Ši praktika bus išbandyta projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ metu.

Įsivaizduokite mokyklą, kurios pagrindiniai bruožai – pagarba įvairovei, lygios galimybės kiekvienam besimokančiam ir lygiavertiškas dalyvavimas pamokose. Moksleiviai mokomi atsižvelgiant į kiekvieno individualius gebėjimus ir poreikius, vengiama bet kokios diskriminacijos.

Visa tai – inkliuzinio mokymo pamatas, kurio poreikiu šalies mokyklose tyrimo metu įsitikino Šiaulių universiteto tyrėjų grupė.

Apie tyrimo eigą ir rezultatus kalbamės su tyrėjų, atlikusių mokyklų tyrimą, vadove – Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėja, doc. dr. Lina Milteniene.

- Kas šiandien laikoma tradiciniu mokymu ir kokie jo trūkumai?

- Tradicinis mokymas reiškia tai, kad mokytojo ir mokinio santykiai dažniau formalūs, mokymosi procese mokinio vaidmuo pasyvus, pamokoje dominuoja mokytojas, kuris tradiciniais būdais (aiškinimu, pasakojimu, demonstravimu) perduoda informaciją, o mokiniai turi ją kuo tiksliau atgaminti, atkartoti, įtvirtinti individualiai atlikdami jiems skirtas užduotis.

Toks mokymas skatina individualizmą ir konkurenciją tarp mokinių, tampa kliūtimi sąmoningam ir aktyviam mokymuisi, trukdo ugdytis tokias šiuolaikiniam žmogui būtinas kompetencijas kaip kūrybiškumas, kritinio mąstymo gebėjimai, pagalbos vienas kitam ir bendradarbiavimo įgūdžiai. Tradicinis mokymas yra nesuderinamas su inkliuzine pedagogika.

- O kas būdinga inkliuziniam mokymui – kuo jis skiriasi?

- Inkliuzinio mokymosi procese ypatingai svarbus ugdymo proceso lankstumas, nuolat kintančios ugdymo struktūros, turinys, mokymosi išteklių, formų, būdų įvairovė ir galimybė juos rinktis, prisitaikant prie kiekvieno besimokančiojo poreikių. Prisitaiko ne mokinys prie mokyklos, o mokykla prie mokinio. Ugdymo procese šalinamos bet kokios kliūtys, trukdančios lygiavertiškam kiekvieno dalyvavimui, besimokančiųjų interesus ir poreikius tenkinančių ugdymosi aplinkų bei prasmingų mokymosi patirčių kūrimui.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad kurį laiką Lietuvoje inkliuzinis ugdymas buvo siejamas vien tik su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymu kartu su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokyklose. Tačiau toks supratimas yra labai ribotas. Inkliuzinis ugdymas – tai ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymas bendrose mokyklose. Tai – vienu metu ir filosofija, ir praktika, kai mokomasi gyventi žmonių įvairovėje ir mokytis iš skirtybių. Įvairovė – tai vertybė ir klasės ar mokyklos bendruomenės stiprybė. Svarbu atrasti įvairovėje slypinčias mokymosi galimybes ir jas panaudoti organizuojant kasdienę mokymosi veiklą mokykloje.
Lina Miltenienė

Viena iš svarbiausių inkliuzinio ugdymo vertybių - pagarba įvairovei. Tai pagarba žmonių skirtybėms, kurios pasireiškia ne tik specialiaisiais ugdymosi poreikiais, bet ir lytiniais, rasiniais, etniniais, religiniais, socialiniais – ekonominiais, sociokultūriniais ar kitais ypatumais ir skirtumais tarp žmonių. Inkliuzinis ugdymas reiškia mokyklos pasirengimą priimti visus besimokančiuosius nepaisant jokių individualių ypatumų, sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje kiekvienas galėtų sėkmingai mokytis.

- Kas yra svarbiausia kuriant inkliuzinę mokyklą?

- Tai – atsakinga lyderystė, kuria siekiama kurti inkliuzinio ugdymo kultūrą, politiką ir praktiką įvairiais lygmenimis ir visose mokyklos aplinkose: bendraujant ir mokantis klasėje, bendraujant su tėvais, neformaliose veiklose, darbuotojų susitikimuose.

Svarbus ir holistinis požiūris į asmenį ir ugdymą, kai siekiama pažinti kiekvieną besimokantįjį, jo individualią situaciją, identifikuoti gebėjimus, juos panaudoti atskleidžiant asmeninį potencialą, personalizuojant ugdymą. Turi būti užtikrinamas informacijos ir fizinių aplinkų prieinamumas, mokymuisi draugiška aplinka, kur kiekvienas jaučiasi saugus, priimtas, sulaukia pagalbos, yra skatinamas mokytis ir išreikšti save.

- Kaip buvo tiriama inkliuzinio mokymo situacija mokyklose?

- Projektas „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!“ ėmėsi iniciatyvos paskatinti mokyklas aktyviau diegti inkliuzinio ugdymo idėjas praktikoje. Tyrimu buvo siekiama įvertinti inkliuzinio ugdymo situaciją projekte dalyvaujančiose mokyklose ir sudaryti joms galimybes priimti įrodymais grįstus sprendimus siekiant inkliuzinio ugdymo tikslų bei planuojant reikalingus pokyčius organizacijoje.

Tyrimas atliktas anketinės apklausos būdu. Buvo parengtos elektroninės anketos, duomenys rinkti virtualiu būdu, apklausiant 3-4 klasių mokinius, 5-12 klasių mokinius, mokinių tėvus ir mokytojus per mokyklų valdomas elektroninio dienyno ir kitas sistemas.

