1977-aisiais Šeškinėje pradėtas statyti daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonas, kurį suprojektavo vyr. architektas Kazimieras Balėnas. Kosmonautų prospekto ašyje tai pirmasis rajonas, kuris visas formuojamas naujosios serijos 120V namų grupėmis. Trumpo žingsnio namai leido smulkėti pastatų grupių išklotinėms, todėl ir visoje mikrorajonų struktūroje ryškesnis segmentiškumas.
Pastatų grupės visuose Šeškinės mikrorajonuose formuojamos „U“ ir „L“ raidžių bei jų modifikacijų principu, taip kuriamos pusiau uždaros namų grupių vidinės erdvės. Palyginti su Karoliniškių tarpgrupinėmis erdvėmis, Šeškinėje jos stambesnės, tačiau ir aiškiau identifikuojamos. Erdvė formuojama trimis vertikaliomis pastatų plokštumomis, todėl šiame rajone laisvojo planavimo sprendiniai įgyja kitokį charakterį.
Monolitinio gelžbetonio pastatai, projektuoti specialiai Šeškinės rajonui, formuojami iš dviejų korpusų, sujungtų centre esančių laiptines, koridorių ir liftų blokų. Pastatų aukštai iš keturių pusių apsupti suapvalintais balkonais, kurių dinamiškas ritmas išsiskiria statiškoje stambiaplokščių daugiabučių aplinkoje. Iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos šie monolitiniai akcentai buvo savotiški Vilniaus vartų nuo plento iš Ukmergės (Rygos) pusės ženklai, kurių įvaizdis buvo neatsiejamas nuo laikrodžio ant vieno iš šešiolikaaukščių ir monolitinio užrašo „Vilnius”.
Vienas pirmųjų naujos architektūros pastatų – kompleksas Šeškinės prekybos ir paslaugų centras. Aplink pusiau uždarą aikštę išsidėstę keturi 1 ir 2-jų aukštų žemi, raudonų plytų pastatai, primena senamiesčio erdvę. Aikštės vidurys akcentuotas baseinu ir laikrodžio bokštu, prie vieno iš objektų išsiskiria originalios ant kolonų iškilusios antro aukšto galerijos. Ypatingas dėmesys skirtas komplekso pasiekiamumui: į prekybos centrą sueina pėsčiųjų takai iš viso mikrorajono. Tai visiškai priešingas modelis XX a. pabaigoje suklestėjusios didelės dengtos prekybinio centro „dėžutes“ tipui. Tai vienas originaliausių vėlyvojo sovietinio laikotarpio prekybos centrų.
Šalia Šeškinės poliklinikos stovi Baltijos kelio koplytstulpis, primenantis Lietuvos Atgimimo metų įvykius. Koplytstulpyje įrėžtos trys datos: "1939 VIII 23 / 1939 IX 29/ 1989 VIII 23". Pirmoji – Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo, antroji – Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai datos, trečioji – Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų organizuotos akcijos „Baltijos kelias“ diena.
Tarp Šeškinės ir Viršuliškių yra Saltoniškių ir žydų kapinės, kuriose palaidota daug žymių žmonių.
Dabar Šeškinė yra vienas labiausiai apgyvendintų Vilniaus mikrorajonų. Čia gyvena apie 25 tūkst. gyventojų.
Mikrorajonas ribojasi su Šnipiškėmis, Žvėrynu, Justiniškėmis, Pašilaičiais, Fabijoniškėmis, Viršuliškėmis. Pagrindinė mikrorajono gatvė – Ukmergės. Ukmergės gatvė ribojasi su Kalvarijų ir T. Narbuto gatvėmis. Ši gatvė eina per Šeškinės ir Fabijoniškių mikrorajonus. Šeškinė turi seniūnijos statusą.
Šeškinė labai įdomi geologiniu požiūriu. Kur dar XX amžiaus viduryje pradėjo dygti pirmieji Šeškinės mikrorajono namai, anksčiau plytėjo kaimai, individualių namų rajonas ir gana retas ledynmečio suformuotas geologinis darinys – Šeškinės ozas.
Ozas – gana retas geologinis darinys pasaulyje. Šios vietos reljefą prieš 16-18 tūkstančių metų suformavo ledynas. Vanduo, tekėdamas ledo plyšyje, sukaupė įvairių medžiagų sąnašas. Ledynui visiškai ištirpus, šios sąnašos sudarė pailgą vingiuotą kalvagūbrį iš žvyro, smėlio ir riedulių, besitęsiantį 1160 metrų.
Daug metų čia vyko intensyvūs kasimo darbai. Antrojo pasaulinio karo metais ozo paviršius buvo smarkiai pažeistas – išvagotas tranšėjomis ir apkasais, o dėl žvyro kasimo kalnagūbryje atsirado erdvi iškasa. Šios vietovės pavadinimas kilo iš gyvūno šeško, kuris labai paplito po smėlėtas ir žvyruotas kalvas.
Šeškinės kalvos nuo seno buvo naudojamos kaip gamtinė užtvara Vilniaus gynybai. 1390 m. čia vyko kovos su kryžiuočiais, puolusiais Vilnių. 1794 m., 1831 m., ir 1863 m. Šeškinės kalvose telkėsi ir gynybą organizavo sukilėliai. Taip pat čia 1794 m. J. Jasinskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė gynė miestą.
1964 m. Šeškinės ozas buvo paskelbtas gamtos paminklu, o 1979-80 metais karjeras buvo užpiltas. Nuo Šeškinės kalvų atsiveria labai gražūs vaizdai į visą miestą. Šiandien nemažai žmonių išeina pasivaikščioti po kalvotas vietas, pabėgioti, žiemą paslidinėti.
Parengta pagal:
I.Ruseckaitė. „Sovietinių metų gyvenamieji rajonai Vilniuje: tipiškumo problema“
D.Dijokienė ir P.Džervus. „XX a. Masinės statybos gyvenamųjų kompleksų fenomenas Lietuvoje europiniame industrinės statybos kontekste“
vikipedia.org
wikimapia.org
www.vilnijosvartai.lt
ambasada.lt
