Mokyklos idėja gimė bendruomenėje
Melkio mokyklos vadovė Rima Lavrinovič pasakoja, jog prieš ketverius metus į šioje vietovėje besikuriančią ekologišką Melkio kaimo bendruomenę kraustėsi jaunos šeimos, auginančios mažus vaikus, kuriems po truputėlį brendo laikas keliauti į mokyklą. Taigi, mokykla įsisteigė iš bendruomenėje atsiradusio poreikio.
„Kadangi tai buvo šeimos, išėjusios iš miestų, perkeitusios savo vertybes, todėl ir savo vaikų ugdymą jos taip pat matė kitokį. Pradžioje, porą metų, mokykla veikė šalia esančiame Karvio kaime, valstybinėje institucijoje. Vėliau mūsų sodybos globėja, prof. Zinaida Gineitienė perdavė mums šituos pastatus, į juos mus įsileido – dabar čia yra mokykla, šalia darželis. Kol kas turime pradinę mokyklą, kitąmet jau turėsime penktokus. Kiekvienais metais po vieną klasę augsime, turime ketinimų užaugti ir iki dvyliktos klasės“, – pasakoja R. Lavrinovič.
Pagrindiniais Melkio mokyklos bruožais pradinių klasių mokytoja Jūratė Gylytė įvardijo bendruomeniškumą, jungtines klases bei didelį tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą: „Jungtinės klasės duoda didelės naudos – vaikai mokosi vieni iš kitų – jaunesnieji iš vyresniųjų. Daug bendrų veiklų, buvimas komandoje stiprina supratingumą.
Kitas aspektas – gamta. Mes kartu su vaikais daug laiko praleidžiame gamtoje, jos apsuptyje. Joje vaikai jaučiasi natūraliai, mokosi natūraliai. Išskirčiau ir tai, jog teikiame dėmesį tradicinei mūsų kultūrai, vyrauja darnus požiūris, pagarba kitam, galiausiai – viskas persipina.“
Diena prasideda nuo bėgimo ir maudynių
Klasės Melkio mokykloje formuojamos nedidelės – apie 12 vaikų. J. Gylytė pasakoja, jog mažos klasės leidžia sukurti individualų ryšį su kiekvienu mokiniu. Mokytoja teigia, jog didelės klasės reikalauja iš mokančiojo labai daug energijos – tenka suvaldyti didelį skaičių vaikų ir tuo pačiu išdėstyti medžiagą, tačiau dėmesys individualiam ryšiui sukurti – kritiškai mąžta.
„Vaikai tiesiog lengviau jaučiasi, jiems paprasčiau ir mokytis. Susikuria ir žaisminga atmosfera, čia nėra kažkokių griežtų nuostatų, kaip įprastinėse mokyklose, ar kaip buvo maniškėje, kiek pamenu, kur vyraudavo griežti nurodymai, kaip turi vykti mokymosi procesas. Čia daugiau lankstumo, daugiau paieškų, vyksta tyrinėjimai“, – pasakoja pradinių klasių mokytojas Kęstutis Ožalas.
Dieną vaikai Melkio mokykloje pradeda nuo bėgimo ir maudynių. Bėgami du kilometrai kasdien, maudomasi šalia esančiame tvenkinyje. Vėliau sėdama prie pusryčių stalo, susiburiama į „ryto ratą“, kurio metu visi, netgi mokytojai, dalinasi savo dienos planais, įspūdžiais, patirtimis.
Antroje dienos pusėje mokyklos auklėtiniai užsiima neformaliojo šveitimo veikla – kas siuva, kas piešia, kas ką nors meistrauja, kas laiką leidžia lauke. Šaltuoju metu laiku dauguma akademinių dalykų vyksta klasėje, kai atšyla – pamokos vedamos ir lauke.