- Ką rodo atlikto tyrimo rezultatai?

- Tyrimo rezultatai šiuo aspektu nevienareikšmiai. Pedagogai teigia, kad dažniau taiko šiuolaikinio nei formalaus tradicinio mokymo metodus, tačiau mokinių ir tėvų apklausos rezultatai to nepatvirtina. Atsakydami į atviro tipo klausimus tiek mokiniai, tiek tėvai išreiškė nuomonę, kad ugdymo praktikoje vis dar pernelyg retai taikomi aktyvaus mokymosi metodai, inovatyvios ir netradicinės ugdymo priemonės. Tradicinis formalus mokymo apraiškos dažnesnės aukštesnėse klasėse.

Tėvų manymu, mokykla daugiau dėmesio turėtų skirti mokinių kritinio mąstymo ir metakognityvinių gebėjimų ugdymuisi. Mechanišką mokymą atmintinai ir atkartojant turėtų keisti mokymasis kelti sau tikslus, naudotis informacija, ją susirasti, atsirinkti, klausinėti ir savarankiškai mokytis.

Tyrimo duomenys rodo, kad mokytojai supranta šiuolaikinius ugdymo tikslus ir siekia keisti ugdymo praktiką derindami tradicinio ir šiuolaikinio mokymo metodus, tačiau aktyvus mokymasis dar nėra tapęs įprasta ir plačiai taikoma praktika mūsų mokyklose. Tai patvirtina ir kitų mokslininkų pastarųjų metų tyrimai, kuriais nustatyta, kad tradiciniai metodai vis dar sudaro apie 80-90 proc. pamokose taikomų metodų.

Tokia situacija itin nepalanki inkliuzinio ugdymo plėtrai, nes mokymasis gyventi žmonių įvairovėje ir mokymasis iš skirtybių prasideda skatinant mokinių tarpusavio sąveiką, o ne konkurenciją, priimant ir toleruojant kiekvieną mokinį, mokantis bendradarbiaujant grupėse, kuriose atsiranda galimybė geriau pažinti vienas kitą, pripažinti kiekvieno individualumą, mokytis padėti vienas kitam siekti tiek individualių, tiek grupinių tikslų.

- Kuriuos tyrimo rezultatus buvo galima numatyti, o kurie nustebino?

- Tyrimo rezultatai rodo, jog patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai retai patiria mokymosi sėkmę, gerokai dažniau nei kiti nespėja atlikti užduočių klasėje, nesupranta, kaip jas atlikti namuose, turi mažesnes galimybes sulaukti mokytojo dėmesio ir pagalbos nei aukštesnių pasiekimų mokiniai.

Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai mažiau įsitraukia į ugdymosi procesą, patiria mažesnę mokymosi sėkmę.

Berniukai, lyginant su mergaitėmis, pasižymi žemesne vidine mokymosi motyvacija, rečiau patiria mokymosi sėkmę ir pastebi mokytojo dėmesį savo asmenybei, menkiau įsitraukia į mokymąsi ir sulaukia mažiau mokytojo ir bendraamžių pagalbos.

Teoriškai mokytojai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas mokinys, tačiau mokinių ir tėvų atsakymų į atvirus klausimus analizė parodė, kad ugdymas nėra pritaikomas kiekvienam besimokančiajam, mokyklose trūksta dėmesio lygių galimybių kultūrai ir antidiskriminacinei politikai.

Tėvai ir mokiniai norėtų, kad mokyklose kiekvienas mokinys būtų pripažintas ir turėtų vienodas galimybes į kokybišką mokymąsi, būtų vengiama mokinių rūšiavimo ir vidinės mokinių segregacijos skirstant juos pagal gebėjimus ar pasiekimus.

Nustebino gana paplitusi mūsų mokyklose elitizmo skatinimo kultūra, kai ypatingo dėmesio mokykloje sulaukia tik sėkmingi mokiniai, demonstruojantys aukštus akademinius ar kitokius rezultatus. Organizuojamas jų viešas pagerbimas renginiuose, pirmūnų lentose, tuo tarpu kitų mokinių individualūs pasiekimai ir pažanga ne visada yra pastebimi ir įvertinami.

Tokia politika kartais pateisinama siekiu motyvuoti gerai besimokančius mokinius ir demonstruoti kitiems pavyzdį, tačiau realiai tokiais būdais yra skatinama konkurencija, didinamas susiskaldymas ir atskirtis tarp besimokančiųjų.

Labai svarbią žinutę mokykloms siunčia toks konstatuotas faktas, kad mokinių vidinė mokymosi motyvacija yra didesnė tose mokyklose, kuriose žemesnis patyčių ir diskriminacijos lygis, nedaug mokinių segregacijos apraiškų, mokiniai jaučia dėmesį sau kaip asmenybei, sulaukia mokytojo pagalbos, kai mokykloje vyrauja kiekvieno mokinio pripažinimo, priėmimo, pagalbos mokiniams kultūra, įtraukiami tėvai, stebima mokytojų profesinė bendrystė, retai pasireiškia formalus tradicinis mokymas.

Tai – inkliuzinės mokyklos, siekiančios kiekvieno besimokančiojo veiksmingo ugdymosi ir sėkmės, bruožai. Šiuo keliu ir derėtų eiti norint mažinti visuomenės susiskaldymą ir kurti darnią inkliuzinę visuomenę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (89)