Nusisėdėjimo iškankintas kelių žavių moterų kolektyvas nutarė – gana. Nusistatė priminimą, kad kas valandą praneštų: laikas kilti nuo ekranų daryti pritūpimų!
Vis dėlto, sėdėjimo skruzdėlynuose tai – išimtinis atvejis, kaip ir kolektyvinės mankštos, kurias Lietuvoje siūlo vos kelios renginių organizavimo bendrovės.
Vienos jų – agentūros „Ūpas“ – sveikatingumo seminarų lektorę Romą Paukštienę ir kalbinome apie pajudėjimą darbe.
Kaip pastebi socialinių mokslų doktorantė, būtent nerūkantieji dažniausiai ir skundžiasi diskriminacija: „Darbo metu rūkoriai turi pertraukų, o nerūkantieji tokių pertraukų pasigenda. Žinoma, jei pasimankštintų ir tie, ir tie - būtų dar geriau“.
- Kokios naudos duotų kolektyvinės darbinės mankštos ir ar realiai būtų veiksmingesnės už paprastus kavos pagėrimus?
- Kadangi biuruose daugiausia darbuojasi protinį darbą dirbantys žmonės, jiems mankštos – fizinė veikla – padėtų sumažinti įtampą, nuimti stresą, leistų pailsėti smegenims. O tai reiškia, kad po trumpos pertraukos su naujomis protinėmis jėgomis vėl būtų kimbama į darbą.
Kofeinas irgi aktyvina, nors jo vartojimo veikla pasyvi – ne tokia, kaip mankštos. Todėl kavos pertraukų nenurašyčiau, tik svarbu, kiek jų būna per darbo dieną.
Medikų nuomone, teigiamai stimuliuoja tik du trys kavos puodukai, įskaičiuojant ir pusryčių ar pavakarių kavą. Nekalbant apie tai, kad kava moterims po penkiasdešimties yra viena iš krūties vėžio profilaktikos priemonių.
- O kaip dėl antsvorio - ar pasimankštinimas darbo metu padėtų jo atsikratyti?
- Nemanau. Antsvorio problema dažniausiai siejama su netinkama mityba ir nepakankamu fiziniu aktyvumu. Tačiau ne su tokiu aktyvumu, kuriam užtektų mankštelės biure. Jos nepakaktų antsvoriui įveikti, tačiau tai būtų stimulas geresnei žmogaus savijautai ir postūmis aktyvesnei fizinei veiklai prieš ar po darbo, o tai jau galėtų turėti įtakos svorio kontrolei.
Svarbu, kad žmogus įprastų fiziškai aktyviai judėti. O dažniausiai tai padaryti lengviau kolektyve, nei pačiam vienam.
- Kokia mankšta jau turėtų įtakos svorio kontrolei?
- Jei mankšta biure pasiektų tokį intensyvumą, kad padėtų išeikvoti net 200 kcal energijos per dieną ir 1000 kcal energijos per 5 dienas, jau turėtų įtakos ir svorio kontrolei: jei nepadėtų numesti jo, tai bent jau padėtų nepriaugti.
Vienas tik nepatogumas: intensyvi mankšta sukelia prakaitavimą, o tai, matyt, nepriimtina biuro sąlygomis, todėl manau, kad mankšta biure turėtų būti lengva, skirta daugiau atsipalaidavimui nei kalorijų deginimui.
Nors, jei darbdaviai ir sąlygos leidžia, galima ir paprakaituoti. Būtų naudinga.
Kam dar galėtų padėti mankšta? Na, čia jau ir grandininė reakcija gali pasireikšti. Kadangi bet kuri fizinė veikla mažina stresą, skatina serotonino išsiskyrimą, tikėtina, kad pajudėjus pagerės darbuotojų nuotaika, gal net bus išvengta dalies konfliktų. O su gera nuotaika, be streso paprastai ir kūrybiškumas „prasimuša“, sugalvojami originalesni problemų sprendimai.
Vienu žodžiu, pastangų nedaug, o rezultatas didelis, kaip Pareto dėsnyje: 20 proc. priežasčių nulemia 80 proc. pasekmių.
- Kuo Jūsų nuomone kolektyvinės mankštelės, kai sportuoja visas kolektyvas, pranašesnės už individualias? Juk kiekvienas galime daryti pertraukėles ir truputį pajudėti, tačiau dar neteko matyti, kad tai būtų praktikuojama. O Jums?
- Man teko matyti ir būti tarp žmonių, kurie kas valandą vietoj parūkymo praverdavo langą grynam orui įleisti ir padarydavo keletą pratimų ar laiptais iš pirmo aukšto į penktą suvaikščiodavo nors porą kartų.
Dažnai vienam sportuoti yra nuobodu, neįdomu, tingisi. O su kolegomis – kas kita. Todėl kolektyvinė mankšta padėtų įtraukti net tuos, kurie nėra linkę to daryti. Todėl daugumai ji tikrai būtų priimtinesnė, nei individuali mankšta.