Mokykla be kontrolinių ir pažymių
Etika, tikyba, pasaulio pažinimas, muzika, kūno kultūra – tai dalykai, kurie yra integruoti į bendrą ugdymo programą. Vaikai atskirai mokomi lietuvių, anglų, rusų kalbų, matematikos. Yra ir daugybė būrelių – šokiai, rankdarbiai, meditacija, gimnastika, dailė, etnografinis ansamblis. Mokykla turi ir laimės mokytoją Alaną, kuris vaikus moko emocinio intelekto.
J. Gylytė pasakoja, jog stebėdami augantį augalą lauke, jį tyrinėdami, vaikai drauge stebi, kas vyksta ir jų pačių viduje: „Išsakydami savo mintis, jie mokosi priimti ir išklausyti kito mitis, suprasti, kas kitam yra gerai, kas mums visiems yra gerai – tai vertybė.“
„Visada, kada reikia, vaikai žino, jog gali į mokytoją kreiptis, jiems nereikia laikyti kažkokių nuoskaudų viduje, jie visada gali rasti sprendimą. Visus dalykus ir klausimus, kurie mokinius neramina – aptariame, apkalbame, jų nepaslepiame“, – tikina mokytojas Kęstutis.
Melkio mokykloje nėra kontrolinių, nėra ir pažymių – nei vadinamųjų saulyčių, nei dešimtukų. Čia neskatinamas konkurencingumas, jo lieka mažai. Vaikai mokomi įsivertinti patys save, stebėti, ko anksčiau dar nemokėjo, o dabar jau išmoko, ko norėtų dar išmokti. Į pokalbius apie vaiko pasiekimus kviečiami ir tėvai.
J. Gylytė teigia, jog kai nereikia pasirodyti, kuris vertesnis, kuris geresnis, natūraliai atsiveria kūrybiškumas. Namų darbų užduodama retai – daugiausia dirbama klasėje, jei vaikas nespėja ar jam kas nors sunkiau sekasi, tuomet keletą užduočių jis namo parsineša.
Užduotis vaikams kuria ir patys
Kartą per savaitę pietus sau gaminasi patys mokiniai. Maistas mokykloje vegetariškas, stengiamasi kuo daugiau naudoti ekologiškus produktus. Taip pat, kartą per savaitę vaikai patys tvarko mokyklos patalpas, klases. Kitomis dienomis vaikai atsakomybėmis pasidalinę – kas plauna indus, kas valgį išdalija – visur jaučiamas bendruomeniškumas.
Pamokos Melkio mokykloje taip pat neturi kažkokios apibrėžtos trukmės. Mokytojos Jūratės teigimu, vieną kartą pamoka gali trukti 45 minutes, kitą kartą – pusantros valandos: „Dažnai vaikams taip greitai keisti temą ne visada yra gerai. Jie nori įsigilinti, o ne po 45 minučių šokti jau visai į kitą dalyką.“
Vadovėliais mokytojai Jūratė ir Kęstutis tikina praktiškai nesinaudojantys. Pratybomis naudojamasi, tačiau kiekvieną užduotį mokytojai atrenka, o nedaro tiesiog iš eilės, žiūri į jas kritiškai. Jei prireikia, užduotis mokytojai kuria ir patys, kurios atspindi gyvenimą, tai ką vaikai mato.
„Jeigu užduotys labiau artimos vaikų pasauliui, tai automatiškai tokios užduotys vaikus labiau ir domina“, – patikina J. Gylytė.
„Pritarčiau Jūratei. Vadovėlį atsiverčiu tada, kai noriu pasižiūrėti, kaip judame mokymosi krypties, tempo atžvilgiu. Užduotis daug mieliau sukurti, ypač jaučiant klasės nuotaikas“, – pasakoja matematiką pradinukams dėstantis K. Ožalas.
„Jei kalbame apie žinias, žinoma, mes vadovaujamės bendrąja ugdymo programa, tai yra mūsų gairė, tačiau taikome kitus įgyvendinimo metodus ir kaupiame gyvą patirtį, kad ateityje galėtume kurti savo programą“, – papildo R. Lavrinovič.
