– Kiek, Seneli, Jums metų? (Matas, 7 m.)
– Mintyse skaičiuoju, kiek metų praėjo nuo tų gerų laikų, kai buvau dar mažas nykštukas ir džiaugiausi pirmąja sniego pusnimi. Kiek čia tų metų galėjo praeiti? Labai daug. Dar prisimenu tuos laikus, kai žmonės tampė sunkius akmenų luitus ir statė Egipto piramides. Skirtingais istorijos periodais keičiau savo pavidalą. Kažkada rengdavausi kailiniais ir vaikščiodavau apsikarstęs riestainių virtine ant kaklo. Vėliau, prasidėjus pramonės revoliucijai, apsirengiau raudonai, nes atsirado galimybė dažyti drabužius įvairiomis spalvomis, ne tik burokų sultimis. Praėjo tikrai daugiau negu du tūkstančiai metų. Aš gimiau dar prieš Kristų.
– Kodėl nelankote darželio? (Algirdas, 4 m.)
– Kai buvau mažas, vaikų darželių nebuvo. Mane prižiūrėjo auklė Baltoji Meška, kuri dėvėdavo juodą prijuostę. Aš žaisdavau su auklės vaikais – baltaisiais meškučiais. Jie pasislėpdavo miške, o aš jų ieškodavau. Kur tik pamatydavau juodą taškelį – žinodavau, jog ten – meškiuko nosis. Taip rasdavau visus meškiukus. Dar man patikdavo gulėti ant ledo. Kai užšaldavo skaidrus ledas, per jį, kaip per stiklą, žiūrėdavau į povandeninį pasaulį. Matydavau, kokios žuvytės sukritusios pavasario laukia, kokie vabaliukai plaukioja. Turėdavau tokį pinigėlį kišenėje. Padėdavau jį ant ledo – tas pinigėlis tirpindavo ledą ir grimzdavo gylyn. Vis galvodavau, kad tas pinigėlis turi kiaurai pratirpdyti ledą ir nuskęsti, tačiau tas pinigėlis atšaldavo ir sustingdavo lede. Paskui reikėdavo jį ilgai nagu krapštyti, kad ištraukčiau.
– Kuo norėjote būti užaugęs? (Gustė, 10 m.)
– Kai buvau mažas, man labai patikdavo žaisti Kalėdas. Net viduryje vasaros puošdavau eglutę ir kabindavau ant jos visokius žiogus, varles. Joms labai nepatikdavo ant eglės tupėti, nes spygliai labai duria. Labai reikėdavao paprašyti varlės, kad ji šiek tiek patupėtų ir išpūstų savo akeles, kad būtų į žvakes panašios. O aš vaikščiodavau aplink eglutę... Kartą sukūriau eilėraštį, kuris prasideda taip: "Eglutė skarota, eglutė žalia..."
– Kaip jūs, Kalėdų Seneli, tapote Kalėdų Seneliu? (Vėjūnas, 5 m.)
– Geras klausimas. O kaip jūs tapote vaikais? Ar iš kopūstų lysvės vaiku tapote, ar nuo gandro snapo nusprūdote? Aš nuslydau nuo jūrų liūto ilties, bet tada dar nežinojau, kad aš Kalėdų Senelis. Baltoji meška man pasakė, kad aš užaugęs būsiu Kalėdų Seneliu. Aš tada jos paklausiau: „Kodėl“? „Todėl, kad žaidi Kalėdas kiekvieną dieną, net ir vasarą“. Vadinasi, tai buvo mano pašaukimas – tapti Kalėdų Seneliu.
– Kalėdų Seneli, ar jūsų tėtis taip pat buvo Kalėdų Senelis? (Augustė, 9 m.)
– Mano tėtis nebuvo Kalėdų Senelis, nes tada dar Kalėdų nebuvo. Kalėdos atsirado daug vėliau. Kalėdos atsirado nuo tos dienos, kai gimė Dievulis. Mano tėtis vyresnis už Dievulį kokius trisdešimt ar šešiasdešimt metų, dabar neatsimenu.
– Kokį darbą dirba (dirbo) Jūsų tėvai? (Gustė, 10 m.)
– Mano tėvai statė Egipto piramides ir labai džiaugėsi, kad aš tapau Kalėdų Seneliu. Jie sakė man: „Tau nereikės tampyti tokių didelių akmenų luitų, bet tau teks tampyti dovanų maišus“.
