su vaikais dirbančio instruktoriaus, lietuviai savo vaikus mokytis čiuožti slidėmis atveda jau nuo 3 metų. Nuo tokio amžiaus galima įsigyti inventorių – jį pirkti ar nuomotis. Snieglente anksčiausiai vaikai pradeda mokytis čiuožti nuo 5–6 metų. Ir ne tik dėl to, kad inventorius yra nuo tokio amžiaus, – čiuožti snieglente išmokama sunkiau nei slidėmis.

„Slidininkų visada ateina daugiau, nes galima greičiau pasiekti rezultatą. Snieglente išmokti čiuožti reikia daugiau laiko ir pastangų. Tačiau noriu pasidžiaugti, kad snieglentės be galo stipriai populiarėja Lietuvoje. Lentų sportas vaikams prieinamas visus metus: vasarą – vandenlentės, žiemą – snieglentės, sezoniškai – riedlentės. Tai tarp vaikų plinta labai greitai ir tendencija tik auga. Išmokę čiuožti slidėmis vaikai užsinori čiuožti ir snieglente, aš linkiu visiems pabandyti išmokti ir tai, ir tai, tuomet ant kalno tapsite universalūs kariai“, – pataria R. Beržas.

Treneris sako, kad abiem atvejais išmokti nėra taip sudėtinga, jei nuo pat pradžių mokaisi taisyklingos technikos. Savamokslius nėra lengva išmokyti čiuožti, nes jie būna išmokę netaisyklingai, neįsivaizduoja, kaip fizikinės jėgos mus veikia kalne, kaip posūkyje ar išvysčius greitį reikia stovėsenas tvarkyti. Tad treneriams tenka daug daugiau darbo permokyti tinkamai čiuožti, nei mokyti nuo nulio.

Slidinėjimas su vaikais

Vaikai kalnuose – labiau atsipalaidavę

Paklausus, kiek tiesos, kad vaikams lengviau išmokti čiuožti nei suaugusiems, instruktorius sako, kad vaikai turi mažiau baimių, dar nesuvokia galimos rizikos ir neįvertina dalykų taip, kaip mes, – įjungę analitinį protą suvokiame galimas pasekmės nelaimės atveju ir imame nerimauti. Be to, tie, kas jau turi skaudžių patirčių ar traumų, bijo vėl tą patį patirti, ir tai visiškai natūralu. Vaikai neturi tos gyvenimiškos patirties ir neturi ko bijoti. Jų svorio centras mažas, daug nesveria, yra ganėtinai lankstūs, tad jų kritimai nėra tolygūs suaugusiojo kritimams.

„Neturėjimas baimės jausmo vaikui netrukdo tobulėti ir mokytis, nesvarbu, nuo kokio aukščio kalno čiuožia. Ką daryti, metodinių žaidimų būdu jam pasako šalia čiuožiantis treneris, ir vaikai nespėja prisigalvoti, kaip čia kas bus, todėl leidžiasi nuo kalno atsipalaidavę ir greičiau išmoksta. Bet tai nėra auksinė taisyklė. Manau, kad santykis tarp trenerio ir vaiko taip pat labai svarbus“, – įsitikinęs R. Beržas.

Atvykę į kalnus, nuveskite vaikus į slidinėjimo pamokas vietoje

„Nėra tokios taisyklės, kad vaikas pirmus metus turi čiuožti tik Lietuvoje, o kitais metais jau gali vykti į kalnus svetur. Tikrai nesutinku su tuo. Savo praktikoje mačiau labai daug vaikų: vieni pradeda čiuožti po savaitės treniruočių, kitiems išmokti užtrunka ir mėnesį“, – iš patirties mokant vaikus sako slidinėjimo instruktorius.

R. Beržas priduria, kad jau atvykus į kalnus, jei tik leidžia finansinės galimybės, verta nuvesti vaikus į ten esančią mokyklėlę, kad apsiprastų su nauja aplinka, – tėvai jausis šiek tiek ramiau, o ir atostogos bus panašesnės į atostogas.

