Pensininkas Vaclovas mena verslinės žvejybos pradžią Lietuvoje. Ant Mažeikių ir Telšių rajono ribos telkšančio Plinkšių ežero kranto šiandien gali praleisti ir gerą pusdienį taip nieko ir nepagavęs. Vaclovas žino kodėl.
„Plinkšiuose tiek pritraukdavome žuvies – karpių, lydekų, karosų, kad kai reikėdavo vežti į maisto bazę Šiauliuose, tai posūkiuose per „gazelkos“ bortus byrėdavo žuvys. Geri laikai buvo“, – pasakojo buvęs vairuotojas.
Sovietmečiu, neegzistuojant ekologijai tinklais ne vieną dešimtmetį buvo šluojami ežerai. Pasikeitė santvarka, ištuštėjo ežerai, bet pramoninė žvejyba vis tiek liko.
Gamtosauginiu požiūriu tokios žvejybos toleravimas atrodo nesuvokiamas, bet ir ekonominiame kontekste verslinė žvejyba šiandien atrodo itin keistai. Kai žvejai mėgėjai už žvejybos leidimus sumoka milijonus, bet žvejai verslininkai ežerus nuomojasi pusvelčiui, o už sugautą žuvį moka mikroskopinius mokesčius.
Praėjusiais metais buvo paskaičiuota, kad 55 tuo metu veikusios įmonės sumokėjo vos 8 tūkstančius litų mokesčių.
Verslinės žvejybos verslas gėluose vandenyse laikomas neskaidriu. Bent jau tuo įsitikinęs Dalius Rakutis – apie žvejybą rašantis žurnalistas ir užkietėjęs meškeriotojas.
„Realūs verslinės žūklės laimikiai keleriopai viršija deklaruojamus. Dėl to nesiginčija patys aplinkosaugininkai. Tai ilgainiui daugelyje vandens telkinių sugriovė ekologinę pusiausvyrą, o ir įžuvinamos žuvys greitai išgaudomos ir parduodamos“, – sakė jis.
Vilios turistus
Visgi, tokiai žvejybai atėjo galas. Nuo 2015 verslininkai, su nedidelėmis išimtimis, turės padžiauti tinklus ir palikti ežerus ramybėje. Toliau pramoniniu būdu bus galima žvejoti tik ungurius, strimeles ir dar kelias žuvų rūšis.
„Ungurių ir strimelių verslinė žvejyba nedaro jokios žalos gamtai. Jos į mūsų upes vis tiek negrįš. Jei jų nesugausime mes, sugaus kiti jūroje. Šių rūšių žvejyba liks, o visų kitų, kurios buvo vykdomos ežeruose, bus uždrausta. Išskyrus Kuršių marias, jose tęsime žvejybą dėl tradicijų, bet ten stiprinsime kontrolę“, – sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Pagal ministrą, ežerų paskirtis nėra aprūpinti šalies maisto produktais, tam yra kitų būdų, o menki gėlųjų vandenų ištekliai turėtų būti skiriami rekreacijai.
„Manau pagrindinis uždraudimo argumentas yra idėjinis. Aš manau, kad neturėtume jų naudoti maisto produktų apsirūpinimui. Gi miške masiškai negaudome žvėrių dėl mėsos. Žuvimi apsirūpinti irgi yra kitų būdų. Gėlieji vandenys turėtų būti naudojami žmonių rekreacijai plačiuoju aspektu“, – kalbėjo ministras.
Ministras sutiko, kad žvejų įtarimai verslininkams nėra be pagrindo ir, kad skaidrumo verslinėje žvejyboje labai trūksta. Anot jo, būtų galima įvesti sustiprintą kontrolę šioms įmonėms, bet kontrolė nėra teisingas resursų panaudojimo kelias.
„Mūsų prioritetai turėtų būti mėgėjiška žūklė, kaimo turizmas ir turistinės žvejybos vystymas. Galėtų atsirasti žvejybos gidai, galėtų rodyti kaip paruošti žuvį ir panašiai. Socialiniu požiūriu reikia eiti tuo keliu, o ne resursus atiduoti verslinei žuvininkystei, kuri, mano manimu yra neskaidri ir juoda“, – sakė jis.
Ministro pozicija turi ekonominės logikos, net tik gamtosauginės. Žvejai mėgėjai vien už leidimus kasmet sumoka apie 4 milijonus litų mokesčių, o masalų, meškerių ir kitų priemonių kasmet nuperka už 130 milijonų litų.
„Koncentruosime įžuvinimą dėl mėgėjiškos, sportinės, specifinių rūšių žūklės, laisvalaikio praleidimui ar dar kažkam. Iš to turėtume naudą didžiajai daliai visuomenės. Dėl to ir turime uždrausti verslinę žvejybą, kuri naikina šiuose resursus“, – kalbėjo V. Mazuronis.
Lietuva žvejų kraštas. Čia priskaičiuojame apie pusę milijono žvejų mėgėjų, tačiau turistų iki šiol čia sunku pritraukti. Jie mieliau renkasi Norvegijos, Suomijos ežerus. Atkūrus Lietuvoje lašišas, užsieniečiai šiek tiek atkreipė dėmesį į Lietuvą, tačiau situacija ežeruose išlieka prasta.
„Mano nuomone verslinė žvejyba akivaizdžiai mažina resursus. Reikia juos atstatyti, kad žvejai ne į Norvegijoje važiuotų gaudyti didesnių žuvų ir ten išvežtų milijonus, o turėtų sąlygas tą daryti čia, Lietuvoje“, – sakė ministras.
Anot ministro, verslininkai turėjo kelis metus pasiruošti ir pakeisti savo verslo profilį iki uždraudžiant verslinę žvejybą ir toks sprendimas nėra joks sąskaitų suvedinėjimas, o daroma dėl visuomenės ir gamtos gerovės.
Kasmet didžiuliai pinigai skiriami įžuvinimui ir tie pinigai skiriami iš žvėjų mėgėjų kišenių.
„Antrus metus už parduotus žvejų mėgėjų leidimus dalį pinigų skiriame įžuvinimui. Praeitais metais beveik pusantro milijono litų, o šiemet beveik už du milijonus. Pradžioje, pasitarę su mokslininkais, koncentruojamės į kelis ežerus, tą vadinamą žvejybos rojų, o po truputį bandysime atkurti žuvį visoje Lietuvoje. Būtų keista viena ranka suleisti žuvis, o kita traukti tinklais“, – kalbėjo V. Mazuronis.