– Ar turite sesių, brolių? (Gustė, 10 m.)
– Seserų neturiu, bet brolių turiu daug. Vienas brolis yra Senis Kalėda, kitas brolis yra Kalėdų Senelis, dar vienas brolis Joulupukkis, yra brolis Nikalojus, Santa Klausas... Kitų jau neatsimenu. Gal yra dar ir koks japoniškas brolis.
– Ar Snieguolė yra Jūsų žmona? (Gustė, 10 m.)
– Ne, Snieguolė yra mano anūkė.
– Ar turite vaikų? Jeigu turite, tai kiek? (Gustė, 10 m.)
– Turiu keturis. Nykštukus.
– Iš kur atsiranda vaikai? (Matas, 7 m.)
– Iš debesies.
– Ar vienaragiai egzistuoja? (Ugnė 12 m.)
– Žinoma, ir mano elnias Rudolfas vieną kartą buvo nusilaužęs tris ragus ir buvo tapęs vienaragiu. Tada aš jo klausiau: “Vienaragi, Rudolfai, ar tau neskauda nulaužtų ragų“? „Neskauda“, - atsakė Rudolfas, pasitrynė galvą į sieną ir tas vienas ragas nukrito. O jei turite galvoje tą baltą žirgą su vienu ragu iš filmo „Haris Poteris“ – nežinau, nebuvau jo susitikęs. Bet manau, kad egzistuoja, nes jį juk nufilmavo „Hario Poterio“ filme. Iš tiesų viskas egzistuoja, apie ką tik pagalvojate. Tik pagalvojate – ir tai atsiranda jūsų vaizduotėje.
– Kaip spėjate per visą pasaulį su tomis dovanomis? (Jonas, 8 m.)
– Turiu elnią, turiu roges. Jos dabar štai stovi mano garaže ir yra ruošiamos Kalėdoms kaip kokiam Dakaro raliui. Ne juokas aplakstyti tiek daug vaikų. Be to, aš turiu brolių, kurie taip pat laksto.
– Ar iš tikrųjų per vieną naktį aplankote 292 000 vaikučių? (Naglis, 8 m.)
– Jei jūs randate dovanas po eglute, reiškia, kad aplankome.
– Kas Jums padeda – nykštukai ar elfai? (Gustė, 10 m.)
– Pas mus yra darbo pasidalijimas. Nykštukai gamina dovanas, o elfai jas padeda išdalyti – paduoda man per kaminą. Visa tai vyksta šviesos greičiu.
– Kokio dydžio yra jūsų dirbtuvės? (Naglis, 8 m.)
– Hm, hm... Aš dabar negaliu pasakyti, kiek ploto, bet nuomos mokestį mokame nemažą. Ilgis jų yra panašus kaip „Independence“ laivo, o plotis – gal 60 metrų. Tai kiek čia bus?
– Kiek metų auginote savo barzdą? (Kaitra, 4 m.)
– Su barzda yra taip. Vasarą barzda labai priprakaituoja, priskrenda musių, lenda uodai, visokie vabalai... Atsiguli žolėje, žiūrėk, jau koks žiogas ir čirpina smuikelį tavo barzdoje. Negali net snūstelt atsigulęs ant žolytės. Todėl vasarą aš ją šiek tiek apsikarpau, nes jau sudėtinga ją nukirpti trumpai. O žiemą aš ją atleidžiu, kad paaugtų. Šviesi ilga barzda labai praverčia tamsiomis žiemos naktimis, nes šviečia iš tolo. Vairuotojai tuomet visi mato mane iš tolo, moja rankomis, signalizuoja, sustoja atsidaro automobilių langus ir rėkia: „Seni, duok dovanų, duok dovanų“.
– Ar Jūs draugaujate su Dievu? (Gustė, 10 m.)
– O jūs? Aš nežinau, ar Dievas draugauja su manimi, bet aš su juos stengiuosi draugauti, nors labai dažnai sąžinė graužia, kad nepakankamai stengiuosi. Mano atėjimas pas vaikus Dievulio gimtadienio proga ir yra mano draugystė su juo. Gimtadienis yra Dievulio, o aš nešu dovanas jums, vaikai. Matote, kaip jums pasisekė.
