Šokiruojantys pažangumu, japonai vis dar atsiskaito grynaisiais
„Šalyje su 126 mln. gyventojų galime rasti didžiulę vertybių ir kultūrų įvairovę. Todėl bet kurį mitą apie Japoniją galime ir patvirtinti, ir paneigti. Vienas iš tokių – kad tai ypač pažangių technologijų šalis. Lietuvius šokiruoja, kad čia vis dar nemėgstama bankinių kortelių (čia atsiskaitoma grynaisiais), interneto sklaida gerokai mažesnė, negu galvojame, o ir robotų nesimato ant kiekvieno kampo. Tačiau tuo pačiu metu galime būti šokiruoti kai kurių ypač pažangių inžinerinių ar transporto sistemos sprendimų, medicinos laimėjimų ar net ir garsiųjų šildomų tualeto dangčių“, – šypsosi Lietuvos japonologas, vertėjas, keliautojas, kurį laiką gyvenęs Japonijoje, VDU docentas dr. Aurelijus Zykas.
Japonija keičiasi nuolat. Pasak japonologo, čia atsiranda daugiau angliškų užrašų, daugiau dirbančių užsieniečių. Daugiau su vaikais parkuose savaitgalius leidžiančių tėvų ir daugiau dirbančių moterų. Kartu daugiau senjorų ir gerokai mažiau vaikų. Visa tai atspindi demografinius pokyčius ir kartu aštrėjančias šalies problemas.
Japono kasdienybė iki vėlaus vakaro prabėga darbo apsupty
„Jeigu kalbame apie darbingo amžiaus vyrą, dirbantį kurioje nors didžiojoje kompanijoje dideliame mieste, jo kasdienybė stipriai skirsis nuo manosios. Jam teks keltis kokią 5 val. ryto, kad pergrūstais traukiniais laiku pasiektų savo darbovietę. Svarbiausia – prieš atvykstant viršininkui. Įsitaisęs prie savo darbo stalo patalpoje, kur dirba dar bent 20 kolegų, jis imsis darbų. Pietus suvalgys per 15 minučių kokioje nors užkandinėje šalimais, o vakare vėl lauks, kol viršininkas išeis, kad galėtų baigti darbą. Tiesa, po to dar turės su kolegomis užsukti į barą išlenkti keleto bokalų alaus. Nes taip kuriami santykiai, ir atsisakyti to – nevalia. Šiek tiek įkaušęs jis greičiausiai suspės į vieną iš vakarinių traukinių ir kokią dešimtą ar vienuoliktą vakaro pasieks namus – nedidelį butuką priemiestyje. Ten jį pasitiks žmona ir miegantys vaikai, o kitą rytą jis turės kartoti ciklą iš naujo“, - tipiško japono kasdienybę pasakoja A. Zykas.
Pasak japonologo, šioje šalyje išgyvendamas kasdienybę, visada susiduri su laiko ir vietos stoka: „Tai yra tie dalykai, kurių mes, lietuviai, turime perteklių. Ir dėl to palyginus mes esame labai turtingi. Bet ar laimingi?“.
Sprendimus japonų šeimoje iš tikrųjų priima moteris
„Tradicinės japonų vertybės sako, kad žmona turi atsiduoti vaikų auginimui ir kurti saugią namų aplinką savo vyrui. Tikima, kad motinos meilės apsupti ir lepinami vaikai užaugs laimingesni, nei kokioje nors ikimokyklinėje įstaigoje, kad ir kokia profesionali ji bebūtų. Dėl to šalyje moterims taip sunku derinti darbą (karjerą) su šeima ir dėl to didelė jų dalis vis dėlto galiausiai pasirinks šeimą“,–pastebi A. Zykas.