Svarbiausias egzaminas – gyvenimas
Melkio mokykloje, esančioje Vilniaus rajone, mokosi ir nemažai vilniečių. R. Lavrinovič teigia, jog vilniečiai sudaro apie 40 proc. visų mokinių skaičiaus. Į Melkio mokyklą vaikai atvažiuoja iš maždaug trisdešimties kilometrų spinduliu esančių vietovių.
R. Lavrinovič pasakoja, jog į mokyklą patenka ne visi norintys. Visiems ketinantiems savo vaikus leisti į Melkio mokyklą rengiamas atviras susitikimas, kurio metu pristatomos mokyklos vertybės, tėvai gali užduoti norimus klausimus. Po to tėvai su vaikais ir mokytojais yra kviečiami į individualų pokalbį, vėliau – priimamas sprendimas. Svarbiausia, jog vertybės artimos mokyklos bendruomenei, vyrautų ir šeimoje.
„Darna su gamta – tai viena iš priežasčių, kodėl tėvai savo vaikams ieško mokyklos, kurioje būtų įsiklausoma į jos ciklus. Ugdymo procesas yra kitaip orientuotas – ne žinios yra svarbiausia, bet gebėjimas vaikui parodyti, jog pats mokymosi procesas yra svarbus, įdomus, kad noras pažinti, tobulėti – turi nuolat augti, jog tai yra vertybė“, – teigia mokyklos vadovė.
Paklausus, ką pašnekovai atsakytų mokytojams, teigiantiems, kad vaikams yra svarbiausias geras pažymys ir šimtukais išlaikytas brandos egzaminas, J. Gylytė nusijuokia ir patikina, jog svarbiausias egzaminas yra gyvenimas: „Mes ruošiame vaikus svarbiausiam egzaminui – gyvenimui. Ruoštis egzaminui tam, kad tave tik įvertintų kažkokiam skaičiui – aš negalėčiau to pasakyti nei vienam vaikui. Tai prieštarauja žmogaus paskirčiai Žemėje – negi vaikas skirtas tik rinkti balus ir ruoštis egzaminams – taip mes apiplėšiame vaiką ir jį apribojame, paverčiame mašina.“
„Jeigu vaikas susidomės ir mokysis kažkurioje srityje, manau, jog egzaminų išlaikymas – nebus problema. Tiesiog vaikas mokymosi procese, dėl to perdėto konkurencingumo, nepatirs tiek daug streso“, – priduria K. Ožalas.
J. Gylytė tikina, jog vaikui, baigusiam Melkio mokyklą ir nuėjusiam mokytis į įprastą, neturėtų būti labai sunku adaptuotis. Žinoma, daug kas priklauso nuo vidinių savybių – ar vaikas stiprus, ar labiau pažeidžiamas, tačiau po ketverių metų, mokyklos auklėtinis, J. Gylytės nuomone, jau supras, kas yra svarbiausia ir vargu, ar patikės, kad svarbiausias mokykloje yra pažymys. Vaikas gali prisitaikyti arba maištauti prieš sistemą, bet mokytoja tiki auklėtinių sąmoningumu.
Jaučiasi pasirinkusi prestižiškiausią profesiją
Ekologija Melkio mokykloje yra natūrali gyvenimo dalis. J. Gylytė tikina, jog vaikai patys, lengvai supranta, kad ji yra visur aplink mus. Vaikams nereikia kažkokių specialių taisyklių, jie tiek mokykloje, tiek namuose rūpinasi aplinka, rūšiuoja, kompostuoja, net bėgiodami surenka pakelėse išmestas šiukšles niekieno neliepiami.
Paklausus pašnekovų, kaip galėtų būti įgyvendinta viena iš trijų „Idėja Lietuvai“ paskelbtų idėjų – mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų – pedagogė J. Gylytė atsakė, jog pirmiausia turi būti mažinamas švietimo sistemos biurokratizmas: „Tam, kad tai būtų pagarbos ir prestižo verta profesija, turi būti kuriamos sąlygos, viena iš jų – ryšys tarp mokytojo, vaiko, tėvų, mokyklos – viskas viename kamuolyje.
