Pinigų negailintis didžiausiai savo aistrai – skraidymui, R. Paksas pasakoja, kad jau pasiekė tą gyvenimo laikotarpį, kuomet nebereikia prabangesnio automobilio ir už kaimyno didesnio namo.
Tiesa, politikas prisipažįsta, kad niekuomet nebuvo labai taupus.
- Kas Jus išmokė planuoti savo išlaidas?
- Pamokų, kaip planuoti išlaidas ar taupyti pinigus, niekada nebuvo. Paprasčiausiai tų pinigų nebūdavo. Kiekvieną kartą išleidžiant į mokyklą mama ar tėtis duodavo dvidešimt kapeikų, už kurias išeidavo kotletas su bulvėmis ir burokėlių salotomis. Dar penkios kapeikos būdavo slyvų kompotas. Tai tokios buvo mano pajamos – ką čia gali išmokti taupyti.
- O vėliau – kokie buvo pirmieji darbai?
- Tėvas pasiimdavo vasarą į savo darbovietę. Dar mokinys buvau, o darbai ten būdavo tikrai fiziškai sudėtingi.
- Ką reikėdavo dirbti Jums?
- Na, pavyzdžiui, reikėdavo smaluoti stogus. Tėvas dirbo grūdų priėmimo punkte ir buvo brigadininkas ar cecho vedėjas. Ir šalia buvo sandėliai, kurių stogus reikėdavo remontuoti. Tai reiškia, kad prisipili du katilus smalos ir tokiomis metalinėmis kopėčiomis lipi ant stogo. Vienas pila kitas – kloja.
- Ir kur išleidote pirmąjį atlyginimą už vasaros darbus?
- Pirmasis pirkinys buvo radijo imtuvas – Vef. Ir pirmas magnetofonas, kurio prekės ženklo jau nebeatsimenu. Tėvai dar pridėjo šiek tiek pinigų, nes vasaros atlyginimo neužteko.
- Kai jau užaugote, koks tada buvo pirmas darbas ir pirmieji pinigai?
- Pirmąjį atlyginimą gavau, kai buvau lakūnas. Tai buvo 120 rublių – labai daug.
- Tai ar tuomet jau pradėjote taupyti pinigus?
- Kad aš savęs taupančio neatsimenu, atvirai sakant. Nors tie mano atlyginimai visą gyvenimą nebuvo blogi. Niekada nebuvau tas žmogus, kuris ypatingai apskaičiuodavo pinigus, kad jų užtektų iki kito atlyginimo.
- Ir šiandien taip pat?
- Šiandien jau visai kitokia filosofija vadovaujuosi. Ir stengiuosi tai savo vaikams perduoti. Jeigu galvoji tik apie pinigus, dirbdamas darbą, tai jų visuomet trūks. Bet jeigu galvoji apie tą patį darbą su meile, ambicijomis, su pasitenkinimu, tai tada pinigai tiesiog ateina. Pinigų kiekis, manau, kiekvienam žmogui yra skirtingas. Kiekvienas pasirenka savo lygį.
- Koks jūsų pinigų lygis tuomet?
- Toks, kad darbo metu neskaudėtų galvos, galvojant, ką mano šeima valgys rytoj, už ką mes mokėsim mokesčius, ką mes pilsim į mašinos baką. Svarbiausia – ateina laikas, kai jau esi patenkintas tuo, ką turi. Nebenori jau greitesnio, didesnio ar brangesnio. Pradedi mylėti tuos daiktus, kuriuos jau turi.
- Kada tas laikas atėjo jums?
- Gal nuo 50 – ies.
Jeigu nesinori didesnių ir prabangesnių daiktų, tai ko norisi tuomet?
- Nieko, nemeluoju nė kiek. Aš turiu tokią seną birbynę, taip vadinu lėktuvą. Ir daugelis lakūnų taip juos vadina. Kartais ateidavo mintis – gal pakeisti? Gal greitesnę? Bet paskui galvoju – o kam? Man ir taip smagu. Vis tiek jau nieko aš su juo nepasiekiu. Na gerai, skrisiu puse valandos ilgiau, bet man jis patinka. Yra tokių žmonių, kurie skraido su antikvariniais lėktuvais, cackina visaip juos.
- O jūs savo lėktuvą cackinat?
- Na, necackinu, bet tikrai labai patinka jis man.
- Ir kiek kainuoja Jums šis pomėgis?
- Žinot, jeigu žmogus perka jachtą ir atėjęs į saloną paklausia pardavėjo, kiek degalų sunaudoja ta jachta, tai pardavėjas paprastai atsako jam: „Tau dar ne laikas ją pirkti“. Tai šitas mano lėktuvas... Na, dabar mes išeitume į gatve tai aš per penkias minutes suskaičiuočiau dešimt mašinų, kurios brangesnės už mano lėktuvą.
- Kiek jis kainavo?
- Apie 200 000 litų (apie 58 tūkst. eurų).
- Kaip dažnai skraidote lėktuvu dabar, kai didžiąją laiko dalį praleidžiate ne Lietuvoje?
- Norėčiau dažniau skraidyti. Kartais skrendu į darbą, į Strasbūrą. Kartais į Briuselį. Kartais sugalvoju kokią kelionę, pavyzdžiui, apskristi Europą. Sąnaudos jo yra kaip normalaus džipo, jeigu kuro atžvilgiu. Žinot, visi kvailioja skirtingai – vieni lipa į kalnus, užlipę jaučia malonumą. O nulipę paskaičiuoja, kiek kainavo šis malonumas. O aš – kol kvėpuoju, tol ir ruošiuosi skraidyti.
- Paminėjote, kad skrendate į Strasbūrą ar Briuselį lėktuvu. Dirbdamas ten, gaunate dienpinigių – 300 eurų. Kur juos leidžiate?
- Dalis viešbučiui, dalis maistui, dalis – transportui. Jeigu tu išleidi mažiau, tai tau daugiau tų pinigų lieka ir gali prisidėti prie atlyginimo.
- Kiek Jums kainuoja viena naktis viešbutyje?
- Paskutinį kartą mokėjau apie 200 eurų.
- Tai daug lieka pinigų po gyvenimo šiuose miestuose?
- Kaip kada. Gyveni viešbutyje, moki 200 eurų už naktį, valgai du kartus per dieną. Dar jeigu atvažiuoja koks draugas ar svečias, tai nori pasikviesti vakarienės. Dar jeigu važiuoji kažkur, tai transporto išlaidos. Ne kas ir pasilieka. Tai čia priklauso nuo gyvenimo būdo. Žinau parlamentarų, kurie gyvena net kemperiuose.
- Ir sakykite, kaip atrodo tas aksesuaras, piniginė, kurioje laikote visus šiuos pinigus?
- Na, joje laikau kreditines korteles, identifikacinę kortele, visus su parlamentu susijusius dalykus. Turiu talismaną – šventą kryželį. Dar laikau artimiausių žmonių telefonų numerius. Taip pat piniginėje užrašyta kraujo grupė – lakūnui būtina tai turėti piniginėje.