Tiesa, vakariečiams gali pasirodyti, kad moterys šeimoje yra diskriminuojamos, prispaustos. „Pirmuosius gyvenimo čia metus aš ir pats taip galvojau. Tačiau ilgainiui supranti, kad tai yra tiesiog gražiai vaidinami ritualai. Moteris formaliai rodo, kad vyras tarsi priima sprendimus ir yra šeimos galva, tačiau iš tiesų juos priima ji. Ji yra kaklas, kuris sukioja galvą. Moteris dažniausiai valdys šeimos (ir savo vyro) finansus, jos pusėje bus vaikai. Mano supratimu, šeimos pasaulyje vyras yra bejėgis kūdikis. Jis gali būti labai svarbus visuomenėje, tačiau grįžęs namo jis patenka į žmonos pasaulį, ir turi paklusti jo taisyklėms“, – sako japonologas.
Vaikams nuo mažumės skiepijamos vertybės
Paklausus apie kalbas apie tai, kad iki 5 metų japonų vaikams viskas galima, o jau vėliau pradedami auklėti griežtai, A. Zykas sako, kad nežinia, ar tokia aiški riba egzistuoja: „Viena vertus, vaikai auklėjami daug laisviau, nei mums gali būti priimtina, bet tuo pačiu pagrindinės vertybės, tokios kaip pagarba vyresniesiems, pareigos visuomenei, atsidavimas šeimai ir tėvams, yra skiepijamos nuo mažumės. Paradoksalu, bet jeigu Japonijoje gatvėje išgirsi besiožiuojantį vaiką, atsisukęs dažniausiai pamatysi, kad tai užsienietis“.
Pasak japonologo, vaikiškas domėjimasis, noras pažinti, yra neribojami: „Kadangi teko lankytis nemažai darželių ir pradinių mokyklų, galiu pasakyti, kad vaikai mums gali pasirodyti nevaržomi. Jie drąsiai kabinasi už rankų, bando paliesti plaukus (jie kitokie), apžiūri akis, komentuoja, sukasi aplinkui, klausinėja... Bet tuo pačiu jie gali kelias valandas sėdėti ant šaltų grindų salėje, kalendami dantimis ir kantriai klausydamiesi mokytojo pamokos. O štai tarp vidurinės mokyklos mokinių ta disciplina, kantrumas ir atkaklus tikslo siekimas jau ima vyrauti“.
Vyrų ir moterų santykiai iki vestuvių – neretai racionalūs
„Japonijoje egzistuoja vedybos iš meilės, bet ne mažesnį vaidmenį šioje kultūroje vaidina ir racionalus partnerio pasirinkimas. Tarpusavio chemija yra svarbi, bet su partneriu reikės gyventi visai netrumpą laiką, greičiausiai visą likusį gyvenimą. Todėl ne mažiau svarbu abipusiai lūkesčiai, uždarbis, gebėjimai virtuvėje ir kitos savybės. Ne vienas japonas ikivedybinius ritualus, kuomet reikia pažindintis, eiti į barą, flirtuoti ir pan., supranta kaip tam tikrą nepatogumą. Tradiciškai jo išvengti padėdavo šeimos, kuriuos suvesdavo tinkamus jaunuolius. Beje, neretai piršlių vaidmenį atlikdavo ir universitetų dėstytojai. Dabar šis darbas vis dažniau atiduodamas pažinčių tarnyboms, kurios pagal kandidatų anketas suranda labiausiai atitinkančius partnerius“, – pasakoja japonologas.
Pasimatymu (miai) japonai vadina kandidatų susitikimą ir pokalbį, kuris A. Zykui dažnai primena darbo interviu: turi išsiaiškinti lūkesčius ir pajusti (ar nepajusti) tvyrančią chemiją. Ir jeigu per miai viskas sutaps, galima judėti link vestuvių. Nesutaps – ką gi, pažinčių tarnyboms teks dirbti toliau...
Maištingas jaunuolių laikotarpis baigiasi atėjus į darbą, kur galioja griežtos taisyklės dėl plaukų, aprangos
„Jeigu kalbame apie jaunimo gatvės madą, tai ji yra ganėtinai natūralus jaunimo maištas prieš visuomenės normas, gyvenimą varžančias taisykles ir suaugusiųjų pasaulį. Šiuo klausimu japonų jaunimas mažai skiriasi nuo jaunimo bet kurioje kitoje pasaulio šalyje“, – pastebi A. Zykas.
