„Sunkiausia, kai būna transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai visur skuba, jie pastoviai užlenda. Atrodo, kad čia nieko, jog maža mašina įlis į nedidelį tarpą, bet mums stabdymo kelias yra ilgesnis, mes negalime stabdyti taip staigiai, kaip, pavyzdžiui, gali automobilis, nes mes vežiojame žmones, kažkas nukris, susižeis ir tai yra mūsų atsakomybė. Tokių atvejų būna labai daug“, – apie savo kasdienybę pasakoja troleibuso vairuotoja Simona Januš.
„Kai buvau maža, tėtis visada vairuodavo autobusą, o aš sėdėdavau šalia kaip keleivė, irgi kaip vairuotoja sukiodavau nematomą vairą. Tai užsimaniau, kad ir man reikia vairuoti.
Man patinka tą daryti, patinka dirbti su keleiviais, patinka juos vežioti. Šią profesiją pasirinkau ne kaip kokį atsarginį variantą, aš to norėjau ir tai yra patinkantis darbas“, – tikina S. Januš.
Darbo pradžia pašnekovei nebuvo lengva. Kai po tris mėnesius trukusių mokymų ji pirmą kartą išvažiavo į gatves be mokytojo pašonėje, mergina net norėjo viską mesti.
Dabar mergina už troleibuso vairo jaučiasi daug geriau, nors tikina, kad kiekvieną dieną vis dar išmoksta ko nors naujo.
Paklausta, ar nejaučia darbe monotonijos, ji pasakė, kad jeigu pasidaro nuobodu, ji pasiprašo dirbti dar daugiau.
„Prasiblaškymui išeinu kokią dieną padirbėti papildomai, tai į vieną maršrutą, tai į kitą, kad nebūtų monotonijos, kad nebūtų kiekvieną dieną ta pati rutina.
Pasivažinėju mieste kažkur ir vėl į tą patį nuolatinį savo maršrutą grįžtu, man smagu, man ramu“, – su entuziazmu pasakoja S. Januš.
„Žiemą sunkoka atsikelti, vis tiek, lauke šalta, tamsu, nelabai malonu keltis, norisi pagulėti, bet prisiverčiu atsikelti, nes reikia į darbą. Vasarą lengviau, nes kartu su manim atsikelia ir saulė“, – šypsosi pašnekovė.
„Mokytis ir dirbti iš tikrųjų yra sunku. Bet darbe pailsiu nuo mokslų, o mokydamasi pailsiu nuo darbo, taigi tai yra suderinama, man yra lengviau, nes neatsibosta tas pats darbas, neatsibosta ir mokslai“, – pasakoja S. Januš.
Vairuotojų kultūra geresnė net Latvijoje
S. Januš nesenai lankėsi Rygoje ir buvo labai nustebusi, nes pasak jos, net ten vairuotojai yra gerokai kultūringesni nei Vilniuje, o apie vakarų Europą nėra net ką kalbėti.
„Rygoje labai viešąjį transportą praleidžia, kultūringi vairuotojai. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojas parodo posūkį ir dauguma vairuotojų vos ne iš karto praleidžia. Pirmenybė kelyje yra viešajam transportui.
Tuo tarpu Lietuvoje situacija ne tokia gera, tačiau pašnekovė smerkti visų vairuotojų neskuba.
„Yra ir mandagūs vairuotojai, ir nemandagūs. Gal viskas pagal nuotaiką, kokia tavo nuotaika, tokius vairuotojus ir matai. Nėra skirtumo ir kokia automobilio markė, viskas priklauso nuo vairuotojo“, – sako S. Januš.
Statau, kur noriu
„Dauguma automobilių sustoja stotelėse, kur negalima, prie ženklų, kur sustoti ir stovėti draudžiama, taip, sustoja su avariniais. Bet paklauskime savęs, ar mes tikrai sugedome? Dauguma tikrai ne.
Dažniausiai sustoja pastovėti, paplepėti, išleisti žmogų, nors už 5 metrų yra aikštelė, prašom, sustok ten, bet jis sustoja ten, kur mums trukdo, kur nesaugu. Tarkim, toje pačioje Latvijoje mačiau, stovėjo mašina su avariniu, atvažiavo policija, jinai tą mašiną nuvijo, nes ten negalima stovėti“, – pasakoja S. Januš.
