Galbūt ne visiems toks gyvenimo būdas pasirodytų priimtinas, ypač kai vis dažniau susiduria su elementaria kasdienybe ar buitimi. Visgi Indrė ir Rolandas tikina, kad jaučiasi labai romantiškai. Tiesa, kelionėje jau būta ir ne itin romantiškų patirčių, pavyzdžiui, žaibo bučinys...
Papasakokite, kaip šovė į galvą mintis išsiruošti į tokią daugeliui neįprastą kelionę.
Tokios kelionės troškome jau nuo gimnazijos suolo. Tai atrodė taip tolima, stipriai norima ir, rodos, nepasiekiama. Specifinės priežasties tokiam norui atsirasti nė nepamename, bet jaučiame, kad šį tikslą formavo iki šiol buvusios savarankiškos kelionės, daug laiko leidome gamtoje, keliavome ne tik sausuma, bet ir vandenimis. Žinoma, prisidėjo ir kitų keliautojų įspūdžiai.
Su kokia transporto priemone keliaujate?
Gyvenimo pastoge ir galimybe judėti į priekį šiuo metu rūpinasi mūsų mėgstamas busikas. Tai 1992 metų „FIAT Ducato“ kemperiukas – jį per pusę metų savomis rankomis prikėlėme antram gyvenimui: pakeitėme lubas, grindis, perdažėme ir suremontavome visus baldus, sukūrėme naują interjerą, instaliavome net saulės baterijas! Tokioje transporto priemonėje gali važiuoti net 6 žmonės, tačiau miegoti – ne daugiau nei keturi.
Kad ir kaip patogiai būtų įrengtas jūsų kemperis, vis tiek tai yra nedidelė erdvė. Nepasigendate komforto?
Tai priklauso nuo… oro. Gyvenant komfortiškomis sąlygomis, pavyzdžiui, esant 25 laipsniams šilumos, viskas puiku, miegoti nėra karšta, tad energijos nestingame. Komforto poreikis buvo išaugęs tik tuomet, kai temperatūra naktį nekrisdavo žemiau nei 33 laipsniai karčio. Štai tokios naktys (kai neturėdavome galimybės naudotis kondicionieriumi) vesdavo iš kantrybės. Na, o dėl erdvės – mums jauku! Gal todėl, kad ir mūsų butas tėra 30 kv. m.
O kaip tokioje kelionėje išsaugoti gerus tarpusavio santykius?
Pirmiausia reikia tokius turėti prieš kelionę. Mes, ko gero, turėjome, nes prieš išvykdami net susituokėme (galite įsivaizduoti, kiek visiems buvo džiaugsmo, kai „aplaistėme“ jau kone 11 metų trukusią draugystę nuo mokyklos laikų).
Klausiate, kaip išsaugoti. Tiesiog reikia išlikti žmonėmis: turėkite sau skirto asmeninio laiko, nepamirškite ir toliau eiti į pasimatymus, stenkitės išlaikyti ir puoselėti empatijos vienas kitam jausmą, girdėkite (ne tik klausykite), švęskite šventes, o jei tokių nėra, susikurkite (štai visai neseniai nusprendėme, kad kiekvieno mėnesio trečia diena bus tiesiog gyvenimo šventė), puoselėkite intymumą.
Jei keliaujate su antrąja puse, atsiminkite, kad pirmiausia esate patys geriausi draugai, o tik tada visa kita. Kas gi nori pyktis su savo geriausiais draugais?
Išgirdus tokias keliautojų istorijas daugeliui paprastai iškyla klausimas – iš ko reikia gyventi visą tą laiką? Kaip prasimanote pinigų?
Gyventi reikia iš pinigų, gerai atspėjote. Mes jų susitaupėme prieš kelionę tiesiog dirbdami, o išvykę įdarbinome nekilnojamąjį turtą.
Kiek įprastai išleidžiate kelionėje per savaitę, per mėnesį?