Pasak japonologo, ypač tas maištingasis amžius pasireiškia pabaigus vidurinę mokyklą, universitetiniu laikotarpiu. Pastarasis yra savotiškas ryškus intermezzo tarp juodų mokyklinių uniformų pasaulio ir tvarkingų darbinių kostiumų laikmečio. Tuo laikotarpiu galima ryškiai nusidažyti plaukus, užsiimti persirengimu mėgstamais animaciniais personažais, domėtis Lolita mada, tamsintis veidą, ar rinktis su bendraminčiais pagarsėjusiuose jaunimo rajonuose, pvz. Haradžiuku Tokijuje.
„Tačiau šis maištingasis laikmetis dažniausiai baigiasi, kuomet jaunuolis pereina į darbingąją gyvenimo fazę. O darbovietė iš karto diktuoja taisykles dėl plaukų spalvos, ilgio, aprangos ir batų suvarstymo tipo. Todėl ne kartą teko stebėti, kaip maištingas jaunuolis, dar vakar vaikščiojęs kaip Captain Tsubasa (animacinio herojaus) persirengėlis, šiandien į darbą eina tvarkingai susišukavęs, įsispraudęs į privalomą juodą kostiumą ir taisyklingai vartodamas mandagiosios kalbos formas“, – šypsosi A. Zykas.
Japonai keliauja po pasaulį norėdami paragauti vietinio maisto
Kaip pasakoja japonologas, iš įvairių kultūrinių aspektų, maistas Japonijoje yra viena iš kultūros ašių: „Tai yra tauta, kuri labai dažnai keliauja ne pažiūrėti, o pavalgyti. Jeigu mes į kitą miestą ar šalį važiuosime pasigrožėti meno kūriniais ar architektūra, japonas tą patį atstumą galės įveikti vien tam, kad pavalgytų vietinio maisto. Šioje šalyje maistas neretai traktuojamas kaip meno forma. Maža to, – tobulo meno, kurį galima priimti per visus penkis pojūčius. Maistas ne tik ragaujamas, bet ir uodžiamas, jaučiamas, girdimas, matomas. Juo gėrimasi, ir per jį perteikiami gamtos kismo ir vertybiniai kodai. Tai ypač galioja kalbant apie rafinuotąją virtuvę, kaiseki“.
O kasdien, pasak A. Zyko, yra valgomi patys įvairiausi patiekalai ir ši virtuvė stebina tiek savo produktų, tiek regionine įvairove. Tačiau tarp japoniškos virtuvės pagrindų yra vos keli patiekalai: ryžių dubenėlis, marinuotos daržovės ir miso sriuba. Pastaroji gaminama iš fermentuotos sojų košės, valgoma tris kartus per dieną ir puikiai subalansuoja virškinimą. Šitą „trejybę“ jau papildo vietiniai produktai – galbūt tai bus žalia žuvis, gal jūros ežys, gal kalnuose surinkti grybai, o gal supūdytos sojų pupelės natto, kraupinančios užsieniečius.
Puikuotis savo turtais neskoninga, statusą parodo gyvenamosios erdvės dydis
Japonijos visuomenė, pasak A. Zyko, pasižymi labai didele viduriniąja klase ir yra itin mažas procentas tiek gyvenančių žemiau skurdo ribos, tiek ypač turtingų. Todėl galima sakyti, kad sluoksniai visuomenėje yra menkai išreikšti. O dar mažiau tie skirtumai demonstruojami. Tuščiai puikuotis prabangiais automobiliais ar kitais būdais nėra skoninga, o rūbai ir papuošalai statusus demonstruoja labai subtiliais ir dažniausiai nepastebimais būdais. „Vienas svarbiausių statusą parodančių kodų yra net ne daiktai, o gyvenamoji erdvė. Kuo daugiau erdvės ir kuo geresnėje miesto dalyje turi, tuo turtingesnis esi. Būtent erdvė per visą istoriją simbolizuodavo sluoksnių skirtumus šioje šalyje“, – pastebi A. Zykas.
