Vyras prisipažįsta, kad mokesčių mokėjimas ir pajamų deklaravimas jam yra tas pats, kas paprastai biurokratei matricos dydžiai. Be to, T. Augucevičius pasakojo, kodėl laisvai samdomam kūrėjui sunku išgyventi Lietuvoje, viliasi, jog internetas galiausiai pavys televizijų biudžetus ir kalbėdamas apie asmeninių finansų valdymą džiaugiasi, jog vis dėlto kadaise nuslėptas pirkinys nuo žmonos nesugriovė vestuvių.
Kalbant apie asmeninius Jūsų finansus, kaip sekasi tvarkytis su pinigais?
Esu labai prastas savo finansų valdytojas. Žmonai esu atidavęs mokesčių mokėjimą, kurio aš visiškai nesuvokiu ir kiekvienas tas pajamų deklaravimo laikotarpis man yra didžiausias stresas kokį tik esu patyręs nuo 12 klasės egzaminų. Man ten nesuvokiami dalykai, ten yra tokių žodžių, tokių terminų, kur galvoju – ką tai reiškia? Neapmokestinamas pajamų dydis – kas tai per velnias? Kas čia? Man tie žodžiai neturi net jokio loginio ryšio, aš nesuprantų jų. Kas tie procentai? Kodėl tiek jų daug? Tegul padaro tie prakeikti biurokratai vieną normalią formulę, kur man sakytų: Timūrai, sumokė tiek ir tiek. Aš sumoku ir atstokit nuo manęs. Aš sąžiningai moku mokesčius, bet kai man pradeda skambint ir sakyt: „oj, čia yra pas jus neatitikimų deklaracijoj“ – tai man košmariškiausias dalykas kokį galiu išgirsti. Tada turi eiti, žiūrėti tai biurokratei į veiduką ir ji, dar būtinai pikta, aiškina, kad aš čia neteisingai užpildžiau. Tas pats kaip aš jai galėčiau kažką sakyti ir aiškinti, kodėl tu nesupranti apie matricos dydį, kodėl tu nesupranti, koks objektyvas netinka ir pan. Jai atrodo, kad visi turi mokėti, visi turi žinoti apie tuos prakeiktus mokesčius. Išvis, pavasaris yra labai kontrastingas laikotarpis – pats gražiausias metų laikas ir baisiausias emociškai, kai reikia susimokėti visus mokesčius, tuos PSD. (privalomomasis sveikatos draudimas, - red. past.) Tai yra labai baisu.
Nutolstant nuo baisios mokesčių mokėjimo tvarkos, kaip planuojat finansus – esat išlaidus ar taupesnis žmogus?
Dabar jau esu taupesnis, bet turiu dar tokį sindromą, kai būna koks sėkmingesnis periodas, uždirbi daugiau ir atrodo, kad reikia kažkaip įprsminti tai – gal čia man automobilį naują nusipirkti, gal čia man dar kažko reikia? Toks būna jausmas, kad kai turi daugiau, tai ir išleisti daugiau norisi. Bet po truputį vis matuoju – reikia ar nereikia?
Daug buvę neplanuotų pirkinių?
Yra yra. Su mano pirkiniais yra tokių visokių baisių istorijų. Pavyzdžiui, kadangi aš montuoju, man kas kelerius metus, o ne keliasdešimt, kaip mano žmona norėtų, prireikia atnaujinti kompiuterį. Labai sudėtinga būna žmoną įtikinti, kad man reikia naujo daikto, praėjus 3-4 metams. Ir nervina tiesiog, kai tau reikia tikinti, tu neįtikini, o daryt tai reikia. Yra buvęs atvejis, kai prieš vestuves aš buvau suskaičiavęs pinigus taip, kad viskam užtektų ir viskas bus čia gerai, o kompiuterio reikėjo ir žmona sakė nepirkti, bet aš vis tik nusipirkau ir buvau tikrai išsigandęs, kad vestuvių nebebus. Tai buvo Apple kompiuteris, visi žino, kiek tai kainuoja, bet maniau, kad jau nesiženysim mes, nes lyg ir buvom sutarę, kad aš nepirksiu, bet kaip ir nebuvau to pasakęs garsiai... (šypsosi)
Vadinate save interneto žmogumi, tai kur didesni pinigai – internete ar televizijoje?