- Kokia įmonei nauda, kad kolektyvas darbo metu pajuda?
- Visų pirma, tai geresnė darbuotojų savijauta ir sveikata. Jei mankšta per dieną truktų 30 minučių (ir visai nesvarbu, kaip ją išdėstytume: vienu metu, šešis kartus po penkias minutes, aštuonis kartus po nepilnas keturias minutes ar dar kitaip) ir tai būtų praktikuojama penkias darbo dienas per savaitę, pasiektume tą savaitės fizinio aktyvumo minimumą, kuris mokslininkų teigimu, turi teigiamos įtakos žmogaus sveikatai, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, raumenų pajėgumą, teigiamai veikia kvėpavimo sistemą.
Geresnė sveikata didina pasitikėjimą savimi bei gerina savigarbą. O kur dar streso įveikimas fizine veikla, geresnė nuotaika, mažiau konfliktų, darbingesnė ir draugiškesnė darbo atmosfera, daugiau kūrybingų idėjų!
Darbdaviai neturėtų bijoti, kad tos keliolika minučių ar pusvalandis mankštai sutrumpins darbui skirtą laiką. Užtai padidės efektyvumas. Protinei veiklai reikalingos fizinės veiklos pertraukos ar poilsis. Ir atvirkščiai.
Dar praėjusio šimtmečio viduryje buvo atliktas toks eksperimentas: darbininkams, kurie 8 valandas krovė anglį į vagonus, leido kas pusvalandį ilsėtis: pusvalandį jie kraudavo anglį, o pusvalandį gulėdavo į darbo vietas atneštose lovose. Ir paaiškėjo, kad tie, kurie per dieną 4 valandas dirbo ir 4 valandas gulėjo, anglių prikrovė daugiau nei dvigubai už tuos, kurie be pertraukų dirbo visas 8 valandas.
- Kokio intensyvumo mankštas geriau rinktis? Ar mažiau intesyvios būtų ir mažiau veiksmingos?
- Jei žmonės biure sportuotų intensyviai - suprakaituotų (o tik tos sportavimas ir yra naudingiausias sveikatai), todėl, manau po to negalėtų eiti ne tik į susitikimus, bet ir dirbti, bendrauti tarpusavyje, ar klientus priimti. Todėl mankštos biure turėtų būti nelabai intensyvios.
Tiktų ir vadinamieji „tinginių“ pratimai, skirti atlikti tiesiog sėdint darbo vietoje. Šios mankštos padėtų atsipalaiduoti, pvz. sumažintų pečių, kaklo įtampą ar skausmą, išjudintų sustingusias kojas ir t.t. Kartu augtų ir kasdieninio sportavimo poreikis.
- Sėdimą darbą dirba įvairiausi žmonės, tačiau dauguma jų anksčiau ar vėliau pradeda skųstis tomis pačiomis bėdomis: antsvoriu, nugaros skausmais, prastu virškinimu, užkietėjusiais viduriais ir pan. Kaip tai pakomentuotumėte?
- Norint įveikti įvardytas problemas, vien tik mankštų nepakaktų. Reikėtų plėtoti sveikos gyvensenos įgūdžius: mitybos, fizinio aktyvumo, svorio kontrolės, psichikos sveikatos tausojimo: poilsio ir darbo derinimo, taisyklingo miego, relaksacijos.
Tačiau turiu omenyje tikrą sveiką gyvenseną, o ne tą, kaip kai kurie „įsivaizduoja“: badaujant, daug ko nevalgant, alinant save ir kitus. Tai nieko bendro su sveiku gyvenimu neturi. Sveika gyvensena, kaip ir pats gyvenimas, turi teikti žmogui malonumą. Ir turi būti pasiekiama lengvai, kad įdėję 20 proc. pastangų, gautume 80 proc. sveikatos.
Genialumas slypi paprastume. Reikia tik tiksliai žinoti kuriuos mygtukus spustelti, kad pajudėtum sveikatos keliu: nesunkiai ir svarbiausia – su malonumu.
Deja, kartais žmonės pasirenka tik stiprios valios jogui įkandamas teorijas, kurios reikalauja net 80 proc. pastangų, o rezultato sulaukia tik 20 proc. Todėl ir pats terminas „sveikas gyvenimo būdas“ ima kelti neigiamas emocijas, skambėti kaip keiksmažodis.
Pavyzdžiui, norint įveikti antsvorį ar išspręsti vidurių užkietėjimo problemą, pakanka susireguliuoti fizinį aktyvumą ir mitybą, valgant viską. Tokias kompleksines žinias ir įgūdžius organizacijų darbuotojai galėtų gilinti ir lavinti kolektyviniuose mokymuose, seminaruose, komandos formavimo renginiuose ir pan.