Treneris Rolandas Beržas nuotr. iš asmeninio archyvo

„Jeigu taip neišeina, tuomet Liepkalnyje reikia padirbėti su vaikais, kol jie nuo mėlynai ar raudonai pažymėtų trasų geba savarankiškai nusileisti su posūkiais, kontroliuoti savo greitį, stabdymą, gali apsisukti, aplenkti, reaguoti į rizikingas situacijas, atlikti reikiamus judesius, taip pat savarankiškai pakilti keltuvu. Kiek tai užtrunka išmokti, labai individualu – priklauso nuo vaiko amžiaus, sąmoningumo, sudėjimo, kaip jis jaučia save, nuo atsakomybės. Kai tėvai matys, kad jų vaikas ant kalno priima savarankiškus ir teisingus sprendimus, vadinasi, jis pasiruošęs čiuožti nuo rimtesnių kalnų“, – sako R. Beržas.

Vaikai slidinėja

Savamoksliai traumuoja ne tik save, jie pavojingi ir kitiems

R. Beržas sako, kad jeigu vaikas vaikšto į treniruotes, jis nedarys jokių klaidų, nes jam nuo a iki z išaiškinama visa slidinėjimo abėcėlė, kurios savamoksliai nežino arba žino vos kelias raides.

„Aišku, galima išmokti ir be trenerio čiuožti, tačiau kokia to kaina: jūs nuskrisite kur nors į kalnus, vargsite, nes nežinosite bazinių elementų ir saugos taisyklių. Dažniausiai, kas atsitinka, tai yra blogos patirtys. Procesas sunkesnis ir ilgesnis, po čiuožinėjimo skauda visas įmanomas kūno vietas, galima patirti ne tik paprastų, bet ir rimtų traumų. Ne tik patys galite susitraumuoti, bet ir pakenkti aplinkiniams. Tampate pavojingas ant kalno, nes negebate įvertinti savo jėgų šiame sporte. Kam to reikia? Tikrai nėra sudėtinga išmokti slidinėti civilizuotu būdu, o ir mokymosi metodika gana švelni ir lengva. Po valandos ar dviejų jau galima su posūkiais leistis nuo kalno slidėmis. Dar vienas mitas, kad čiuoždamas snieglente nusidaužysi užpakalį. Jei žinosi, kaip taisyklingai čiuožti ir kristi, nenusidaužysi“, – pabrėžia instruktorius.

R. Beržas yra matęs labai daug traumų ant kalno, ir labai sunkių, kai nuo snieglenčių persėdama į neįgaliųjų vežimėlius visam gyvenimui: „Užverda kraujas, kai matau, kai koks nemokantis čiuožti erelis be jokio suvokimo, kas tai yra ir kaip tai daryti, šoka ant slidžių, išgeria „ant drąsos“ alkoholio ir nevaldomai leidžiasi nuo kalno, taip sukeldamas pavojingų situacijų visiems aplink. Esu matęs vaikų, kuriuos sužaloja tokie neatsakingi čiuožėjai, nors tie vaikai patys puikiai čiuožia. Tai rimta problema, gerai, kad ji sparčiai mažėja. Sąmoningumo kalnuose privalu turėti, antraip nėra ten ką veikti, o tokio dalyko kaip alkoholis kalnų temoje išvis neturėtų būti.“

Paklausus, kokių klaidų dažniausiai daro savamoksliai vaikai ar suaugusieji, instruktorius sako, kad iš esmės tai yra suvokimo ir stovėsenos dalykai: „Pastebiu, kad slidinėdami posūkyje dažniausiai spaudžia ne tą koją, perkelia svorį ant priešingos kojos, negu reikia, netaisyklingai atlieka pečių, dubens judesius, o tai nesaugu. Čiuoždami snieglente žmonės dažniausiai atsilošia ant galinės kojos kalno atžvilgiu ir vėlgi pečių bei dubens judesiais bando sukti snieglentę.“

R. Beržas kviečia įsiklausyti ir suvokti, kad snieglentė ir slidės yra jūsų kūno judesio pasekmė: „Tie, kurie patys mokosi, galvoja, kad užlipę ant kalno turi pasukti slides į kairę arba į dešinę, pastatyti snieglentę įstrižai ar statmenai arba padaryti posūkį. Tai klaidinga. Mes neturime atskirai valdyti lentos ar slidžių. Mes turime būti vienas vienetas. Privalome galvoti apie kūno poziciją, svorį ir tuomet slidės arba snieglentė bus pasekmė – ar tai bus gražus posūkis, gražus stabdymas, įsibėgėjimas, ar triukai. Taigi, reikia galvoti apie kūną ir svarbu, kad kas nors paaiškintų, kada ir į kurias kūno dalis turime atkreipti dėmesį, atlikdami veiksmus. Tą gali padaryti tik treneris.“