„Nesuprantu, kodėl policija į tai neatkreipia dėmesio. Jeigu tau reikia, tu sugedai, kvieskis avarinę, kad tave pasiimtų. Bet, pavyzdžiui, mačiau, gražus automobilis, juodas „Chrysler“, sustojo už stotelės, prie pat ženklo, kur sustoti ir stovėti draudžiama. Panelė sustojo su avariniu ir šnekėjo telefonu. Ji nekreipė dėmesio, kad sudarė didelę spūstį.
Pravažiavo policija, net neatkreipė dėmesio. Autobuso vairuotojas vos vos ją apvažiavo. Išvada tokia, kad vairuotojai, kurie sustoja kur tik nori, tikrai yra labai nekultūringi. Norėčiau, kad tai būtų aktuali tema policininkams, kad jie būtų dėmesingesni“, – sako S. Januš.
Pašnekovė priduria, kad labai didelė problema yra tėvai, kurie sustoja išleisti savo vaikus į mokyklą.
Keleiviai irgi ne auksiniai
S. Januš išvardino ir ne vieną viešojo transporto keleivių ydą, kuri labai trukdo vairuotojams. Dažnai atsiranda tokių, kurie nepaisydami ant stiklo pakabinto įspėjimo nekalbinti vairuotojo, vis tiek tą daro.
„Pagal kultūringumo taisykles, mes turime atsakyti į klausimus, bet, iš tiesų, pagal pareiginius nuostatus ir Kelių eismo taisykles (KET) mes neturime blaškytis, turime žiūrėti į kelią ir važiuoti, negalime atsakinėti į klausimus. Tas labai blaško.
Tačiau, nors ir kokia mandagi stengiasi būti vairuotoja, jai vis tiek yra tekę išklausyti keiksmažodžių laviną.
„Būna, atbėga iš kažkur, bando įlipti į troleibusą, įkišti rankas, ar galvą, ar koją, jie šoka taip staiga, kad yra prispaudžiami su durimis. Jeigu tu vėluoji, tu atbėgi, nekišk nieko staigiai, atsistok prie durų, tikrai visi atidarys jas, palauks.
Ji priduria, kad bėda yra ne tik tie, kurie bėga į troleibusą, bet atsiranda ir žmonių, kurie ramiai sėdi viduje iki paskutinės akimirkos, o sustojus stotelėje netikėtai šoka iš savo vietos pro duris.
Tenka kirsti per stabdžius
Pašnekovė pripažįsta, kad kartais tenka stipriai kirsti per stabdžius užlindus automobiliui, į kelią staiga išbėgus pėsčiajam arba netikėtai išnirus dviratininkui.
Tuo tarpu tai, kad gatve gali važinėti dviračiai, vairuotoja vertina neigiamai: „Jie labai trukdo bet kokiam transportui, net gi automobiliui. Taip, suprantu, kad ne visur yra dviračių takai, bet ten kur jų nėra, būna platus šaligatvis.
Prašom, važiuok per tą šaligatvį, bet jie važiuoja keliu, nes jiems taip patogiau, greičiau. Dažniausiai jie maišo, bet to net nesupranta ir tu negali nieko padaryti. Juk jie važiuoja pagal taisykles. Kai su dviračiu važinėju pati, man baisu važiuoti keliu, kur nėra dviračių tako, aš iškart važiuoju šaligatviu. Nesuprantu, kaip jiems nėra baisu“, – stebisi pašnekovė.
Mielesni senesni troleibusai
S. Januš paatvirauja, kad jai daug maloniau vairuoti seną troleibusą, dabar ji dažniausiai sėdi už maždaug 20 metų senumo transporto priemonės vairo.
„Jie praktiškesni. Ne tokie dideli gabaritai. Viskas daug paprasčiau nei naujuose troleibusuose. Senuose, jei sugendi, arba labai sugendi, arba dar galima pataisyti. Vienas iš dviejų“, – sako S. Januš ir priduria, kad sugedus naujam troleibusui, paskutinės stotelės savo jėgomis jau nepasieksi.
Klausydamas savo pašnekovės supratau, kad ji techniką išmano mažiausiai kelis kartus geriau už dažną vyriškį. Senesnį troleibusą ji nesunkiai gali prikelti.
Kasryt S. Januš pati apžiūri troleibusą ir įsitikina, ar juo važiuoti saugu: „Patikriname ratus, ar visi žibintai dega, ar veikia posūkio signalai, ar veikia garso signalas. Tada įvedam grafiką į esantį borto kompiuterį, taip pat patikrinam ar veikia komposteriai. Tuomet pagal grafiką išvažiuojam į reisą. Pasiruošimui turime 23 minutes. Tiek laiko laisvai užtenka“, – darbo dienos pradžią apibendrina S. Januš.