Šalyje daugybė švenčių rūšių ir didžioji dalis švenčių, pasak gyvenusio Japonijoje vyro, yra lokalios, pririštos prie atskirų miestelių ar net maldyklų. Vienoje ar kitoje šalies vietoje kas dieną vyksta viena ar kita šventė. Šalia jų yra nacionalinės šventės, minimos valstybiniu mastu, dažniausiai ir laisvadieniai. Tos nacionalinės šventės yra labai socialiai orientuotos. Jos dažnai skirtos pagerbti vieną ar kitą visuomenės grupę. Štai, pavyzdžiui, yra mergaičių diena, berniukų diena, pilnametystės diena, įsimylėjusiųjų diena, padėkos dirbantiesiems diena ir pagarbos seneliams diena. Savo kilme japoniškos šventės labai skiriasi nuo kitų pasaulio šalių, kur šventės neatsiejamos nuo religijos.
Pribloškė žmonių kiekis ir koncentracija
„Japonija mane traukė nuo vaikystės. Būdamas kokių septynerių perskaičiau į lietuvių kalbą išverstą japonų rašytojos Mijoko Macutani knygelę „Taro nuotykiai Kalnų šalyje”, kuri smarkiai sužavėjo ir patraukė. Vėliau nemažai perskaičiau ir iš anglų kalbos išverčiau tekstų apie japonų meną, estetiką, mentalitetą. Prieš pat atvykdamas studijuoti intensyviai domėjausi Japonijos gyvenimo stiliumi, ekonomika, istorija, trumpai lankiau ir VDU surengtus japonų kalbos kursus. Besimokant vidurinėje mokykloje, teko gerus metus lankyti ir dziudo užsiėmimus, bet karate – niekuomet!“, – pažintį su Japonija prisimena Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas, buvęs Kultūros ministras, šalies ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas.
„Knyginė“ Japonija ir tikroji Japonija, pasak A. Gelūno, yra du gan skirtingi dalykai: „Kai kas, žinoma, sutampa ir japonai būdavo maloniai nustebę, kai demonstruodavau šiokį tokį jų kultūrinės tradicijos išmanymą, paminėdamas vieno kito garsaus menininko ar mąstytojo pavardę, bet tokių esminių japoniškų vertybių kaip lojalumas grupei, veikimas išvien, nuolatinis atkaklus pastangų dėjimas, būdamas dar Lietuvoje negalėjau numanyti. Todėl man tai buvo visiškai nauja ir labai vertinga patirtis“.
Labiausiai atvykus į Japoniją pribloškė žmonių kiekis ir koncentracija, kuriuos pirmą kartą įspūdingai patyriau legendinėje Šibujos (jap. Shibuya) sankryžoje, Tokijuje! „Supratau, kad apie pasaulio įvairovę iki tol nežinojau absoliučiai nieko“, – juokiasi japoniškai kalbantis A. Gelūnas.
Japonijoje surengė asmeninę parodą
Japonijoje A. Gelūnas atsidūrė laimėjęs vadinamąją Mombusho (Japonijos vyriausybės) stipendiją, skirtą „studentui-tyrėjui” (jap. Kenkyūsei) dvejų metų studijoms pasirinktame Japonijos universitete.
„Pasirinkau Tokijo menų universitetą (jap. Tokyo Geidai). Po pusę metų trukusio japonų kalbos kurso kitoje Japonijos aukštojoje mokykloje, į jį patekau. Garsiajame Geidai mokiausi japonų stiliaus tapybos (Nihon-ga) ir tapybos tušu (suiboku-ga). Tuo laikotarpiu dar lankiau privačius kaligrafijos kursus. Prieš išvykstant, Tokijo rajone Ginzoje esančioje galerijoje pavyko surengti ir asmeninę parodą!“, – didžiuojasi A. Gelūnas.
Vėliau į Japoniją dar buvo sugrįžęs ne kartą: kaip VDA prorektorius ir kaip Lietuvos kultūros ministras.
Gyvenant norėjosi mažiau mandagumo formulių, daugiau spontaniškumo
„Kaip mėgdavo sakyti mano dėstytojas, garsus japonų tapytojas Keizaburo Okamura, „mes, japonai, esam baisiai rimti”. Dar sakydavo, kad „Japonija kažkuo primena Sovietų sąjungą savo lozungais ir formaliomis procedūromis, bet skirtumas tas, kad mes, japonai, mėgstame dirbti”“, – juokiasi, cituodamas dėstytoją, A. Gelūnas.
