Lietuvos gyventojai save skirsto į „runkelius“ (toks augalas) ir „elitą“ (niekas nesugeba paaiškinti, kas tai yra, o žodynų versija akivaizdžiai netinka). Pastaruoju metu formuojasi ir trečioji kategorija – „Briuselio kopūstai“. Olimpiadų metu visų kategorijų gyventojai vieningai palaiko šalies krepšinio rinktinę. Lietuvos sostinė yra ne Ryga, kaip priimta manyti, o Vilnius, kuris nėra Rusijos miestas. Lietuviškiausias miestas yra Kaunas. Jo gyventojai labiausiai šalyje mėgsta klausytis rusiškos popmuzikos.
Kiekvienas Lietuvos gyventojas – jei ne aukštos klasės krepšininkas, tai bent šio sporto ekspertas. Kalbėti apie krepšinį lietuviams – tai daugmaž tas pats, kas anglams apie orą. Tai ritualas, artimas katalikų liturgijai. Meninis skraidymas po tiltais – antra lietuvių labiausiai mėgstama sporto šaka. Vienas lietuvis sugeba labai gerai skraidyti, visi kiti – išgerti į jo sveikatą. Nė vienas lietuvis nemoka žaisti beisbolo, tačiau neretas yra įvaldęs tikslaus smūgio beisbolo lazda techniką.
Populiariausias lietuvių vaizduojamojo meno objektas – Rūpintojėlis. Dažniausiai jis skaptuojamas iš medžio ir vaizduoja susirūpinusį Dievą. Užsienio ekspertai pagal tradicinę Rūpintojėlio veido išraišką yra nustatę, kad nuo krikščionybės priėmimo laikų lietuvius kamuoja virškinimo sutrikimai“, – štai toks „Trumpas vadovas į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams“ prieš kelis metus sklandė elektroninėje erdvėje.
Viskuo nusivylęs, nepastovus, nepatikimas, nevengiantis alkoholio, smurto, neturintis vertybių ir neslepiantis meilės Rusijos kultūrai bei kalbai – tokie stereotipai anuomet sklandė apie lietuvius. Ir nors daugumą jų specialistai skuba paneigti, sociologas Vladas Gaidys pripažįsta, kad tam tikri stereotipai apie lietuvius vyrauja ne be pagrindo.
Šypseną slepiame dar nuo tarybinių laikų
Paklaustas, iš ko dar galėtume atpažinti specifinį lietuvį, V. Gaidys pabrėžė, kad neretai, pavyzdžiui, moteris išduoda ir apranga. Kuomet vakarų šalyse moterys savo seksualumą pabrėžia jau pagyvenusios damos, lietuvės demonstruojasi vos sulaukusios pilnametystės. O štai užsienietį Lietuvoje, patikino jis, dažniausiai atpažinsime iš solidaus veido bei eisenos – šios vertybės lietuviams trūksta.
„Nemanau, kad galime surasti objektyvius charakterio bruožus ar vertybes, kuriomis skiriamės nuo kitų šalių. Tai gali išvysti tik šalies įvaizdžio kūrėjai. Pavyzdžiui, Estija atrado savo kryptį išskyrusi e raide ir pasivadinusi skaitmeniška šalimi. Nors drįsčiau ginčytis, kad kokia Olandija ar Suomija šioje srityje yra pasiekusi daugiau, vis dėl to šią savybę jie puikiai pabrėžė. Nėra taip, kad lietuviai – neįdomūs, todėl neturi kuo didžiuotis. Tiesiog mums kol kas trūksta susikalbėjimo ir vienybės“, – patikino sociologas pabrėždamas šias dvi savybes kaip taip pat būdingus lietuviams bruožus.
Mėgstame prisistatyti kaip darbšti tauta
Jis prisiminė atvejį, kuomet buvo kuriamas Lietuvos įvaizdis ir klausiama, kokios savybės galėtų reprezentuoti Lietuvą. Tuomet autoriai visuomenei labai norėjo įpiršti žodį „drąsi“, tačiau daugelis lietuvių didžiavosi ne drąsa, o darbštumu.
„Tačiau skirtumai šalies viduje yra didesni nei tarp skirtingų šalių. Pavyzdžiui, mokytojas iš Lietuvos ir iš Afrikos bus panašesni nei lietuvis mokytojas ir lietuvis nusikaltėlis. Tad daugiau unikalumų galime įžvelgti kalbėdami apie konkrečią socialinę grupę nei kad apie tautybę“, – pastebi V. Gaidys.
„Lietuvą teigiamai vertina ir čia apsilankę turistai. Galima būtų juokauti, kad taip yra ir todėl, kad jie neskaito vietinės mūsų spaudos, nežiūri televizijos, tad ir nemato, kas ką nušovė ar papirko. Turistai džiaugiasi tvarkingais keliais, nuostabia gamta, draugiškais žmonėmis, mes patys retai tuo pamirštame didžiuotis ir viską matome per neigiamą prizmę“, – pabrėžė socialogas.
Aukštaičiai – mėgsta skųstis, suvalkiečiai – didžiuotis
Pasak jo, šiuolaikinė visuomenė turėtų didžiuotis ne darbštumu, kuris labiau atsispindėjo senovėje, kuomet buvome vadinami žemdirbių ir artoju karta, o mūsų mergelės didžiuodavosi dailiais gėlių darželiais, bet gudrumu. Deja, šis žodis ir angliškas jo vertinys „smart“ Lietuvoje turi neigiamą konotaciją.
