Kūrėjas į jas investuoja lankydamasis Holivudo scenaristų seminaruose ir kurdamas trumpus filmus dykai. Tiesa, jis mano, kad kol lietuviškam kinui iki didelės sėkmės trūksta tokių investicijų, nes gerų istorijų lietuviško kino mėgėjai dar nėra matę.
Kiek kainuoja originali idėja? Kaip sukurti tą tokį visiškai stogus nunešantį dalyką?
Pinigais tai įvertinti yra labai sudėtinga, bet sakoma, kad laikas – pinigai, tai teoriškai tai kainuoja pinigus, nes tai atima laiko. Gera idėja niekada negimsta greitai. Gal ir gimsta, bet man senstant ir taip, kad nieko nedarant šautų puikiausia idėja ir aš ją iš karto galėčiau klientui siūlyti, taip nebūna. Dažniausiai yra užduotis, kurią pats sau išsikeliu arba klientas duoda, ir tada reikia tiesiog galvoti, kurti ir tai atima laiko. Labai nemažai idėjų yra atmetama, nes jos nebūna geriausios.
Koks yra buvęs trumpiausias laikotarpis, per kurį sugalvojot puikią idėją?
Pusdienis. Tai buvo kalėdinis darbas, lapkričio 20 d. jau gavau užduotį, ją reikėjo padaryti skubiai ir pagalvojau, kad reikia padaryti dainą. Pasiūliau tą pačią dieną, tiko, patiko ir pradėjau rašyti dainos tekstą. Pradinė idėja ir koncepcija dar nėra scenarijus. Kažką sugalvojus dar tenka dirbti verčiant tą idėją kūnu Dažniausiai klientui sakau: duokit man dvi savaites ir jeigu per jas nieko gero nesugalvosiu, tada nieko ir nedarysiu. Aš pats sau duodu tokį laikotarpį, nes idėjos nešauna į galvą, kai yra daug visokių darbų, montavimų, filmavimų – smegenys užimtos einamaisiais reikalais. Gerai idėjai gimti reikia atsipalaidavimo, tam tikrų sąlygų. Tarkim, visai dažnai geros idėjos gimsta duše – čia įprasta technika, kai smegenys ilsisi ir nespokso į ekraną. Taip pat atostogose.
Galima sakyti, kad jūs investuojate į savo idėjų kūrimą?
Tikrai taip. Tos idėjos man vėliau uždirba pinigus ir aš turiu investuoti atgal į jas ir į tą savo psichologinę gerovę. Dažnai perku įvairius mokymus, bet tai nebūna kažkokie idėjų generavimo, tai dažniausiai scenarijų rašymo kursai. Ypač, kai atvažiuoja kažkas iš Holivudo. Paskutiniuose kursuose, kuriuose buvau, mokė scenaristas Guillermo Arriaga, parašęs „Babelį“ ir „21 gramą“. Ėjau, klausiausi ir tikrai daug išgirstų technikų panaudosiu savo darbuose. Tai tikrai investuoju į savo žinių bagažą ir visai nemažai.
Kalbant apie jūsų darbus ir kuriamus trumpametražius filmus - kas brangiausia juos kuriant?
Kaip tik ką tik kalbėjau su draugu operatoriumi, su kuriuo darysim trumpametražį kitą savaitę, tai brangiausia – visos išlaidos. Trumpametražio filmo dažniausiai niekas nefinansuoja ir kai tu jį darai, tai tu jį darai iš savo pinigų. Tai yra kaip raumenų pramankštinimas ir labai man patinkanti veikla. Jie dažniausiai nebūna brangūs, nes aktoriai dažnai sutinka vaidinti už dyką, tenka už įrangą mokėti, filmavimo vietas ir t.t., bet jo biudžetas būna 1-2 tūkst. svarų (1,3tūkst.-2,62 tūkst. EUR) už vieną filmą. Šitos išlaidos niekada nesugrįžta. Pavyzdžiui, 2013 m. į trumpametražį filmą „Juniper crescent“ investavau apie 20 tūkst. litų (5792 EUR). Nebuvo gaila, nes labai norėjau jį padaryti. Žinoma, dabar daug dalykų daryčiau kitaip, rinkčiausi kitus žmones su kuriais dirbau, bet manau, kad filmas pavyko neblogai. Šiuo metu jis turi apie 3,5 mln. peržiūrų youtube kanale.
Iš to negaunate jokių pinigų, tai kokia nauda Jums iš tokių filmų?