Iš šių dviejų citatų, pasak pašnekovo, galima šį bei tą nutuokti, kokie japonai „iš esmės yra”, tačiau tikrai jų kolektyvinį portretą nutapyti labai nelengva.
„Japonai labai jautriai atsižvelgia į kitus visuomenės narius, čia klesti kelių mandagumo pakopų kalba, individualizmo slopinimas, bendradarbiavimo grupėje pastanga ir nuolatinis perfekcionizmo visur ir visada siekis. Yra daugybė pavyzdžių, kultūros reiškinių ar produktų, kuriuos japonai importavo iš svetur ir ištobulino iki nepasiekiamų viršūnių, ar tai būtų kaligrafija, ar buitinė technika ir automobiliai, ar net ir alus bei viskis. Japonija yra viena iš tikrai nedaugelio šalių, kurioje keliautojai-suvenyrų mėgėjai turėtų įsigyti papildomą lagaminą, nes vietinė „tradicinė” produkcija yra tiesiog tobula“, – neabejoja A. Gelūnas.
Visos aukščiau išvardytos japonų savybės pašnekovą nuoširdžiai žavi, nors, kaip jis sako, pirmą kartą susidūrus su jų „darbo grupėje” ideologija kilo nemenka alerginė reakcija: „Buvau atvykęs iš šalies, kurioje sovietinis kolektyvizmas dar stipriai rezonavo atmintyje. Kita vertus, individualizmas europiečiui yra kaip ir prigimtinis, tad adaptacija Japonijoje atvykėliui niekada nebūna labai lengva“.
Mažiau A. Gelūną žavėjo ir žavi galbūt tam tikrai Japonijos visuomenės daliai būdingas išskirtinumo jausmas, savęs iškėlimas virš kitų (ypač Azijos regiono) tautų: „Bet tai būdinga toli gražu ne visiems. Kartais taip pat norėdavosi bendravime su japonais mažiau mandagumo formulių, daugiau spontaniškumo, bet tolerancija kitoniškumui paimdavo viršų ir kai kurias mandagumo formules pats įsisavinau ir naudojau su malonumu“.
Statistika taip pat kontrastinga: dažnos savižudybės ir ilgaamžystė
Paklausus, kodėl japonai vieni dažniausių savižudžių pasaulyje, A. Gelūnas mano, kad pagrindinės priežastys yra didelė konkurencija, nepaprastai aukšti reikalavimai sau, kiekvienam visuomenės nariui su auklėjimu įskiepytas gėdos dėl nesėkmės jausmas. Taip pat supratimas, kad savo problemas turi išsispręsti pats, negali „išsikalbėti”, perkelti atsakomybės kitiems. Taigi kai kuriais atvejais pasirenkamas arba pabėgimas iš visuomenės, keičiant tapatybę ir tiesiog „išnykstant”, o kartais – savižudybė. Beje, savižudybės kaip neblogos išeities iš keblios situacijos tradicija mena dar samurajų laikus (16–19 amžius).
„Tuo pačiu japonai yra tarp ilgiausiai gyvenančių žmonių pasaulyje, jų ilgaamžystės paslaptis, ko gero, yra labai sveikas, visame pasaulyje pripažintas maistas, kurio pagrindas – daugiausia jūros gėrybės ir ryžiai, o taip pat viena geriausių pasaulyje sveikatos apsaugos sistema. Gal prie ilgo amžiaus prisideda ir įgimtas japonų smalsumas, verčiantis juos nuolat keliauti tiek po savo šalį, tiek ir po platųjį pasaulį. Kol esi smalsus ir judrus, ligos atsitolina, vos pasiduok apatijai ir norui likti ant sofos – jos kaip mat prisistato, ar ne?“, – neabejoja A. Gelūnas.