Tik televizijoje, nes kokia ji bebūtų, bet ten eina reklamos užsakovai. Tendencija lyg ir yra, kad internete didėja pinigai, skiriami interneto reklamai, bet per daug formaliai marketingo skyriai skaičiuoja. Jie televiziniais formatais matuoja internetą, o tai – absurdas, dėl to tie televizijų bandymai sukurti internetines televizijas, tiesiogines transliacijas – tai visiškai priešinga interneto sampratai. Jeigu aš noriu trečią valandą nakties pažiūrėti kažką, tai aš einu ir žiūriu, o ne „16h įsijunkite tiesioginę transliaciją“ – niekam neįdomu.
Sakykite, ar daug esate uždirbęs virtualioje erdvėje?
Ne, internetas – labdara žiūrovui, tik jis vis dar to nesupranta. Žiūrovai pažiūri kokį nors labai gerai žiūrimą ir populiarų 2min. filmuką ir jiems atrodo, kad ir filmavimas truko tik dvi minutes, kad aktoriai visi tokie linksmi ir buvo. Auditorija ne visada supranta, kad ten viskas apšviesta, nugrimuota, kad kai kur net baldai specialiai sustumdyti, kad ten yra ne dviejų ir ne penkių žmonių komanda, kuri padarė, kad viskas taip atrodytų. Pamačius tokį klipą kokia tetukė ir galvoja: „Ir mes taip padarykim!“. Ir pasakai, kad jai tai kainuos 1500 EUR, tai akys ant kaktos užšoka ir klausia: „Už ką?!“. O aš ir sakau, kad čia ateina žmonės dirbti, jie ne studentai kokie, kad pusvelčiui darytų, ir klausiu jos – ar jūs dantis einat tvarkytis pas studentą ar pas rimtą stomotologą? Taip ir čia. Žmonės įsivaizduoja, kad už dyką gerai dirba visi. Visuomenėje paslaugų kokybės supratimas toks keistas, augantis, sakyčiau. Dar nepasiektas tas lygis, kad kokia Jadvyga suprastų, jog tas, kuris kuria paslaugą, jam tai kainuoja daugiau negu staltiesės išlyginimas, skuduro išplovimas ar prekių sudėjimas į lentyną.
Esate susidūręs su žmonėmis, prašančiais sukurti ką nors už dyką?
Ne už dyką, bet pigiau ir tas labai erzina. Visi tie: „Gal čia pigiau? Gal nuolaidėlę padarysit?“. Supranti, kad tie žmonės turi pinigų, tu kainos nekeli specialiai tam, kad iš jo daugiau paimtum, tiesiog įvertini tai, kad laikas kainuoja, aš einu, darau, ir, galų gale, aš ne tai, kad ateinu ir nufilmuoju – amatas irgi reikalauja įgūdžių, o jiems tobulinti reikia skirti laiko. Tai dažniausiai į mano kainą įeina ne tai, kad atėjimas, nufilmavimas ir sumontavimas. Turi paskaičiuoti, kad po to irgi reikės skirti laiko technikos atnaujinimui, kuri irgi greitai sensta, tobulėjimui, skirti laiko. Taip pat kaip išmokoma paprastai dirbančiam žmogui – minimali alga skaičuojama taip, kad užtektų maistui, mokesčiams ir poilsiui kokie 5 EUR. Aš nenoriu 5 EUR mėnesiui ir aš nemanau, kad esu vertas tik 5 EUR mėnesiui ir kam netinka ta mano kaina, tai aš jiems sakau, kad gali ieškoti, kas padarys pigiau, bet ir kokybė bus atitinkama. Tą patį, manau, sakys visi tie laisvai samdomi žmonės, nes visuomenei atrodo, kad jei esi laisvai samdomas, tai „ai, čia jam daug mokėti nereikia“. Bet todėl jis ir yra laisvas, nes kitaip žiūri į dalykus. Jeigu tu eisi pas žmogų, kuris sėdi kabinete nuo 8-17h, tai jis ne taip mąsto, kaip laisvai dirbantis.
