26 metų režisierė nagrinėja jų patirtis, nuostatas, santykius. „Man teatras yra tarsi mediumas, kuris skirtingus žmones kviečia bendravimui“, – teigia A. Leonova. Bendravimas per teatrą yra jaunosios kūrėjos pasirinkimas siekti prasmės, suartinant skirtingas kartas ir visuomenę. Agnija dirba komandoje, kuri atvirai dalinasi patirtimis ir užsienyje įgytomis žiniomis. Ji tiki, kad jaunai kartai būdingas idealizmas, aiškus tikslas, maksimali koncentracija ir bendros pastangos keičia ir teatrą, ir visos valstybės gyvenimą.
– Ką apie šių žmonių kartą nori atskleisti savo spektakliu?
– Spektakliui sukaupta medžiaga nagrinėja tam tikras mūsų kartos tendencijas, problematiką. Y kartos atstovai šiandien man atrodo kaip prasmės ieškotojai. Jaučiu savo kartos polėkį imtis veiklos, kuri yra prasminga, turinti reikšmę. Tai bus viena pagrindinių spektaklio temų.
Tačiau kartu mes atrandame ir daugybę potemių, skirtingų atspalvių, kai bandome susieti septynis personažus, septynis skirtingus veikėjus, ieškodami jų bendrų bruožų ir skirtumų. Susirinko labai stiprių ir sąmoningų aktorių komanda: Kęstutis Cicėnas, Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Vainius Sodeika, Rugilė Latvėnaitė, Elžbieta Mikolajūnaitė. Mes patys kuriame dramaturgiją, daug ieškome, diskutuojame, dėliojame scenas.
Manau, kad ši karta turi nemažai idealizmo, kuris pasireiškia skirtingomis formomis. Tai yra mūsų stiprybė, kuri stumia mus į priekį. Net „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas šiemet sakydamas kalbą Harvardo absolventams pažymėjo, jog Y kartai, kuri angliškai dar vadinama „millennials“, yra įgimtas prasmės ieškojimas – aukštesnio tikslo siekimas.
Tačiau greta atkaklių prasmės ieškotojų aš savo kartoje matau pasimetusių žmonių. Tai susiję su auklėjimu, technologijomis, aplinka, pasirinkimų įvairove.
Dažniausiai straipsniai „Ykus“ apibūdina juodai arba baltai, o aš ieškau aukso vidurio. Todėl, kai manęs klausia, kokią Lietuvą kuria Y karta, aš pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad kai kurie iš mūsų dar bando susikurti save, susivokti savyje. Po to pereinama prie mąstymo apie bendruomenę ir visuomenės reikalus.
– Kaip kilo idėja kurti spektaklį apie Y kartą?
– Perskaičiau straipsnį, kurį man parodė draugas sociologas. Tai buvo pakankamai seniai, kai dar Y karta nebuvo tokia populiari tema.
Suvokiau intuityviai, kad ši tema – labai įdomi. Ėmiau, domėtis, rinkti medžiagą. Pradėjau daugiau bendrauti su skirtingais žmonėmis, analizuoti problemas, patirtis.
Perėjome kelis kūrybinius etapus. Daug minčių sukėlė bendravimas su Vilniaus licėjaus vienuoliktokais. Taip pat bendravau ir su 25-mečius supančiais žmonėmis – tiek gimusiais 1984 metais, tiek 2000-aisiais. Aš griežtai neapriboju Y kartos amžiaus grupės, kaip gimusiųjų tik 1991 metais.
Licėjaus auklėtiniai rašė rašinius, skaičiau jų tekstus, kalbėjomės. Bendravimas buvo ir bus svarbi kūrybinio proceso dalis, kai atsitraukiu nuo straipsnių ir žvelgiu į žmones. Taip su komanda sukūrėme pirmą pjesės variantą, vyko skaitymas skirtingų mokyklų moksleiviams, vėliau – aptarimai.
Kitas jau įvykęs etapas buvo spektaklio eskizas – pusantros valandos trukmės.
– Ar spektaklio žiūrovai galės išvysti 25-mečių kartos portretą?
– Negaliu tvirtinti, kad mano tikslas buvo pavaizduoti Y kartos portretą. Realiai tai būtų neįmanoma užduotis. Juk karta yra lyg gyvas organizmas, didelis žmonių skaičius, įvairovė. Be to, neapsiriboju vien 25-mečiais.
