Kaip žinome, žolinių augalų būna ne tik pakraščiuose, bet ir ant upės dugno. Augalų rūšinė sudėtis labai skiriasi, priklausomai nuo uolienų, tėkmės greičio, vandens gylio ir pastarojo sudėties.
„Paprastai tų žolių nėra daug, virš vandens jos neiškyla ir žiūrint į upę nelabai matosi“, — pokalbį pradėjo Lietuvos edukologijos universiteto Biologijos katedros vyresnioji botanikė Teresė Jokšienė.
Pasak specialistės, susidarius atitinkamoms sąlygoms žolių priželia labai daug, jos užima visą vandens storymę ir žiūrėdami į upę regime vandeniu apsemtą pievą.
„Siekiant vėl matyti vandenį upėje, tas žoles reikia pašalinti — nupjauti arba išrauti. Upių šienavimas ir yra žolės antžeminės dalies šalinimas iš vandens storymės“, — apie proceso esmę kalbėjo biologė.
Ji pridūrė, jog visa tai, priklausomai nuo vandens gylio, galima atlikti įvairiomis priemonėmis – dalgiais, peiliais, žirklėmis.
„Kalbant apie tai, kaip dažnai reikia šienauti upes, paminėčiau, jog priklauso nuo aplinkos sąlygų, kurios nulemia žolių augimo greitį ir, žinoma, mūsų norų“, — sakė ji.
T. Jokšienė tęsė, kad jeigu siekiame, jog upės dugnas būtų švarus, taip pat kad gražiai spindėtų vandens paviršius ir matytųsi skaidri vandens storymė, tuomet procesą reikės kartoti kelis kartus per vasarą.
„Arba šienauti galime tik prieš ypatingas šventes“, — pridūrė botanikė.
Egzistuoja įvairios priežastys, dėl ko padidėja augalų kiekis upėse.
„Pagrindinė priežastis yra vandenyje ir dugno nuosėdose esančios biogeninės medžiagos. Kuo daugiau ten susikaupę azoto ir fosforo, tuo daugiau priželia žolių“, — kalbėjo ji.
Biologės teigimu, šalia tokių pievučių upėse galima surasti nuotėkų vamzdį su į vandenį tekančiomis pramoninėmis ir buitinėmis atliekomis.
„Taip pat žolių augimą upėse dalinai sąlygoja sulėtėjęs vandens tekėjimas. Nuo tėkmės greičio keičiasi ir rūšinė sudėtis, nes vieni augalai mėgsta želti ramiame vandenyje, kiti priešingai - veši srauniame“, — žiniomis dalijosi T. Jokšienė.
Upių šienavimą pašnekovė prilygino kovai su vėjo malūnais.
„O kovoti dabar labai mėgstame. Tik prieš gamtą dar niekas nelaimėjo. Jeigu norime, kad upėse nepriaugtų daug žolių, neterškime vandens. Tada nereikės ir šienauti“, — teigė ji.
Anot botanikės, po upių šienavimo kyla dar vienas klausimas – o kur dedama nupjauta žolė?
„Jei ji paleidžiama pasroviui, tai užsikabinusi už didesnių akmenų, nulinkusių medžių šakų tvenkia vandenį, pūva ir toliau teršia upes“, — akcentavo biologė.
Pasiteiravus apie tai, kas nutiktų upėms, jeigu nesiimtume jų švarinimo priemonių, tiksliau, šienavimo, pastarųjų lauktų niūri ateitis.
„Jeigu nešienautume prižėlusių upių, per ilgą laiką jos gali virsti pelkėmis“, — kalbėjo ji.