Slidinėjimas su šeima

Saugos ir pagarbos taisyklės viso pasaulio slidinėjimo kurortuose vienodos

„Jei esate savamokslis ir nežinote, kad egzistuoja kitos abėcėlės raidės, gyvenate nedideliame savo burbule, kurį patys susikūrėte arba matėte vizualiai stebėdami kitus, jei nežinote gylio, iš ko visa tai gimsta ir susideda, tuomet čiuoždami nežiūrite nei per vieną petį, nei per kitą, nežinote pagrindinių taisyklių, kad, pavyzdžiui, visi iš viršaus yra kalti nelaimės atveju. Nežinote, kad reikia sustoti matomame trasos šone, o ne bet kur, kur užsinorėjote, – vidury trasos, kur nors posūkio kampe ar ties stačia sniego banga, kur jūsų nemato kiti čiuožėjai, čiuožiantys iš viršaus“, – sako instruktorius.

Pasak daug metų įvairiose šalyse čiuožiančio R. Beržo, yra 10 saugos ir pagarbos taisyklių kalnuose, kurias privalu žinoti, ir jų laikomasi visame pasaulyje: „Mes jas pamokose visada primename, nes susidūrimai labai stipriai traumuoja ir kartais net pakeičia žmonių gyvenimus į labai liūdną pusę. Ir tik sąmoningas žmogus, išklausęs tokius mokymus, supranta, koks tai visgi ne tik įdomus, bet kartu ir pavojingas sportas. Čiuožiant niekada negalima pamiršti pagarbos vienas kitam. Vaikai ar suaugusieji, kuriuos čiuožti išmoko treneriai, tą supranta, jie ne tik metodiškai švariai čiuožia, bet ir suvaldo savo kūnus ekstremaliose situacijose, moka iš toli įvertinti kliūtį ir nepriimti netinkamų sprendimų“, – paaiškina R. Beržas.

Slidinėjimas su šeima

Išmokite čiuožti, o ne tiesiog nusileisti nuo kalno

„Didžioji dalis čiuožėjų, nesvarbu, kuo čiuožiantys, ateina ant kalno ir jų tikslas yra išmokti nuo jo nusileisti bei į jį pakilti, bet ne čiuožti. Aš visiems linkiu išmokti čiuožti, o ne mokėti nusileisti nuo kalno. Išmokti šio sporto ir meno, nes jis labai kūrybingas, subtilus, žavingas, suteikiantis labai daug malonumo, jei jūs einate tobulėjimo keliu, gilinate savo žinias. Jeigu jūsų tikslas – nusileisti nuo kalno, tai jokio skirtumo, kas jus nuleis, – gali ir rogės ar pripučiama padanga, tiesiog nusileidimas neturi nieko bendro su čiuožimu“, – atvirai kalba treneris.

R. Beržas pataria, kad jeigu kažkiek mokate čiuožti, bet jaučiate, jog kas nors neišeina, ne tik ieškokite informacijos internete, bet ir drąsiai kreipkitės tiesiai į Liepkalnio mokyklos trenerius: „Juk seniai ne dinozaurų laikais gyvename! Eikite, ieškokite ir tikrai rasite. Žinojimas atveria tokius vandenynus! Užtenka snorkelinti su akvalangu viršuje, panerkite gilyn, ten juk visas vandenynas: koralai, įvairiausios žuvys. Visai kitas pasaulis, kurį labai gera ir įdomu pažinti.“

Labiausiai pamėgta slidinėjimo vieta – Italija

Kelionių organizatorius „Novaturas“ dalinasi, kad šiemet trimis slidinėjimo kryptimis per sezoną nuskraidina apie 3 400 keliautojų. Šiais metais slidinėjimo kelionės ne tik grįžo su trenksmu, bet ir viršijo priešpandeminį lygį. Pastebima tendencija, jog slidinėjimo entuziastai vėl renkasi keliones didesnėmis draugų ar kelių šeimų kompanijomis.

Jurgita Savickaitė

Įmoės produkto vystymo specialistės Jurgitos Savickaitės teigimu, šiais metais keliautojų labiausiai pamėgta slidinėjimo vieta – Italija, kur yra jau kelerius metus nepralenkiamas Livinjo (Livigno) slidinėjimo kurortas. Šį kurortą renkasi apie 40 proc. visų kelionių organizatorės slidininkų Italijos Alpėse, mat jis patrauklus dėl išvystytos infrastruktūros, restoranų ir naktinių klubų gausos, taip pat neapmokestinto muito zonos, kurioje apsipirkti galima žymiai pigiau. Slidinėjimą Italijoje šeimos daugiausia renkasi dėl gero kainos ir kokybės santykio, vaikus užimančių klubų gausos bei įvairaus sunkumo trasų, tinkamų tiek pradedantiesiems slidininkams, tiek patyrusiems šio sporto mėgėjams.