Tam, kad ryšys būtų artimas, reikia didinti laisvę švietimo sistemoje ir mažinti pačios „sistemos“ kiekį – to, ką aš, kaip mokytojas, turiu atitikti pagal bendrąją ugdymo programą, kuri, beje, yra gan lanksti, tik nereikia mokytojui savęs apriboti. Vaiko pagarba mokytojui pirmiausia turi būti diegiama šeimoje. Taip pat reiktų mažinti vaikų skaičių klasėse.
Apskritai, aš jau dabar jaučiu, kad dirbu prestižinį darbą. Baigiau, ekonomiką, dirbau su skaičiais, tačiau tik dabar jaučiu, jog dirbu prestižinį darbą, nes aš tiek gaunu, ir tiek duodu – kiek niekada gyvenime.“
Už lengvesnę adaptaciją atsakingi tėvai
Edukologas, pradinės mokyklos-darželio „Diemedis“ įkūrėjas Virgilijus Pupeikis teigia, jog vaikams išėjus iš nevalstybinių ar šiek tiek kitokių mokyklų į įprastines, padėti adaptuotis turėtų tėvai: „Daug kas priklauso nuo lankytos mokyklos vertybių ir principų. Labai svarbus susiformavęs vaiko kritinis mąstymas, atsakomybė. Atėjus į naują mokyklą vaikui didžiausią pagalbą turėtų teikti tėvai.
Jei dabartinėje mokykloje vertinimo sistema yra kitokia ir tai nėra pažymys, tėvams reiktų vaikui paaiškinti, jog pasikeitė vertinimo forma, ji pavirto į skaičiuką, bet tai nereiškia, jog mes nustosime kalbėtis apie jo pasiekimus. Be to, reiktų į tai įtraukti ir mokytojus.
Jeigu vaikas gerai jautėsi pradinėje mokykloje, jei joje išmoko to, ką turėjo išmokti, atsižvelgiant į pradinio ugdymo programą, tai jis neturėtų jausti jokio diskomforto dėl akademiškumo. Juk ir netradicinė mokykla vadovaujasi pradinio ugdymo programa, tačiau taiko kitokias priemones.“
Švietimo ekspertė, „Renkuosi mokyti“ programos steigėja Eglė Pranckūnienė alternatyvias mokyklas Lietuvoje laiko sveikintina iniciatyva ir teigia, jog jų švietimo sistemoje dar trūksta: „Vaikai, tėvai ir apskritai, visos šeimos yra labai skirtingos, todėl kiekvienas turi turėti galimybę pasirinkti. Turtingesne tampa ir visa švietimo sistema – atsiranda naujų idėjų. Tačiau atsiranda trūkumas, jog tokios alternatyvios mokyklos apima kažkokią vieną pakopą – šiuo atžvilgiu, tai pradinė mokykla.
Vėliau vaikams tenka įsilieti į bendrą sistemą. Šiuo metu ir taip nemažai dėmesio yra skiriama penktokų adaptacijai, o jeigu vaikas dar ateina ir iš kitokios, ideologine prasme, mokyklos, adaptacija gali būti dar didesnis iššūkis. Manau, jog mokytojai turėtų labiau domėtis vaikais, kurie ateina į mokyklą, domėtis, kaip jie mokėsi iki šiol.“
V. Pupeikis mano, kad nestandartinės mokyklos galėtų kurti ir savo mokymo programas, steigti vyresniąsias klases – taip būtų pasiektas išbaigtumas, o vaikams nereiktų pereiti į kitas mokyklas. Tokiu būdu, pašnekovo nuomone, būtų sumažintas ir nerimas, kylantis dėl permainų. E. Pranckūnienė taip pat sutinka, kad sukurtos tolimesnės klasės išspręstų galimas adaptacijos sukeltas problemas. Ekspertė priduria, jog suvokimas, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas ir kitoks, yra bendras iššūkis, taikomas visoms dabartinėms mokykloms.
