Specialistė aiškina, kad priežastys, dėl kurių žmonės nėra linkę rūšiuoti namuose susidariusių atliekų, yra dvejopos – asmeninės ir nulemtos aplinkos veiksnių.
„Kalbant apie aplinką, viena iš dažniausių nerūšiavimo priežasčių – neprieinamumas. Žinome, kad yra reikalingos atitinkamos vietos, į kurias reikėtų mesti ar pristatyti atliekas. Neturint šalia namų tinkamų konteinerių, susidaro sunkumai siekiant išnešti atliekas. Tada atsiranda papildomos laiko ir finansinės sąnaudos. Žmogus į tai atkreipia dėmesį, todėl pasirenka nerūšiuoti“, – teigia E. Adomavičiūtė.
Tuo metu asmeninės priežastys, pasak psichologės, yra labiau susijusios su vidinėmis žmonių savybėmis – sutariamumu ir sąmoningumu.
„Sutariamumas reiškia, kad žmogus turi šiek tiek mažiau empatijos kitiems žmonėms, aplinkai, bendrai gyvybei. Tokie žmonės turi mažiau atjautos. Pats sąmoningumas susijęs su tikslo siekimu, atviru mąstymu, gebėjimu priimti pokyčius, problemų suvokimu. Sąmoningi žmonės puoselėja vertybes, kurios atsispindi jų kasdieniuose darbuose ir veikloje. Nerūšiuojantys žmonės taip pat jaučia mažesnę atsakomybę. Tai reiškia, kad jiems nėra per daug svarbu, kaip keičiasi aplinka, kokią neigiamą įtaką jai daro žmonių veiksmai“, – pasakoja pašnekovė.
Kokia man iš to nauda?
Anot E. Adomavičiūtės, dar viena priežastis, dėl kurios žmonės nėra linkę tinkamai elgtis su atliekomis, yra motyvacijos trūkumas.
„Motyvacija gali būti tiek išorinė, tiek vidinė. Išorinė motyvacija reiškia, kad žmogų veikti, šiuo atveju rūšiuoti, verčia išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, tam tikri apdovanojimai, atlygis, drausmė, įsipareigojimai. Tai yra viskas, ką žmogus gali gauti iš kitų“, – sako psichologė.
Vidinė motyvacija, kaip aiškina pašnekovė, yra susijusi su pačiu žmogumi, t. y., kokios asmeninės naudos jis gaus. „Pavyzdžiui, jei aš rūšiuosiu, tai viduje jausiuosi geriau, nes žinosiu, kad darau teisingą ir gerą darbą. Vidinė motyvacija taip pat yra susijusi su sveikata. Jei rūšiuosiu, tai bus naudinga mano sveikatai – mažesnė oro tarša, švaresnė aplinka. Tiems žmonėms, kurie pasižymi sutariamumu ir sąmoningumu, svarbios abi šios motyvacijos rūšys“, – sako psichologė.
Jos teigimu, jei žmogus už savo darbą gauna kažkokį atlygį – noras jį atlikti vienareikšmiškai didėja.
„Skirtumas tik tas, kad jei žmogus siekia gauti išorinės naudos – jis yra linkęs greičiau padaryti tai, kas jam priklauso, kad gautų atlygį. Tai reiškia, kad jis tikisi stabilumo – kiekvieną kartą rūšiuodamas tikisi gauti naudos.
Jei atlygis vienkartinis, greičiausiai, tuo vienu kartu rūšiavimas ir pasibaigs. Puikus pavyzdys – taromatai. Dabar žmogus pirkdamas įvairius gėrimus žino, kad nepristatęs taros praras pinigus. O siekdamas vidinės naudos, žmogus jau yra motyvuotas, nes žino, kad jam taip geriau. Jo nebereikia motyvuoti papildomai“, – sako E. Adomavičiūtė.
Bausmė ar paskata?
Pasak E. Adomavičiūtės, siekiant paskatinti žmones keistis ir rūšiuoti, baudos neturėtų būti taikomos.
„Jei žmogus turi dideles finansines galimybes ir gali sumokėti baudą, tai ši jam turės mažesnį poveikį, ir atvirkščiai – mažiau pinigų turintis žmogus mieliau rinksis paskatinimą. Bauda yra bausmė, o į bausmes žmonės dažniausia reaguoja nemaloniai“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, trumpalaikėje perspektyvoje baudos gali priversti žmones rūšiuoti, tačiau neatsakingumo tai visiškai nesustabdys, nes bausmės nepadeda suvokti problemos svarbumo.
„Jei žmogus nesuprantama, kodėl tai daryti būtina, tuomet bauda jo ir nepaveiks taip, kaip gali paveikti paskata. Kai žmogus gauna paskatinimą – jam tai yra teigiamas apdovanojimas, todėl tai jam daro kur kas didesnį poveikį“, – teigia E. Adomavičiūtė.
Už bausmes, anot psichologės, veiksmingesnis sprendimas yra gėdos jausmas. „Jei žmogus supranta, kad elgiasi neteisingai, gėda gali tapti jo motyvacija. Jei vieni rūšiuoja tam, kad jaustųsi gerai, kiti – tam, kad nesijaustų blogai. Kartais gėda atsiranda natūraliai, kartais tam prireikia kito žmogaus įsikišimo“, – sako pašnekovė.
Rūšiuoja, nes rūpi
Pasak psichologės, išskirti nerūšiuojančiųjų grupę yra pakankamai sunku, tačiau sudaryti rūšiuojančio žmogaus portretą – kur kas lengviau.
„Remiantis įrašais socialiniuose tinkluose, pranešimais televizijoje, žiniasklaidoje, susidaro įspūdis, kad daugiausiai rūšiuoja jauni žmonės. Statistika rodo, kad didesnį dėmesį rūšiavimui skiria vyresni žmonės – nuo 40 metų. Pastebima, kad rūšiuoti labiau linkusios yra moterys. Socialinė padėtis – aukštesnio išsilavinimo ir didesnį darbo užmokestį gaunantys žmonės“, – pasakoja pašnekovė.
E. Adomavičiūtė sako, kad rūšiuojančius žmones vienija viena savybė – atvirumas pokyčiams, todėl jiems nėra sunku keisti savo įpročius, kasdienybę, atrasti laiko papildomiems darbams.
„Tokie žmonės suvokia pasaulinių problemų mastą. Jų vidinė vertybių skalė yra didesnė, o tai reiškia, kad jie jaučia atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš kitus. Vidinis rūpestis juos motyvuoja elgtis atsakingai, prisidėti prie dalykų, kurie vyksta ne tik jų gyvenime, bet ir aplink“, – teigia psichologė.
Atsakingą požiūrį į rūšiavimą, pasak pašnekovės, formuoja patirtis, auklėjimas bei vieša informacija.
„Matydami pavyzdžius, žmonės yra linkę jais vadovautis. Patirtis yra perimama stebint, kaip šeimoje, mokykloje, darbe, draugų tarpe yra žiūrima į rūšiavimą. Ne ką mažesnį poveikį turi žmonių informavimas – televizija, internetas, skelbimai, įvairios akcijos. Žmonėms yra svarbu žinoti, kas atsitiks su tomis atliekomis, kurias jie išrūšiuos. Jei žinos, kad su atliekomis bus pasielgta tinkamai ir rezultatas bus teigiamas, tada motyvacija rūšiuoti tik didės“, – sako E. Adomavičiūtė.
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras įgyvendina projektą „Atliekų kultūra“ ir šviesdamas visuomenę siekia inicijuoti teigiamus pokyčius atliekų tvarkymo srityje.
Užsakymo nr.: PT_81203423