„Anksčiau niekada negalvojau apie tokį verslą – maniau, tai būtų tikrai ne man, be to, viena siuvėja šeimoje jau yra - užtenka. Bet tikriausiai mamos darbai laikui bėgant mane kažkaip paveikė. Nuo vaikystės mačiau, kaip mama siuva, ji siūdavo ir man, ir mano broliams. Mama patyrusi, padeda ne vienam Lietuvos dizaineriui, mato, ką žmonės gamina ir pan. Taigi idėja kurti drabužius kilo tarsi savaime, o tada nuėjau pas mamą ir sakau: darom. Ir jai šis sumanymas patiko“, – nuosavo verslo pradžią prisimena I. Veikutytė-Gaidė.
Moteris įsitikinusi, kad šiais laikais kiekvienas gali drąsiai imtis savo sumanymų, nors iki tol savo gyvenimą ir buvo nukreipę kita linkme. „Tam dabar Lietuvoje atidaryta ir įvairiausių mokyklų, galima mokytis daugybę dalykų – nuo makiažo iki keramikos ar juvelyrikos“, – sako ji.
Pirmus planus teko keisti
I. Veikutytė-Gaidė pasakoja, kad iš pradžių jiedvi su mama buvo sumaniusios gaminti rūbus vyrams, tačiau tokia idėja nepasiteisino. „Pradėjome nuo vyriškų kelnių, jų ir dabar dar turime likusių neparduotų. Greit supratome, kad Lietuvoje vyrai dar nepasiruošę apsipirkinėti patys. Paprastai juos atveda už rankų, apiperka ir aprengia. Todėl teko persiorientuoti į moterų rūbų siuvimą“, – kalba ji.
Anot verslininkės, jos nesistengia išsiskirti iš kitų ir labiau akcentuoja, kad jų kuriami drabužiai yra skirti visoms moterims – ir jaunoms mamoms, ir dirbančioms karjeristėms, ir studentėms. „Jeigu norisi išsiskirti, tai reikia siūti kokius nors vakarinius drabužius ar pan., nes dviračio jau nebeišrasi: ar tu rūbą pasiūsi su viena rankove, ar su dviem, ar išvis be rankovių – visi drabužiai jau yra sukurti“, – mano I. Veikutytė-Gaidė.
Vis dėlto kurdamos savo prekės ženklo rūbus moterys bando išlaikyti savitą braižą. „Renkamės kokybiškus audinius, tam tikrą spalvinę gamą, nemėgstame gėlių ir pan. Mums patinka drabužiai, kuriuos galima nešioti kasdien ir kad juos būtų lengva derinti prie kitų rūbų“, – sako verslininkė.
Verslininkė atvirauja, kad nors tai – ir jųdviejų su mama verslas, tačiau apie darbus per šeimos susitikimus jos nekalba. Moteris džiaugiasi, kad tarp jų su mama niekada nekyla ir jokių ginčų. „Mes su mama labai viena kitą suprantame, o dirbdamos papildome viena kitos idėjas, ir taip atsiranda mūsų drabužiai“, – pasakoja I. Veikutytė-Gaidė.
Visus modelius jos kuria kartu, vėliau I. Veikutytės-Gaidės mama juos konstruoja ir siuva. Kartais į pagalbą tenka pasitelkti ir papildomų siuvėjų, mat verslininkės mama viena ne visada suspėja.
Nuosava parduotuvėlė nepopuliariame rajone
Vasarą Vilniaus Žvėryno mikrorajone duris atvėrė nuosavas moterų butikas-dirbtuvės. I. Veikutytė-Gaidė sako, kad kai kuriems toks sprendimas gali atrodyti keistai, mat kiti verslininkai šiame mikrorajone įsikurti neskuba. „Išties čia net rytinės kavos sunku nusipirkti – veikia vos viena kepyklėlė. Tačiau savo butikui aš neįsivaizdavau kitos vietos, mat mes patys su vyru čia gyvename ir aš labai myliu šį rajonėlį“, – kalba ji.
Dabar moterys tokiu nepopuliariu pasirinkimu džiaugiasi ir sako, kad klientų gausa skųstis negali. „Aplink mūsų parduotuvėlę yra ne vienas biuras, tad daug klientų sulaukiame per pietų pertrauką. O vakarais žmonės užsuka eidami po darbų ar keliaudami į Vingio parką pasivaikščioti su vaikais“, – pasakoja I. Veikutytė-Gaidė.
Butike klientai gali nusipirkti ir gatavų prekių, ir užsisakyti pasiūti individualiai. Čia pat veikiančiose mini dirbtuvėse išsirinktą rūbą, jei pasimatavus jis pasirodo per ilgas ar per platus, iškart galima ir pakoreguoti – patrumpinti ar pasiaurinti.
I. Veikutytė-Gaidė pasakoja, kad savo butiką nusprendė atidaryti tuomet, kai užsidarė prieš tai jų rūbais prekiavę kiti Vilniaus butikai.