Tai ar Lietuvoje įmanoma išgyventi laisvai samdomam žmogui?
Pasirodo, įmanoma, bet tai labau sunku. Tikrai nelengva. Aišku, daug lemia ir žmonių ratas, su kuriuo tu bendrauji, dirbi ir esi krūvoje.
Kiek kainuoja susikurti aplink save tą tokį reikalingų žmonių ratą?
Pinigais čia neįvardinsi, nes draugų nenusipirksi. Per darbą, per laiką viskas pasidaro. Viską lemia tai, kiek ambicingas esi, kiek tu esi linkęs bendrauti. Kai biudžetas leidžia, aš visada kviečiuosi profesionalus kažkurio dalyko, kuriame nesu stiprus. Tarkim, jeigu yra galimybė pasisamdyti operatorių, filmuojantį geriau už mane, aš tai visada darau. Tu negali būti devyniarankis auskarankis, kuris devynis darbus vienu metu daro ir viskas puikiai sekasi. Geriausia susitelkti ties vienu darbu, pavyzdžiui, jeigu reikia pilno reklaminio klipuko, tai tu stengiesi atsitraukti nuo techninių dalykų, likti tik ties režisūra ir atiduoti viską kitiems, kad liktum tik virvelių tampytojas.
Viename interviu esate save pavadinęs multitalentu ir dabar irgi vardinate daug savo veiklų, tai kuris talentas gali uždirbti daugiausiai pinigų?
Nežinau net, bet norėčiau pasakyti, kad šiuolaikinaime pasaulyje dabar labai svarbu turėti ne vieną veiklą, o imtis daug skirtingų. Nebent tu turi dėdę ar tetą, kurie per pažįstamus ten tau vietelę kokią suranda. Man yra tekę tai matyti ir tai tieiog šlyktšu. Bet jeigu tu normalus, laisvas žmogus, besivadovaujantis moralinėmis vertybėmis, aš manau, kad reikia turėti kelias veiklas – tu turi mokėti daryti ne vieną dalyką, o būti kelių veiklų meistras. Labiausiai pinigus kol kas neša operatoriaus darbas ir montavimas. Šio darbo kaina priklauso nuo situacijų, bet mano kaina prasideda nuo 100 EUR. Bet kaip sakiau – viskas priklauso nuo situacijos – gali būti, kad tu filmuosi tik kamerą ant trikojo pastatęs arba turėsi lakstyti ir draskytis su kamera.
Kaip manote, peržiūrų skaičius ar kokybė svarbiau?
Aš, kaip kūrėjas, esu, aišku, už kokybę. Bet suprantu, kad peržiūrų skaičius turi didelę įtaką tam atlygiui ir čia yra tas visas žaidimas, kaip tu sugebėsi rasti tą vidurį tarp to, kas tau juokinga, ir kas žiūrovui juokinga. Žiūrovui reikia to paties ir daug kartų, bet skirtingais kampais. Tas nepasidaro lengvai, ypač jaunam pradedančiam kūrėjui, kai, pavyzdžiui, sukuria nerealų klipuką, surinkusį daug peržiūrų, ir įsimyli savo personažą. Įsimyli taip, kad nemoka pateikti jo kitaip, o žiūrovas mato menkiausius niuansus, jie visi ekspertai, žinai. Už dyką žiūri ir puotoja, kad „oj čia seni bajeriai, čia tas jau buvo“. Tai tu atsistok ir pats padaryk arba vertink tai, ką žmogus daro. Žiūrovai žiūri ir galvoja, kad labai faina ir todėl viskas lengvai pasidaro. Čia kaip su meno kūriniais – jeigu tau atrodo kažkoks tapybos kūrinys padarytas labai paprastai, tai čia yra didžiausias menas ir kūrėjas genijus, kad jis padarė taip, jog atrodo labai paprasta viskas. Bet kad žiūrovas taip padarytų, reikėtų dar ilgai ir daug purvo jam ryti, kad jis tai suprastų ir sukurtų taip natūraliai, taip tikroviškai, taip paprastai.
