Primename, kad delfi.lv skaitytoja Olesia (Latvijos gyventoja) nusprendė išbandyti, ką reiškia žaliavalgystė. Ji rašo 30-ies dienų dienoraštį apie žaliavalgystės poveikį savijautai ir mąstymui.
Pusryčiai
Bananų kokteilis su braškėmis ir špinatais. Braškės suteikė lengvo aromato. Labai skanu.
Antri pusryčiai – trys bananai ir 250 g. vynuogių, vienas pyragėlis su razinomis.
Vietoje rytinio bėgiojimo vėl pabėgiojau sporto salėje. Pabėgiojusi pagaliau pasiblaškiau, savijauta pagerėjo.
Pietūs
Trys obuoliai ir keturi bananai. Pavakariams – dar vienas bananas.
Ima slėgti moralinio nuovargio pojūtis. Eksperimentas apima 30 mano gyvenimo dienų. Galvoju tik apie maistą – planuoju, skaitau, mokausi, vien maistas...
Galvoju, kad labiausiai vargina kasdienis rašymas apie valgį. Visas dienas niekur nebuvau išėjusi, jokio visuomeninio gyvenimo. Pasiilgau restoranų, kuriuose, nepaisant jokių dietų, apsilankydavau, jau nekalbant apie barus. Visgi nė ką už neleisiu sau nutraukti eksperimento.
Šiandien nejaučiu euforijos, entuziazmas gęsta, vietoje jo pamažu apima apatija. Darbe buvau truputį sudirgusi, laimė, laiku susivaldžiau.
Papasakosiu apie savo racioną prieš eksperimentą – kaip jau rašiau, 10 metų nevalgau mėsos, valgau žuvį ir jūros gėrybes. Aš – gurmanė, mėgstu skaniai pavalgyti, net jei tai nesveikas maistas.
Visada nebuvau abejinga restoranams, jau nekalbant apie raudono vyno taurę su gabalėliu prancūziško ar itališko sūrio (kol rašiau, seilės pradėjo tekėti).
Labai mėgau / mėgstu makaronus (dar neapsisprendžiau, valgysiu ar nevalgysiu jų ateityje) ir duoną. Baltos duonos nemėgstu, bet labai mėgstu kavą su bandelėmis ir sausainiais. Nė už ką neičiau į „McDonald’s“ – esu ten dirbusi, to pakako, kad niekada nenorėčiau valgyti jų maisto.
Stengiuosi nevalgyti keptų patiekalų, picos. Iki šiol negaliu atsisakyti mamos lietinių ir pyragų (nesu tikra, kad ateityje pajėgsiu).
Apie žaliavalgystę sužinojau beveik prieš metus, praėjus skeptiškumui, ėmiau ieškoti informacijos. Be abejonės, paskui kilo noras pabandyti.
Viskas prasidėjo palaipsniui – salotos pietums, vaisiai pusryčiams, užkandžiams. Su vaisiais vargo nebuvo – juos visada mėgau, o prie žalumynų ir salotų teko pasipratinti. Iki šiol nesuprantu, kiek per dieną reikia špinatų ir salierų, kad gaučiau užtektinai mineralinių medžiagų ir nebenorėčiau termiškai apdoroto maisto. Be to, ne visada norisi suvalgyti didelį jų kiekį.
Būdavo sunku kelionėse – kartais tiesiog neįmanoma gauti šviežių produktų. Pavyzdžiui, Italijoje manęs nereikėjo įkalbinėti suvalgyti picos, ypač kai baigėsi atsivežti obuoliai ir pilvas iš alkio grojo maršą.
Picą valgyti labai skanu, tik skrandyje po to – tarsi branduolinis karas. Man nėra nieko nemaloniau už sunkumą skrandyje arba pilvo pūtimą.
Pastebėjau, kad labai greitai pasiilgau vaisių ir salotų. Štai taip po atostogų atėjo naujametinis laikotarpis, kalėdos – tada valia išėjo pasivaikščioti, o kūnas reikalaudavo vis naujų skonių, žadėdamas, kad ateityje viskas bus kitaip.
Po kelių dienų šimtaprocentinės žaliavalgystės perėjau prie 50 – 60 ar 70 – 80 proc. žaliavalgystės, priklausomai nuo nuotaikos ir dienos. Jau tada įsitikinau, kad tereikia daugiau valios ir mažiau tingėti. Todėl atlieku šį eksperimentą be jokių atsikalbinėjimų ir tuščių pažadų pradėti nuo kitos savaitės ar po mėnesio.
Jei skaitėte ankstesnius straipsnius, tikriausiai atsimenate mano džiaugsmą bananų skoniu, konsistencija. O šiandien negaliu apie juos nė pagalvoti, kitus vaisius irgi suvalgau automatiškai.
Skubiai reikia naujų skonių. Panašiai jaučiausi praėjusią savaitę, kai valgiau tik vaisius ir salotas ir ėmiau pykti ant žaliavalgystės.
Vakarienė
Vakarienei – pačios išrasta sriuba, kurios receptas – straipsnio pabaigoje. Sotumas dešimties balų sistemoje – 6 balai, po sriubos norisi deserto. Taigi migdolai, medus ir kava – skanumėlis.
Vasariniai barščiai
5 dideli pomidorai
50 g šviežių bazilikų
1/4 mirkytų razinų
saliero
svogūnų laiškų
kininio kopūsto
Pomidorus išplakite su bazilikais, įpjaustykite kininio kopūsto, salierų ir svogūnų. Skanaus!