 Trasos Andoroje

Renkantis kurortą, pasak pašnekovės, labai svarbu atkreipti dėmesį į jame išsidėsčiusias trasas ir šeimos slidinėjimo lygį. Jei vaikai nedideli, o gal tik pradės leistis slidėmis ar čiuožti snieglente, reikia pasidomėti, kur yra daugiau nesudėtingų trasų, mokyklėlių.

Pavyzdžiui, Italijos ir Andoros slidinėjimo kurortai puikiai išvystę paslaugas pradinukams, o ir pažengusieji čia tikrai ras audringesnių nusileidimų. Keliaujant su mažais vaikais J. Savickaitė taip pat rekomenduoja Livinjo (Livigno) kurortą – atvykę su 4–7 m. vaikais tėveliai gali juos palikti pusdienio mokyklėlėse, kur atžalas išmokys pirmųjų žingsnių pradedant šį žiemos sportą. Taip pat reiktų nepamiršti pasidomėti ir papildomomis pramogomis šeimai, pasirūpinti draudimais.

Slidinėjimas su šeima

Planuojant iš anksto galima sutaupyti trečdalį kelionės kainos

Kainos, pasak kelionių organizatoriaus atstovės, labai priklauso nuo šeimos poreikių. Kelionės paketo kainą sudaro skrydis, bagažas, pervežimas iš, į oro uostą bei viešbutį, atstovo paslaugos atvykus į kurortą, apgyvendinimas pasirinktame viešbutyje ar apartamentuose. 4 asmenų šeimai (2 suaugę ir 2 vaikai iki 12 metų) savaitės kaina galėtų būti apie 3500 Eur, tačiau vėlgi – poreikiai lemia ir kainą.

Vienas pagrindinių patarimų planuojant apgyvendinimą – rinktis namus labiau miesto centre, kuo arčiau pagrindinių keltuvų, kad vaikams pavargus po slidinėjimo dienos būtų lengva kuo greičiau pasiekti apgyvendinimo vietą. Kiti sprendimai dėl apgyvendinimo vietos priklauso nuo finansinių galimybių. Paprastai kalbant, gyvenant viešbutyje, atostogaus ne tik vaikai, bet ir tėvai. Viešbučiai dažniausiai siūlo pusryčius ir vakarienę, didesni viešbučiai turi baseinus, žaidimų kambarius, tad nereikia rūpintis, kur vakarieniauti, ką gaminti ar kaip užimti vaikus po slidinėjimo.

 Italijos Alpės

Keturių asmenų šeimai vakarieniauti restoranuose – nepigus malonumas. Pavyzdžiui, kurortuose makaronai ar pica kainuos apie 8–15 Eur, tad reikėtų atitinkamai planuotis biudžetą. Gyvenant viešbutyje rinktis variantą su pusryčiais ir vakariene dažniausiai tikrai apsimoka.

Dar vienas J. Savickaitės patarimas, kuris padės sutaupyti, – keliones planuoti iš anksto ir užsitikrinti geriausią kainos bei kokybės santykį. Taip keliaujant galima sutaupyti net iki 30 proc. galutinės kainos. Pavyzdžiui, kitų metų slidinėjimo kelionių išankstiniai pardavimai prasidės jau gegužės mėnesį, tad galima drąsiai susiplanuoti kitų metų kelionę.

Pašnekovė priduria, kad kelionių organizatorių paslaugomis siūlo naudotis dėl kelių priežasčių – dėl įskaičiuotų pervežimų bei nuosavos slidinėjimo įrangos gabenimo kainų. Be to, keliautojus oro uoste pasitinka lietuviškai kalbantis atstovas, jis ne tik padeda įvairiose situacijose visų atostogų metu, bet ir suteikia reikiamą informaciją vos atvykus į šalį. Taigi, galite jaustis ramūs, kad susižeidę ar kitaip nukentėję kalnuose turėsite, kas jumis pasirūpins.

Treneris Rolandas Beržas nuotr. iš asmeninio archyvo