Šiltėjant ir trumpėjant žiemoms Lietuvoje, vabzdžiai į besikeičiančias sąlygas reaguoja greičiausiai.
„Vabzdžiais minta įvairūs ropliai, varliagyviai, žuvys, žinduoliai. Didelė dalis vabzdžių lanko augalų žiedus, minta jų nektaru, tokiu būdu pernešdami žiedadulkes ir apdulkindami augalus“, – pokalbį pradėjo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Ferenca.
Pašnekovas, kalbėdamas apie vabzdžių reikšmingumą bei svarbą ekosistemose, pridūrė, jog dalis vabzdžių minta įvairia irstančia organine medžiaga: augalų lapais, trūnijančia mediena, kritusių gyvūnų dvėsena bei kitų gyvūnų ekskrementais.
„Šie vabzdžiai yra svarbūs ir kaip organinių medžiagų skaidytojai, kurie dalyvauja dirvos mineralizacijos procesuose, paspartindami organinių medžiagų irimą“, – pabrėžė specialistas.
Anot vabzdžių skyriaus vedėjo, analizuojant pastarojo dešimtmečio duomenis, pastebėta, kad Lietuvoje daugėja vabzdžių rūšių, kurios išplitusios Vidurio Europoje, kai kuriais atvejais netgi Pietų Europoje.
„Šiandieną nieko nestebina jeigu Lietuvoje aptinkamos miškastepių ar stepių zonai būdingos rūšys. Žinoma, negalima kategoriškai tvirtinti, kad tai tik klimato pokyčių rezultatas. Pietinių vabzdžių rūšių invaziją į šiaurines sritis sąlygoja ir kiti veiksniai, tokie kaip žmonių ūkinė veikla ir su ja susiję kraštovaizdžio pokyčiai, introdukuojami svetimžemiai augalai, prekybiniai ryšiai, intensyvėjanti žmonių migracija“, – vardijo R. Ferenca.
Specialisto teigimu, daugelis vabzdžių yra pakankamai atsparūs aplinkos pokyčiams.
„Jie sugeba prisitaikyti prie kintančių sąlygų, todėl nedideli klimato pokyčiai pastebimos įtakos vabzdžiams neturi, dėl klimato šiltėjimo tik didėja vabzdžių rūšių skaičius“, – akcentavo pašnekovas.
Lietuvoje aptinkamos tiek plačiai Europoje paplitusios rūšys, tiek ir kai kurios Šiaurės Europos taigos zonoje gyvenančios rūšys, tiesa, pastarųjų mažiau.
„Galima paminėti šiaurinį elniavabalį, šiaurinį medkirtį, šiaurinį perlinuką, pelkinį satyrą. Tokios reliktinės vabzdžių rūšys labiausia ir nukenčia dėl klimato atšilimo, nes mažėja joms tinkamų buveinių“, – kalbėjo vabzdžių specialistas.
Anot R. Ferenco, didelė dalis vabzdžių rūšių yra euritopinės. Tai reiškia, kad jos plačiai išplitusios dideliuose plotuose, pavyzdžiui, visoje Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ar Sibire.
„Taigi, euritopinėms rūšims būdingas gebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų ir dabar vykstantys klimato pokyčiai jų biologijai ar ekologijai jokios įtakos neturi“, — sakė jis.
R. Ferenco nuomone, didžiausias pavojus gresia vabzdžiams tuomet, kai yra naikinamos jų buveinės: kertami seni drevėti ar džiūstantys medžiai, sukultūrinamos natūralios pievos, arba jos užsodinamos mišku.
„Be abejo didelę įtaką turi ir aplinkos tarša, urbanizacija. Tam, kad išsaugotume retas, nykstančias vabzdžių rūšis, svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą tarp žmonių poreikių ir natūralios gamtos. Būtina, kad žmogus išmoktų sugyventi su gamta, o ne vien tik ja naudotis: žiūrėti į pastarąją savanaudiškai kaip į potencialų gerbūvio šaltinį, iš kurio galima pasipelnyti“, – pabrėžė pašnekovas.
Specialisto manymu, svarbiausia yra žmonių ekologinės kultūros ir pagarbos aplinkai bei gamtai ugdymas.
„Tai yra pagrindinė sąlyga, kad išsaugotume ne tik vabzdžius bet ir visą biologinę įvairovę. Visa kita: saugomų rūšių sąrašai, Raudonoji knyga, gamtosauginiai įstatymai, saugomų teritorijų kūrimas yra tik pagalbinės priemonės“.