J. Lingys leidybos srityje sukasi jau ne vienerius metus. Prieš įkurdamas nuosavą verslą jis pasakoja dirbęs ne vienoje didelėje kompanijoje, kur yra tekę prisidėti ir prie dabar jau bestseleriais tapusių knygų, tokių kaip „Beatos virtuvė“ ar „Gustavo receptai“. Tačiau dabar jis – savo rankomis sukurtos leidyklos „Tikra knyga“ vadovas.
Pradėjo dirbti vadovaujamąjį darbą dar praeitame amžiuje
Verslininkas sako, kad pradėjo dirbti vos baigęs universitetą, o pirmojoje darbovietėje jau reikėjo vadovauti visam skyriui. „Kai atėjau dirbti, man buvo 21 ar 22-eji metai. „Respublikoje“ (leidinių grupėje – DELFI) reikėjo vadovauti visai platinimo tarnybai. Taip, tuo metu buvo baisu. Bet jeigu esi imlus, domiesi, galima per porą mėnesių perprasti sistemą ir sėkmingai dirbti. Gyvenime visko galima išmokti“, – kalba J. Lingys.
Jo teigimu, 1993-aisiais – metais, kada jis pradėjo dirbti – Lietuva vis dar buvo pereinamoje stadijoje, todėl verslą visi vystė chaotiškai. „Buvo pakankamai didelis chaosas. Aišku, tada mes kiek kitaip supratome verslą, bet panašūs dėsniai galioja ir dabar. Pradžioje nebuvo tokių modernių sistemų, kaip dabar, viskas vyko primityviau. Buvo sunkiau, bet įdomiau“, – šypsosi.
Per pastaruosius dešimtmečius, anot pašnekovo, pasikeitė beveik viskas.
„Visų pirma, pasikeitė žmonių požiūris. Tais laikais mes truputį kitaip žiūrėjome į verslą, buvo daugiau drąsos. Mes nežinojome, kaip dirbti, nes vyko virsmas iš socializmo į kapitalizmą. Dabar mes gyvename kitokiomis sąlygomis – kosminiu greičiu pakilome iki kompiuterių, naujų technologijų, programų.
Kalbant apie leidybą, iš ofiso į leidyklą mes viską veždavome diskeliuose, net buvo specialus vairuotojas. Atrodė nesuvokiama, kad kada nors bus galima paspausti tris mygtukus ir informacija nukeliaus. Kai tai prasidėjo, atrodė, kad tai yra kažkas nerealaus“, – mena J. Lingys.
Taip pat kito ir darbuotojų požiūris į darbdavius, kalba verslininkas:
„Viskas evoliucionuoja – žmonių įpročiai, požiūris. Verslininkas nebėra nesąžiningas žmogus, kuris bando pralobti iš svetimų pinigų. Tais laikais atrodė kitaip. Nepriklausomybės pradžioje buvo laukinio kapitalizmo laikai, o dabar – normalusis kapitalizmas.
Aš pats esu dirbęs Norvegijos įmonėje. Tais laikais, kai pradėjau, ten dirbti buvo nuostabu, nes viskas labai skyrėsi jų visas modelis, požiūris į darbuotojus. Dabar matau, kad viskas panašėja, nors praėjo vos 10 metų.“
Žavi procesas
Sprendimą kurti nuosavą leidyklą J. Lingys priimė išėjęs iš darbo. „Tuo metu, kai išėjau iš darbo, dar kiek laiko galvojau, ką noriu veikti, buvo ir derybų su įvairiomis leidyklomis. Bet tada supratau, kodėl gi ne aš pats galiu daryti savo. Buvo tokių nuomonių ir iš šalies. Aš žinau, kaip viskas vyksta iš vidaus, suprantu daugelį procesų.
Susitikę su pažįstamais, draugais, mes kalbėdavome, kad yra labai daug knygų, bet paieškojus, ką pirkti, supranti, kad yra labai daug verstinės literatūros. Ar ji gera, ar bloga – nesiimu vertinti. Bet buvo noras padaryti gerą, kokybišką lietuvišką produktą“, – mena pašnekovas.
Laisvą nišą jis rado vaikų literatūros leidyboje. J. Lingys pasakoja, kad šioje sferoje jį žavi darbo pobūdis – prieš išleidžiant knygą prie jos dirba nemažas būrys specialistų.
Jis tikina, kad kurti knygas mažiesiems yra didelė atsakomybė, mat tai – vienas pirmųjų prisilietimų prie pasaulio.