Šiandien pasirinkau atskiras personažų istorijas, per kurias galiu atskleisti problematiką, aktualius klausimus, kurie kyla žmonėms, sukelia reakcijas, mintis, rezonuoja.
– Kaip tau atrodo, ar su Y karta keičiasi ir teatras?
– Manau, kad apskritai teatras keičiasi nuolat, yra efemeriškas menas. Jis kinta ir su mano karta, naujais žmonėmis, naujais spektakliais. Dėstytojas Aidas Giniotis mėgsta posakį: „Nauja diena – naujas teatras“.
Mano kartos aktoriai ir režisieriai turi savo teatro suvokimą bei ieškojimų kryptis. Manau, kad jie yra gana draugiški tarpusavyje – su kai kuriais mes pradedame suprasti, kad bendrai kuriame jaunąjį teatrą – atsiranda bendradarbiavimas, tarpusavio susišnekėjimas. Net pradedi eiti į spektaklius, kad palaikytum draugus, nes kartu su jais augai. Man tai yra ryškus „ykiškas“, šios kartos, bruožas.
– Ką reiškia šiandien būti režisieriumi?
– Man tai labai įdomi profesija, nuolatinis darbas su žmonėmis. Būti režisiere reiškia ir atsakomybę, taip pat – norą kurti kartu.
Teatras yra kolektyvinis menas, tai – lyg komandinis žaidimas. Todėl visą laiką turi įsiklausyti į žmones, su kuriais dirbi ir kuri. Nežinau, ar man visad tai išeina, kartais persitempiu, bet tikslą tokį turiu.
– Kaip susižavėjai teatru?
– Meilė teatrui – mamos įtaka. Augdama Vilniuje iš pradžių lankiau Naujamiesčio vidurinę mokyklą, o vėliau – Vilniaus licėjų. Būtent licėjaus metais pamačiau Oskaro Koršunovo „Hamletą“, pati pastačiau mokyklos scenoje savo pirmą spektaklį „Angelas“ ir nusprendžiau stoti į teatro režisūrą.
Manau, kad pasirinkimas atėjo intuityviai, kaip tam tikras jausmas, trauka.
– Kaip judėdama pasirinktu keliu atsidūrei Japonijoje?
– Į Japoniją pas režisierių Tadashi Suzuki atvykau po antrojo kurso, kai mane atrinko į tarptautinę trupę. Kelis metus skraidžiau į Japoniją, teatro Meka vadinamoje Togoje dirbau su labai skirtingais žmonėmis, itin profesionaliais aktoriais, tikrais profesionalais ir perfekcionistais. Įgijau unikalios patirties.
T. Suzuki yra didis teatro meistras, ir režisierius, ir Sensėjus. Jis pirmiausia kuria bendruomenę, kurioje vyrauja ypatinga atmosfera, maksimalus profesionalumas ir maksimalus žmogiškumas. Ši patirtis man, kaip jaunai teatro profesionalei, turėjo lemiamą įtaką.
Togoje gyvenome kalnuose, kur T. Suzuki turi aštuonių teatrų kaimelį ir moko aktorius. Būdamas ten esi visiškai susikoncentravęs į tai, ką darai, kiekviena akimirka yra didelė vertybė. Aplink nėra telefonų, kompiuterių ir kitų įrenginių, kurie blaško dėmesį. Visą laiką dirbi su savo vaidmeniu, atlieki trenažą su spektaklio idėjomis, jauti begalinį atsidavimą teatrui – aplinka atrodo magiška. Svarbiausias dalykas visada yra spektaklis. O kartu kolegos, aktoriai yra labai paprasti ir žmogiški, nors yra pasaulinio lygio profesionalai. Būdama tokioje aplinkoje jauti, kaip pakyla tavo pačios kartelė – šiandien aš puikiai prisimenu tą patirtį.
Man labai didelį įspūdį paliko moteris, kuri pasitiko mane kavinėje, kai atvykau į Togą. Ji priėjo, nuvalė stalą ir padėjo man, kaip viešniai, puodelį kavos. Atrodė viskas taip įprasta, kasdieniška. Vėliau sužinojau, kad ši „padavėja“ yra teatro žvaigždė ir pagrindinio Elektros vaidmens atlikėja T. Suzuki spektaklyje.