„Dirbant su šiuolaikinėmis technologijomis gerą rezultatą lemia nebe darbštumas, o gudrumas. Juk dabar nebebūtina 10 valandų dirbti. Tačiau žodis gudrus Lietuvoje turi labai neigiamą konotaciją. Jis yra tarsi antipodas darbštumui. Esą yra darbštūs žmonės ir gudrūs žmonės, kurie daro kažką neaiškaus. Žinoma, didžiuotis darbštumu nėra jau taip blogai. Juk, pavyzdžiui, rusai apie save niekada nepasakys, kad jie yra darbštūs. Jeigu lietuviams taip patinka girtis darbštumu, tegul. Tačiau bendrame kontekste tai jau kiek pasenęs faktas“, – pabrėžė specialistas.
Anot jo, charakterių skirtumus galima įžvelgti ir skirtinguose Lietuvos regionuose. Aukštaičiai labiau linkę dejuoti. Jų aplinkoje natūraliai skamba žodžiai „nabagėlis“, „vargelis“, „gyvenimėlis“. Tuo tarpu suvalkiečiai, ilgą laiką buvę vokiečių įtakoje, daugiau mėgsta girtis ir didžiuotis savo galimybėmis, sugebėjimais. Žemaičiai – uždaresni ir kovingiau nusiteikę.
„Lietuviai taip pat yra geros širdies. Pavyzdžiui, pastebėkite, kiek daug pinigų yra suaukojama nelaimės atveju. Manau, kad turėtume pasistengti būti didesni optimistai, pasitikėti savimi ir tikėti šviesia ateitimi“, – patikino socialogas.
Lietuvis – kažkas tarp ruso ir vokiečio
Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamas Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas jau daugiau nei 50 metų dirba su pas jį ateinančiais lietuviais. Tačiau paprašytas sudaryti psichologinį mūsų tautiečio portretą, psichoterapeutas patikino, kad tai – labai sunku.
Jis patikino manantis, kad lietuviai savo charakteriu yra „kažkas tarp ruso ir vokiečio“. Tačiau A. Alekseičikas–Kirinovas pastebi, kad nepaisant visų istorinių aplinkybių, kurios turėjo suformuoti stiprų charakterį, esame neitin energetiškai stipri tauta.
„Man atrodo, kad anksčiau, prie bolševikų, mes buvomes stipresnė tauta. Dabar esame tauta, kuri per daug pasiduoda Europos, kitų tautų ir istorijos poveikiui. Prisimenu laikus, kai vieninteliai visoje gatvėje turėjome televizorių, o dabar masinės komunikacijos poveikis yra milžiniškas, todėl pamirštame tikrą bendravimą“, – pastebi A. Alekseičikas–Kirinovas.
Nemokame dėlioti prioritetų
Pasak jo, mūsų tautos uždavinys yra atrasti savo tautos tapatumą ir atstovauti ir savo tautą, ir save patį.
„Su šiuo uždaviniu susiduria ir kitos tautos. Dabar visi nori gerai išmokti anglų kalbą, išvažiuoti iš Lietuvos – mes nemokame didžiuotis savo tauta. Mažai tautai turėti didelę kariuomenę ar be proto aukšto lygio kultūrą, kas suteiktų pasitikėjimo savimi ir padėtų atrasti sritį, kurioje galime pasigirti, sudėtinga. Bet galime siekti, kad kiekvienas iš mūsų turėtų savistovį – tvirtai stovėti ant savo kojų ir savo žemės, o ne būtų dar labiau nepriklausomi, su kažkuo dėl to pyktųsi, kariautų. Lygiai tas pats galioja ir tolerancijai, silpnas ir bailus žmogus negali būti tolerantiškas – tam reikia turėti tvirtą stuburą. Tolerantiškas žmogus turi sugebėti vietomis būti ir netolerantišku, kitaip jis tiesiog yra silpnas, o ne tolerantiškas“, – patikino psichoterapeutas.
„Liaudis turi žinoti ir suprasti, kad kaip sunku tapti šventu, taip pat ir sunku tapti tikru lietuviu. Tikras lietuvis – ne tas, kuris pasivaikščiojo Gedimino prospektu kartu su orkestru ar padainavo Vingio parke. Aišku, tai gražu ir reikalinga, tačiau per mažai“, – patikino A. Alekseičikas–Kirinovas.
Siūlo ne gyventi praeitimi, o stengtis dėl dabarties
Anot jo, stiprybę atrasti savo tautiškumą turime semtis iš praeities, kaip kad patariama ir „Tautiškoje giesmėje“.
„Dabarties be praeities – nėra. Mūsų gyvenimas ir mūsų istorija yra tarsi tekėjimas, kuris veda į ateitį. Mes privalome žinoti savo istoriją, bet akcentą turime duoti dabarčiai. Lietuva buvo tokia didelė dėl to, kad buvome labai draugiški kitoms tautoms. Tautas jungėme ne per grubią jėgą, o per draugystę ir vestuves. Mes buvome draugiški, tačiau nepadlaižiavome kitiems“, – priminė psichoterapeutas.
Anot jo, norint tapti ne tik praeities, o ir dabarties įvykiais besididžiuojančia tauta, turime būti darbštūs ir darbą laikyti svarbesne vertybe nei uždarbį.
„Tai neturi būti tik šūkis. Kai žmogus skuba ir stengiasi kuo daugiau užsidirbti, jis negali būti laimingas. Mes turime suprasti, kad darbas yra gana sunkus dalykas ir turime dirbti tol. Kol jis taps džiaugsmu. Nebijokite ateities, ji netikra. Ir nebijokite praeities, ji tikrai netikra. Tik dabartis gali padaryti ir praeitį, ir ateitį tikra. Todėl reikia stengtis ir dirbti dėl mūsų dabarties“, – patikino A. Alekseičikas–Kirinovas.
