Anot jo, kiekvienas iš mūsų dailės klasikų įnešė savo požiūrį, stilių, savaip kreipė visą Lietuvos dailę.
Žavisi šiuolaikiniais dailininkais
„Galima būtų išskirti Antaną Gudaitį, kuris yra labai svarbus Lietuviškos dailės formavimuisi, 1930 metais studijavęs Paryžiuje jis darė įtaką ištisoms dailininkų kartoms. Turėti A. Gudaičio paveikslą reiškia turėti dalelę Lietuviškos dailėsi istorijos. Žinoma, proga įsigyti tokio kalibro darbą pasitaiko ypač retai. Kostas Dereškevičius, Antano Gudaičio mokinys, puikiai studijavo sovietinį socialinį gyvenimą, o kaip studijų objektą pasirinko moteris, kurias beje vaizduoja su lengvu erotizmu ir humoru. Silvestras Džiaukštas su žmona Galina Petrova Džiaukštiene puikūs modernizmo klasikos atstovai, Valdas Gurskis. Galima vardinti ir vardinti.
Iš dabar kuriančių autorių būtinai reikia pažymėti kelias pavardes: Žygimantas Augustinas ir Monika Furmanavičiūtė. Mes galerijoje juokais juos vadiname „narcizais”, nes savo darbuose jie naudoja savo pačių veidus, kūnus. Žygimantas yra Dailės akademijos dėstytojas, nepaprastai talentingas, profesionalus ir intelektualus autorius. Jo meistrystė pripažinta įvairiais apdovanojimais: Londono portretų galerijoje II vietos prizas, tarptautiniame Georgetown’o konkurse Vašingtone III vieta, SOHO konkursas Niujorke ir t.t. Prie vieno savo projekto Žygimantas gali praleisti metus, o skirtas laikas visuomet pasiteisina ir palieka žiūrovą apmąstymuose. Monika Furmanavičiūtė labai stipri šiuolaikinė tapytoja. Labai daug dirba, eksperimentuoja ir labai sparčiai bręsta kaip autorė. Ji labai taikliai gvildena socialines temas, užgauna kolektyvinę žiūrovo atmintį ir veikia juos savo darbais. Labai įdomu, kur ji eis ir kaip eksperimentuos su savo kūryba. Jos darbai jau buvo eksponuoti Barselonos modernaus meno muziejuje, darbus įsigijo privatūs meno fondai.
Apskritai labai įdomu stebėti dabartinę jaunąją kartą. Jie ateina su kitokia technika, kitokiu požiūriu, jie visi jau paveikti kitokių realijų: internetas, asmenukes, socialiniai tinklai“, – žymiausius Lietuvos dailininkus vardijo D. Juškus.
Už lietuvių darbus – ir 100 tūkst. Lt
Anot jo, pastaruoju metu klasikine lietuvių daile pradėjo domėtis ne tik kolekcininkai, bet ir jaunimas. Nesibadoma už lietuvių autorių darbus sumokėti ir 100 tūkst. litų.
„Brangu yra tai, kas yra reta, kokybiška. Paveikslai tai ne miltai ir ne duona, net ne brangus drabužis, kuris turi savo kopiją. Yra tik vienas A. Gudaičio darbas „Mūza” ar vienas Kosto Dereškevičiaus darbas „Ketvirtadienis”. Atlygis už gerų tarpukario Lietuvos dailininkų darbus gali siekti ir 100 tūkst. litų sumą ir daugiau. Savo kainomis gali nustebinti ir išeivių, litvakų darbai. Jaunesnių autorių kainos gali siekti 10 tūkst., ar kelis tūkstančius litų. Žinoma, jei palygintume tarptautinės meno rinkos sumas, mūsiškės atrodytų lašas jūroje“, – pastebi kolekcininkas.
Tačiau jis patikina, kad Lietuvos dailės rinkai patarė „pranašu savoje šalyje nebūsi, netinka“. Pasirodo, lietuviai noriai perka lietuvių autorių darbus, dailininkus pažįsta ir supranta, o darbų temos jiems yra artimos.
„Klasikų darbus perka patyrę kolekcinininkai, nors turėjome ir labai jaunų porų, kurios ieškojo, pavyzdžiui, prieškario autoriaus Petro Kalpoko darbų. Net ir tik pradėję formuoti savo kolekcijas jauni trisdešimtmečiai yra išsilavinę, protingi ir mato vertę Lietuvos dailėje, su jais įdomu diskutuoti, ieškoti naujų darbų, prisidėti prie jų kolekcijos formavimo. Jie atviri jauniems, įdomiems menininkams. Jauni žmonės pradeda prisijaukinti lietuvių dailę“, – pastebi D. Juškus.
Susidomėjimas auga
„Jiems lietuviška dailė yra egzotiška, nes ji dar neatrasta. Pavyzdžiui, vokiečiai labai žavėjosi Marijos Teresės Rožanskaitės darbais, skandinavams užkliūna už akies Simono Skrabulio darbai, bet tai suprantama, nes Simonas mokėsi Skandinavijoje, jo stilius išsiskiria, Kosto Dereškevičiaus meistrystę pastebi daug svečių. Monikos Furmanavičiūtės darbai kalba universalia kalba, ji aukšto lygio, nesiskiria nuo to, ką vokietis mato savo šalies galerijose. Užsieniečių iš savo galerijos greitai neišleidžiame, pasakojame jiems mūsų šalies dailės kontekstą, tai padeda suprasti ir pažinti darbus, o galiausiai juos ir įsigyti“, – atviravo kolekcininkas.
Tačiau jis sutinka, kad kiekvienas pirkėjas ieško ne tik išskirtinumo ar savitumo, bet ir artumo su kūriniu.
Patarė, kaip pelningai investuoti
„Iš galerijos lankytojų sulaukiame didelio susižavėjimo kūriniais. Atėję pirmą kartą jie dažnai stebisi ir džiaugiasi, kad turime tokių išskirtinių dailininkų, kurie dirba taip kokybiškai. Vilmantas Marcinkevičius puikus pavyzdys, jis savo drąsia, ekspresyvia, erotiška kūryba parodė, kokia dailė gali būti patraukli. Tiesiog reikia domėtis, eiti į galerijas, parodas, lankyti muziejus. Svarbu prisijaukinti dailę“, – patikino jis.
Anot D. Juškaus, investuoti į lietuvių dailininkų darbus – apsimoka, tačiau norint tai daryti sėkmingai reikia nuolat domėtis tuo, kas vyksta Lietuviškoje dailėje.
„Svarbu eiti į galerijas, klausti, jei yra galimybė, vykti į meno muges, lankyti muziejus, formuoti savo estetinį pojūtį. Reikia domėtis, ką perka kolekcininkai, meno fondai, kas parduodama aukcione ir už kiek, klausyti, į ką atkreipia dėmesį kritikai. Rinkdamiesi dailininką, pirmiausia pasitikėkite savo estetiniais pojūčiais, investuokite į tai, kas jums patinka. Aktyviai stebėdami meno rinką, natūraliai atsirinksite, kas talentingas ir kuria kokybiškus kūrinius“, – patarimų negailėjo kolekcininkas.