Visų pirma mokausi – tai didžiausia nauda. Retsykiais padarydamas po tokį filmą, aš nepamirštu viso to filmavimo aikštelės grožio ir malonumo. Kai tai yra angliškas filmas, tai ir kalbą pralavinu. Ir niekada nežinai, kas tą tavo filmą pamatys ir sakys: „Tu gerai darai, duosim tau pinigų, padaryk pilnametražį“. Jeigu nustočiau daryti tokius projektus tiesiog dėl smagumo, tai tikrai susimažinčiau šansą būti pastebėtas. Taigi, kita nauda – savireklama. Negali vadintis režisieriumi, jei pastoviai kažko nerežisuoji.
Galima sakyti, kad jau įžengėte į lietuviško kino pasaulį, tai kaip manote, kokios didžiausios problemos jame?
Yra dvi problemos. Mes turim labai dvejopus filmus – vieni tie meniški, lėti ir neįdomūs, siaubingai pretenzingi ir rimtai į save žiūrintys. Kitoje skalės pusėje – visiškas popsas, tas blogasis. Tokie fejerverkai, kur labai greit atsiranda ir labai greit išsisklaido – niekas nepasilieka nei galvoje, nei širdyje. Jie dažnai būna prasti filmai, bet žmonės vis tiek eina juos žiūrėti tarsi kažko tikisi, kai kuriems galbūt jie ir įtinka, bet daugumai vis tiek neįtinka. Tai problema ta, kad vieni bando daryti kažką labai pretenzingo, o kiti susivilioja greitais pinigais. O to gero vidurio aš iki šiol dar nesu matęs.
Ko trūksta lietuviškam kinui, kad jis taptų sėkmingas? Ar tai iš vis įmanoma?
Visada trūksta geros, originalios, ne iš užsienio nupirktos istorijos. Tada ateina antras etapas, kai reikia atrinkti puikius aktorius, kad tą istoriją įgyvendintų ir įkūnytų originalius, nematytus personažus. Mes dar nesam turėję labai įsimintinų personažų filmuose. Mano būsimame filme „Gautas iškvietimas“, policininkai tikrai įdomūs ir išskirtiniai. Bent jau labai stengėmės tokius padaryti. Nors šis filmas nebus gilus ar su įdomiais siužetiniais vingiais, istorija gana paprasta, bet mes darėme, kad būtų juokinga, smagu ir kokybiška. Man tikrai labai keista, kaip kai kurie režisieriai gali sau leisti kepti prastus filmus. Suprantu, kai jie kartais nepavyksta, puikiai žinau, kaip sunku yra padaryti gerą filmą, bet juk yra žmonių, kurie sąmoningai juos daro prastus. Ironiška, bet ant tokių filmų plakatų, režisierių pavardžių nepamatysi.
Bet ar nebus taip, kad jūsų naujas filmas bus tiesiog eilinis lietuviškas filmas be įdomios istorijos?
Nebus, nes jis bus kitoks dar dėl kitų aspektų, o žiūrovai, kadangi geros istorijos dar nematę, net nežino, kaip ji atrodo, tai jos ir nepasiges.
Esate sukūręs trumpametražių filmų, reklamų tiek užsienio, tiek lietuviškai auditorijai – kur labiau apsimoka?
Finansiškai apsimoka visur vienodai, nes aš tą darau jau daugiau nei 10 m. ir sugebėjau užsitarnauti šiokį tokį vardą ir pasikelti savo kainą, tai Lietuvoj nesu tas jaunėlis, kuriam duoti mažą kažkokį projekčiuką.
O užsienyje suveikia visokie trumpametražiai filmai ir reklamos darytos sau – jos atveda komercinius klientus. Kol kas, kadangi mane labiau žino, Lietuvoje tai turbūt ir apsimoka labiau, bet gyvenu Londone ir kai čia pasitaiko koks vienas kitas projektas, tai irgi darau.
Kiek kainuodavo pirmieji jūsų trumpametražiai filmai ir kiek jie kainuoja dabar? Kas pasikeitė?
Pasikeitė. Dabar jau galiu atskleisti šią paslaptį, nes praėjo daug metų, bet buvo toks filmas „Gyvenimo obuolys“ . Jam pagaminti buvau gavęs 4000 litų (1158,4 EUR). Kadangi daug kas sutiko dirbti už dyką, išleidau gal pusę tos sumos ir už likusius nusipirkau savo pirmą automobilį. O dabar irgi įvairiai, priklauso nuo filmo dydžio. Kartais keli šimtai eurų, kartais keli tūkstančiai. „Juniper crescent“ kol kas brangiausias, o pigiausias – „Klausimas Dievui“, nes tik aktoriams reikėjo sumokėti ir muziką nusipirkti.