Diena dienai nelygi. Būna, jog keletą dienų gyvename prie ežero ir išleidžiame vos kelis eurus, būna, kad ir kelis šimtus apsistoję greta prabangių miestų ar mėgaudamiesi vietine virtuve (maistui ir skaniam vynui pinigų negailime).
Labai nepigiai atsieina degalai: faktas, kad kuo toliau riedame, tuo daugiau mokame, tad tikslią sumą nurodyti sunku. Tačiau preliminariai spėjame, kad išleidžiame apie 1 000–2 000 € per mėnesį dviem žmonėms (degalai, nakvynės kempinguose, kai tai reikalinga, maistas, gėrimai, pramogos, kasdienės prekės ir pan.).
Galima išleisti ir mažiau, tačiau norint pajausti didžiųjų miestų skonį ir palikti busiką saugioje vietoje tenka sumokėti daugiau.
Kiek jau aplankėte šalių? Kurioje iš jų jautėtės geriausiai, o kuri nuvylė ar nepateisino lūkesčių?
Per šią išvyką aplankėme devynias šalis: Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Albaniją, kėlėmės į Korfu salą (Graikija), Italiją. Šiuo metu judame per Italijos vidurį, mėgaujamės vynuogynų ir mažų viduramžių miestelių vaibu.
Na, o vieną geriausių įspūdžių mums paliko Albanija: nors ir buvo be proto karšta, tačiau neturėjome problemų ieškodami vietos sustoti su kemperiu, gamta kontrastinga, žmonės svetingi. Mažiau taisyklių, daugiau lankstumo tokiems keliautojams kaip mes, tad galėjome nemokamai pasimėgauti ir naktimis ant smėlio pakrančių, ir asmenine skaidriausios upės prieiga. Vis dėlto galime pasakyti, jog ne šalys ar vietos jas padaro tokias įspūdingas, o pojūtis, kurį kuria bendrakeleiviai, šilti saulėlydžiai ir dienos be prastų netikėtumų.
Papasakokite, kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė.
Eilinė diena (kai neiname apžiūrėti ko nors įspūdingo) atrodo maždaug taip: atsikeliame 8–9 valandą, dar pusvalandį pasivartome lovoje. Aišku, galėtume tą pusvalandį mankštintis, bet jau supratome, kad mes, žmonės, kartais susigalvojame per daug iššūkių.
Be pusryčių stengiamės niekur neiti, o kai jau per karštį ruošiamės lįsti laukan arba su kemperiu pakeisti vietą, tai šiek tiek užtrunka, nes reikia paruošti busiką (kad daiktai ant galvos nekristų), jei išeiname – saugiai viską uždaryti.
Perpiet, jei nesame prie vandens telkinių, kol dar neatlėgo kaitra, būname kemperiuke: filmai, serialai, informacijos paiešką apie būsimą vietą, žodžiu, viskas, kas leidžia išgyventi karštį ir pasisemti teigiamų emocijų.
Temperatūrai normalizavusis visuomet einame pasivaikščioti, bandome pažinti kraštą, kuriame apsistojome.
Sutemus mėgaujamės vietiniais gėrimais ir skanėstais, neretai bendraujame su naujai sutiktais žmonėmis arba tiesiog mėgaujamės vienas kito draugija. Galop, kai turi daug laiko, nesi įpareigotas namo grįžti pirmadienį, – bandai sulėtinti gyvenimo ritmą ir pasimėgauti net tais dalykais, į kuriuos seniau žvelgdavai paskubomis.
Na, o kai aplink yra įstabių objektų, įprastai nuo pat ryto iki vakaro praleidžiame susipažindami su tos vietos istorija ir grožiu.
Kokie šioje kelionėje patirti nuotykiai įsiminė labiausiai?
Ko geru, su laiku viso gyvenimo kontekste labiausiai įsimins pati kelionė. Na, o šiaip turėjome labai daug kontrastingų patirčių.
Apsistoję kalne per audrą apturėjom vadinamąjį žaibo bučinį, kai šis skriejo pro šlapią metalinį busiko korpusą.