„Net buvo noras pasiūlyti „Idėją Lietuvai“. Visi kalba apie materialius dalykus, bet galbūt pradėkime pratinti vaikus skaityti knygas nuo mažens, kad jie, paėmę knygą, pradėtų fantazuoti, kurti ir svajoti. Visi žino, kad po penkerių ar dešimties metų bus reikalingas kūrybiškumas, pažangumas. Vaikams, kurie varto knygas, piešia, lavinasi kūrybiškumas, motorika (judesiai), minčių dėstymas, kalbėjimas“, – akcentuoja J. Lingys.
Būta ir sunkumų
Visgi pašnekovas pripažįsta: neužtikrintumo jausmas tik įkūrus verslą buvo – naujai leidyklai kelią prasiskinti ne taip lengva, mat reikia patiems susirasti autorius, kurie norėtų bendradarbiauti.
„Pirmasis žingsnis buvo susitikimas su dalininku Rimu Valeiku, kuriame nusprendėme išleisti bendrą knygą. Tuomet radome kitą dailininką – Dainių Šukį, su kuriuo išleidome dar kelias knygas. Tai buvo nuolatinė autorių paieška, galvojimas, ko Lietuvoje dar nėra, ką galima padaryti kitaip“, – sako J. Lingys.
Jo teigimu, naujoms leidykloms įsitvirtinti sunku ir dėl didžiųjų leidyklų įtakos. Šios, anot pašnekovo, yra beveik monopolizavusios rinką – turi savo knygynus, kuriose prioritetą teikia savo knygoms, jas gali leisti didesniais tiražais. Mažesniems žaidėjams, anot J. Lingio, tenka verstis per galvą: po knygos išleidimo pristatinėti knygą, rengti parodas.
„Kai ateina naujas leidėjas, visi žiūri, ką jis leidžia, planuoja. Mes nesame galutiniai savo knygų pardavėjai, todėl didžiąją dalį pajamų, gautų pardavus knygas, atiduodame tarpininkams – knygynams. Bet tiesioginio spaudimo iš kitų neturime – visi esame lygūs, tik didesnės leidyklos gali skirti daugiau pinigų marketingui“, – sako pašnekovas.
Skinasi kelią į užsienį
Tačiau leidykla išliko – šiuo metu joje dirba trys nuolatiniai darbuotojai, tačiau bendradarbiauja ir su daugybe dailininkų bei autorių. Nors rasti darbuotojų kol kas nėra problema, ateityje su darbo jėgos stygiumi gali tekti susidurti, sako J. Lingys.
„Leidybos specialistų Lietuvoje tikrai nėra daug. Tie, kurie mokosi leidybą universitete, nesieja savo gyvenimo su tikrąją leidyba. Viskas skaitmenizuojama. Praktikantai kalba, kad nori dirbti reklamos, viešųjų ryšių agentūrose. Knygų leidyba, bendrąja prasme, nėra labai perspektyvi, o darbas – pakankamai sudėtingas.“
Verslininkas pripažįsta: nors leidyklai jau ketveri metai, realios sėkmės ji susilaukė maždaug prieš metus – tada buvo išleistos kelios knygos, kurios prasiskynė kelią ir į užsienio rinkas.
„Tarkime, „Miglų slėnio Fėjų pasakos“. Jos teises esame pardavę ir į Didžiąją Britaniją. Taip pat buvo dar viena knyga, bestseleris, kuri mus labai pastūmėjo į priekį – „Laimė yra lapė“, pagal kurią yra pastatytas ir spektaklis. Jos teises taip pat nusipirko užsienio leidykla, ją leis visame pasaulyje. Pradinis tiražas kol kas nėra didelis, bet pavasarį ji bus pristatyta ir Londono knygų mugėje“, – džiaugiasi J. Lingys.
Verslininkas sako, kad lietuvių knygų teisės į užsienį nėra parduodamos dažnai, tačiau yra nemažai lietuvių dailininkų, dirbančių užsienio leidyklose: „Mes, matyt, nuvertiname save, savo literatūrą. Po trijų metų darbo mes pagaliau pradėjome judėti į tarptautines rinkas.“
Sako, kad rinka maža, bet pokyčių yra
Nors Lietuvoje auga popierinių knygų, skirtų vaikams, pardavimai ir skaičius, mūsų šalyje spartų augimą stabdo palyginti maža rinka. „Tokios ir nuotaikos: svyruoja tarp labai minorinės iki optimistinės. Mes, leidėjai, susitikę klausiam vienas kito „kaip gyveni?“ Vieni sako „blogai, kaip visada“, kiti – „labai gerai.“ Yra visko“, – sako J. Lingys.
Tačiau jis kalba optimistiškai. „Tiek iš valstybės, tiek iš privačių įmonių vis dažniau kyla iniciatyva skatinti vaikus skaityti. Taip pat daugėja lietuvių autorių kūrinių, knygos nebėra tik atvežamos ir verčiamos“, – džiaugiasi pašnekovas.