Susipažinau su žmonėmis iš skirtingų šalių: Japonijos, Australijos, Danijos, Italijos, JAV, Pietų Korėjos ir Kinijos ir daugybės kitų vietų. Supratau daug dalykų apie kultūrų skirtumus.
Ypač įspūdingos buvo paskutinės gastrolės Kinijoje. Vaidinome 2 tūkstančiais žiūrovų amfiteatre, o mums už nugaros stovėjo Didžioji kinų siena. Išeini ir privalai „paimti“ tuos tūkstančius kinų atviroje erdvėje – koks stiprus turi būti tavo balsas, tavo susikaupimas, tavo aktorinės siekiamybės.
– Taip pat dirbai režisieriaus Oskaro Koršunovo asistente kuriant spektaklius „Katedra“, „Žuvėdra“. Turi tarptautinės patirties, kodėl lieki Lietuvoje?
– Tiesiog nusprendžiau, kad Lietuvoje šiandien galiu jaustis geriau, veikti prasmingiau. Tai buvo iš vidaus kylantis sprendimas, ne vieša deklaracija.
Pasirinkimų laisvė man suteikė galimybę išskristi į Aziją, ten padirbėti, stažuotis, dalyvauti gastrolėse Kinijoje. Taip pat turėjau laisvę rinktis kitus darbus. Ši laisvė man reiškia labai, labai daug. Kartu suvokiu ir atsakomybę: „OK, kaip aš dabar elgiuosi su savo laisve?“.
– Kokią Lietuvą kuria #karta25, jos pasirinkimai?
– Turiu labai daug vilties. Yra žmonių, kurie sako, kad Lietuva jau yra galimybių šalis. Man atrodo, kad mes turime įrodyti, kad šios galimybės yra įgyvendinamos, duoda rezultatų. Žinoma, jauni žmonės patiria nusivylimą, sunkumų, bet gimsta ir labai daug teigiamų idėjų, konkrečių tikslų. Matau, kaip žmonės dirba ir stengiasi, rodo atkaklumą ir valią.
Lietuvą matau kaip didelę bendruomenę žmonių, kurioje yra aktyviai veikiančių visuomeniškų žmonių, buriančių kitus, padedančių, pozityvių. Jie mąsto ne vien tik apie savo reikalus, bet ir nori veikti prasmingai, yra pasiryžę pasitarnauti ir būti naudingi didesniam kiekiui žmonių – jie kuria kažką didesnio už save pačius.
Esu Vilniaus licėjaus alumni tarybos narė. Gerai žinau, kiek daug genialių žmonių vien ši mokykla yra išleidusi į pasaulį. Matau, kad dalis jų grįžta į Lietuvą ir bando kurti tiltus, ryšius, kurie padėtų Lietuvos žmonėms ir išplėsti akiratį, įgyti žinių. Licėjaus alumnai turi savo stipendiją, kurią teikia kasmet atkakliems, talentingiems ir visuomeniškiems žmonėms. Pavyzdžiui, pernai jie suteikė galimybę dviem vaikinams stažuotis NASA būstinėje. Šiemet vėl bus skirta stipendija kitiems gabiems jaunuoliams, vasarą bus organizuojamos diskusijos apie socialinę atskirtį, visuomeniškumą, kultūros svarbą.
Emigracija gali būti pozityvus dalykas, nes atsiranda grįžtantys žmonės, kurie grįžta į Lietuvą iš užsienio su savo žiniomis, patirtimis.
– Ar matai realų sugrįžusių emigrantų indėlį?
– Kai kūrėme „Katedrą“ su Oskaru Koršunovu, įsigilinau į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus istoriją. Supratau, kad Vilniaus katedrą ir Rotušę pastatė reemigravęs žmogus. Architektas, kuris pabuvo emigracijoje, sugrįžo su žiniomis ir sukūrė pastatus, kurie dabar yra Vilniaus simboliai.
Iš emigracijos grįžusių šviesių ir visuomeniškų žmonių Lietuvoje yra ir šiandien. Jų vis daugėja. Mūsų užduotis yra jiems padėti, prisijungti prie iniciatyvų ir kurti aplinką naujoms idėjoms įgyvendinti – būtent palanki, atvira aplinka labiausiai skatintų norą grįžti.
Kai kurie mano kartos žmonės, kurie savo tapatybę sieja su Lietuva, yra pasiryžę investuoti į platesnę, visuotinę gerovę.
– Dėkoju už pokalbį, Agnija.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