Gyvendamas Japonijoje, A. Gelūnas pastebėjo, kad darbas japonams išties labai svarbus, todėl viršvalandžiai yra labiau ne išimtis, o taisyklė, kaip ir taisyklė yra gan neretos „nomunication” iškylos – žodis sukonstruotas panaudojant japonišką žodį nomu – „gerti” ir pakeičiant juo angliško žodžio communication pradžią. „Tokių išvykų, jei kviečia skyriaus vedėjas ar dar aukštesnis viršininkas, negali atsisakyti, todėl darbo aplinka tampa tarsi dar reiklesnė. Kita vertus, tokiuose pasibuvimuose prie sakės taurelės išsprendžiama nemažai sudėtingų problemų, kurios įprastinėje darbo aplinkoje atrodo esančios „pernelyg keblios“. Ir taip, tradicinė darbo aplinka yra griežtai hierarchinė, hierarchijos laiptais kylama lėtai ir atkakliai“, – sako A. Gelūnas.
Japonijoje kultūra turi išskirtinę vertę
„Japonijoje kultūra, skirtingai nuo mūsų (ir daugumos kitų šalių) turi šventenybės statusą. Pavyzdžiui garsūs tradicinio japonų teatro NO ar KABUKI aktoriai, garsūs keramikai ar kaligrafai gali būti paskelbti Nacionalinėmis vertybėmis. Kultūra labai domimasi, už ją mokami dideli pinigai – savo akimis mačiau, kad garsaus meistro sukurtas mažas keraminis arbatos puodelis kainavo kelis tūkstančius dolerių (išvertus iš japoniškų jenų).
Gyvenant Japonijoje teko lankytis ir japoniškos vidurinės mokyklos piešimo klasėse, kur mokytojavo mano universiteto kolega tapytojas Teničiro Higučis – jos buvo aprūpintos geresne įranga nei tuo metu Vilniaus dailės akademija.
Iš meno rūšių paminėčiau keramiką – egzistuoja ištisos dinastijos keramikos meistrų, kurios šį meną (ir sudėtingą amatą) praktikuoja šimtmečiais. Labai remiamos ir grynai japoniškos meno rūšys, kaip mano minėti No ar Kabuki teatrai. Žinoma šiuolaikinis gyvenimas daro įtaką, todėl jaunimas vis mažiau renkasi technologiškai sudėtingas meno sritis, apie tai teko kalbėti ne su vienu Japonijos kultūros politiku ar meno pedagogu“, – patikina A. Gelūnas.
Muziejuje pats kuruos japonų parodą
„Bendravimas su Japonija, ypač su Japonijos ambasada Lietuvoje, labai išsiplėtė man tapus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovu. Būtent šiame etape buvau apdovanotas prestižiniu Tekančios saulės ordinu, išsiplėtė planai, kokias japonų meno parodas galėtume parodyti Lietuvoje“, – ateities planus muziejuje siejantis ir su japonų kultūra A. Gelūnas.
Neseniai Klaipėdoje muziejaus sistemai priklausančioje Prano Domšaičio dailės galerijoje pristatyta puiki japonų meistrystei skirta paroda „Neprilygstamas japonų meistriškumas“, kurioje supažindinama su XIX–XX a. pradžios, XXI a. meno kūriniais.
„Mūsų bendriems planams labai kenkia COVID-19 pandemijos sukelti keliavimo apribojimai, bet, viliuosi, pandemija jau netrukus baigsis ir galėsime bendradarbiavimą su Japonija išplėsti iki lig šiol nematyto masto. Išduosiu paslaptį, kad vieną iš „japoniškų parodų”, kuri turėtų atsidaryti 2023-iaisiais Nacionalinėje dailės galerijoje, apsiėmiau kuruoti pats“, – meilę Japonijai puoselėja A. Gelūnas.
2 dalyje skaitykite: apie intymias japonų gyvenimo subtilybes, kodėl gatvėse nėra šiukšliadėžių, ką japonai veikia, kai nedirba, kaip atrodo jų namai, kodėl japonai taip greit prisigeria ir ar reikia turėti klausą dainuojant karaoke. O taip pat apie pačias slapčiausias ir netikėčiausias Tokijo vietas.