Moteris džiaugiasi, kad ir pastarosios parduotuvėlės, ir iki šiol jų produkcija prekiaujantys butikai Kaune ir Klaipėdoje jas bendradarbiauti pasikvietė patys. „Mums labai malonu, kad ne vienas butikas pats kreipėsi į mus, tiesiog pastebėjęs mūsų rūbus feisbuke. Taip pradėjome bendradarbiauti. Mes siuvome, gaminome, o jie pardavinėjo“, – apie lengvą kelią pasakoja verslininkė.
Plaukia pasroviui
Atrodo, be jokių pastangų, atsirado ir pats prekės ženklas. „Pavadinimą „Black Banana“ sugalvojau ekspromtu, ir jis iškart mudviem su vyru pasirodė kaip įdomus žodžių žaismas. O dabartinis prekės ženklo dizainas buvo sukurtas visiškai atsitiktinai, mes apie jį net negalvojom. Tiesiog mums prireikė etikečių, manėme, užsisakysim paprasčiausias, tiesiog su pavadinimu ir tiek. Nuvykome pas etikečių dizainerę, ji parinko šriftą ir pasiūlė apversti abi B raides – gerai įsižiūrėjus jos atrodo kaip beždžionės galva. Taip lengvai atsirado mūsų ženklas“, – linksmai pasakoja I. Veikutytė-Gaidė.
Nesirūpina verslininkės ir specialia rinkodara. „Jokia reklama neužsiimame, tiesiog vystom savo parduotuvėlę ir žiūrim, kas toliau. Mums labiausiai patinka, kai reklama sklinda iš lūpų į lūpas, maloniausia, kai užeina žmonės, kurie apie mus kažką gero girdėję“, – prisipažįsta I. Veikutytė-Gaidė.
Ji sutinka, kad šiais laikais toks verslas jau nebeįsivaizduojamas be akį traukiančių fotosesijų, tačiau ir į šią dalį verslininkės žiūri labai paprastai. Be to, anot pašnekovės, profesionalūs fotografai ne visuomet yra geriausias pasirinkimas.
„Bandėme kreiptis į kelis garsius fotografus, bet jie labai įnoringi: tai mūsų vizijos nesutapo, tai mūsų parinkti modeliai nepatiko, bandė mums piršti savo nuomonę, o mes tik norėjom, kad jie nufotografuotų ir gražiai pateiktų mūsų rūbus, – pasakoja I. Veikutytė-Gaidė ir džiaugiasi turėdama draugų fotografų, kuriais gali pasikliauti. – Jie geranoriškai pasisiūlo mums pafotografuoti. Tik labai sudėtinga viską suderinti: tai laiko nėra, tai oras prastas. Visą vasarą buvo sudėtinga – kai tik suplanuojam, tai lietus, tai apsiniaukę, tai dar kažkas. Man labai nepatinka, kai fotografuojama studijoje, norisi, kad būtų gyvai, prie kažkokių senų pastatų, gamtoje ar pan.“
Jau gali pragyventi
Verslininkė atskleidžia, kad praėjus porai metų šis verslas jau duoda saldžių vaisių, tačiau iš pradžių į jį teko nemažai investuoti. „Daugiausia investavome į medžiagas, nes norėjosi tik natūralių, kokybiškų. Taip pat teko investuoti į kelių modelių apdirbimus, nes profesionalai mums padeda iškirpti lekalus, ne viską galima padaryti iš akies. Tačiau dabar, kai atidarėm savo dirbtuves, tai tapo beveik pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis“, – sako I. Veikutytė-Gaidė.
Dažniausiai audinius verslininkės užsako iš užsienio, mat nori, kad kitur nebūtų panašių. Tiesa, pačios į svečias šalis audinių ieškoti nevyksta – bendradarbiauja su tiekėjais, kurie atvažiuoja su visais pavyzdžiais.
Nors sulaukia pasiūlymų, bendradarbiauti su užsienio rinkomis verslininkės neskuba. „Užsienyje būtų pakankamai sunku, ten keliami dideli reikalavimai, ir jei prekiautume svetur, mūsų drabužių kaina labai padidėtų. Jie prašo apie 60 proc. nuo drabužio, tai gan didelė suma, mums tik už savikainą pardavinėti savo prekių neapsimoka. O padidinti kainų sau neleidžiam, nes norim, kad atėję klientai ne tik tą drabužį pačiupinėtų, bet ir galėtų sau leisti jį nusipirkti“, – kalba I. Veikutytė-Gaidė.
Ateityje verslininkės planuoja atidaryti internetinę parduotuvę, o šiuo metu labiausiai džiaugiasi gyvu bendravimu su pirkėjais. „Mums patinka toks betarpiškas bendravimas su klientais, aš pati jų laukiu mūsų parduotuvėje. Bendrauti ne tik smagu, bet ir naudinga, nes sulaukus atsiliepimų, tarkim, kaip nešiojama, prižiūrima viena ar kita medžiaga, paskui lengviau rinktis kitas“, – pasakoja ji.