Buvom apiplėšti, tiksliau, mes sugaišinome vagišiams laiką, mat busiką visad stengiamės palikti be vertingų daiktų, tad toks ilgapirščių įsiveržimas atsiėjo tik pagadinta spyna ir nemaloniu jausmu, kai žinai, kad kažkas rausėsi po tavo daiktus.
Teko susipažinti su vietiniu italu senjoru, kuris po vakaro bendravimo mums pasiūlė naktį praleisti jo viloje. Skamba įtartinai (vyrukas sakė, kad čia mūsų jaunos kartos problema), bet buvo pasaka!
Beje, daugybė pažinčių ir pokalbių įvyko dėl paprasčiausio lipduko ant busiko galo (su nuoroda į mūsų paskyrą instagrame – @affair_in_europe).
Teko ir keltu pernakt keltis, ir ilgiausiu lynu skrieti žemyn, kilti į stačius kalnus ar pasiduoti srovės stiprumui.
O kartais nereikia nieko įspūdingo. Vieną gražiausių emocijų mums kelia pasiplaukiojimai smaragdiniame ežere.
Daugeliui tikriausiai atrodo, kad dabar jūsų gyvenimas labai romantiškas. Ar taip yra iš tiesų?
Taip, toks gyvenimas labai romantiškas. Mums. Ne visiems tai priimtinas reikalas, ypač kai su elementaria kasdienybe ar buitimi susipažįsta iš arčiau. Mes abu labai ūkiški, atsipalaidavę ir turime darbščias rankas, tad bet kokius kasdienius iššūkius įveikiame gana greitai. O jei ir neįveikiame, be padoraus dušo išbūti mums nėra sudėtinga.
Ar ši kelionė jus kaip nors pakeitė? Galbūt dabar esate visai kitokie, nei buvote prieš kelionę?
Kai praeis pusė metų, atsakyti bus paprasčiau. Bet jau dabar galima teigti, kad kelionės mums primena apie gyvenimo trapumą. Nereikia susireikšminti, nereikia sureikšminti savo laikinų nepatogumų (opias ir realias problemas išsigryninti privalu). Kelionės primena, jog pasaulis kupinas įvairiausių žmonių, skirtingų svajonių ir dar pilnas galimybių kurti! O ar pasikeisime, – abejojame, reikia tikėtis, kad kokie buvome atviri gyvenimui, tokie ir liksime.
Kaip manote, ar dar ilgai keliausite? O gal įmanoma šitaip gyventi visą gyvenimą?
Keliausime iki žiemos švenčių, iš viso bus pusmetukas. Tai nėra ilgai, palyginti su žmonėmis, kurie šitaip keliauja metus ar net dvejus, trejus. Yra nemažai entuziastų, kurie visą savo gyvenimą perkelia „ant ratų“, ir toks gyvenimas nuostabus, labai spalvingas, bet ir nelengvas.
Manau, jūsų pavyzdys ne vieną įkvepia taip pat ryžtis gyvenimo kelionei. Ką patartumėte tiems, kurie nori, bet dvejoja?
Įvertinkite, kiek stipriai norite tos gyvenimo kelionės ar bet ko kito. Jei įvertinsite aštuntuku ar mažiau, misija galbūt pasmerkta žlugti. O štai su aukščiausiu noro įvertinimu galima pradėti ką nors daryti: galbūt pradėsite nuo svajonių maršruto sudarymo, gal išsinuomosite kemperį savaitei ir bandysite pajausti, ar tai jus užburia. Nesvarbu, kas tai būtų, bet kokiam pokyčiui reikia didelio noro. Labai banalu, bet labai veiksminga. Pradžia svajonės link neprivalo būti įmantri, tereikia patikėti savo jėgomis ir idėja. Juk kadais, kai mes sėdėjome mokyklos suole, viskas irgi atrodė labai miglota, bet pasakėm, kad padarysim… ir darom!
