Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Šokio pedagogikos studijų programos katedros dėstytojai tai vienareikšmiškai neigia. Priešingai – kompiuterizuotame technologijų pasaulyje žmogui kaip niekad reikia jausminės atsvaros, kurią suteikia muzika, teatras, šokis.
Svarbiausia – gyvas bendravimas
Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto koordinatorė, pasaulio tautų ir istorinio šokio dėstytoja Jolanta Davolytė Vilniaus kolegijoje dėsto jau 17 metų. Nuo pat mažens kūrybinį gyvenimą siejusi su šokiu, J. Davolytė teigia, kad noras dalytis patirtimi – natūralus. „Mane traukia pedagogo kelias. Kiekvienas studentų kursas yra savitas, daugybė mano studentų dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose ir televizijos projektuose, įdomu stebėti jų veiklą. Gebėjimas atskleisti kiekvieną studentą, individualybę yra didžiausias džiaugsmas pedagogui“, – sako pašnekovė.
Pažintį su menu pradėjusi M. K. Čiurliono menų mokykloje, vėliau pratęsusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Jolanta be šokio neįsivaizduoja gyvenimo harmonijos: „Tai yra laisvė, kūryba, saviraiška, energijos pliūpsnis. Visa, kas reikalinga žmogui, šokis sujungia. Šokis leidžia išsikrauti fiziškai, pasisemti jėgų – tai aktualu šiandien, kai daug laiko praleidžiame prie kompiuterio, mus supa didžiulis informacijos srautas.“
Pasak pašnekovės, Šokio pedagogikos studijų programa visuomet išlieka aktuali – svarbiausia yra gyvas bendravimas. „Kiekvienas dėstytojas ką nors duoda studentui, todėl gyvas atlikimas, praktika, bendravimas yra būtini. Galbūt studentas yra talentingas, tačiau užsisklendęs – tam ir reikalinga tokia studijų programa, kad jį atskleistų. Galima domėtis tik teorija arba tik praktika, tačiau svarbiausia yra šių dalykų dermė.“
Būti geru šokėju nepakanka
Scenine patirtimi su Vilniaus kolegijos studentais mielai dalijasi ir buvęs šokėjas, nusipelnęs artistas, baletmeisteris, docentas, pripažintas menininkas Vaclovas Paukštė. Jis pritaria, jog visko iš knygų neišskaitysi – geriausiai žinios perduodamos praktiškai. „Buvau pirmasis baletmeisterio Juozo Gudavičiaus mokinys – jis man ir patarė mokytis šokio pedagogikos.
Pradėjau dėstyti 1986-aisiais, dirbau su dainų ir šokių ansambliu „Šviesa“. Po kelerių metų tuometinės Vilniaus kultūros mokyklos Choreografijos skyriaus vedėja Birutė Navickaitė pakvietė mane dėstyti. Ir ligi šiol tebedėstau visas tautinio šokio disciplinas. Visą gyvenimą, nuo pat Čiurlionio menų mokyklos laikų, esu susijęs su šokiu. Argi galėjau rinktis kitą profesiją?“, – juokiasi pašnekovas.
„Mano mokiniai pasklidę po visą Lietuvą, daugelis jų dabar yra tautinių šokių ansamblių vadovai. Tautinis šokis vis dar gyvas – tai mūsų šaknys. Šokio pamokos vyksta ir mokykloje. Vaikams tai ne tik fizinė veikla – per tautinį šokį jie sužino ir apie papročius. Pažiūrėkite, kiek žmonių ir šiandien dalyvauja Dainų šventėje, Baltijos šalių studentų dainų ir šokių festivalyje „Gaudeamus“, Pasaulio lietuvių dainų šventėse“, – sako pedagogas.
Tam, kad tokia patirtis būtų ir toliau perteikiama, šokio pedagogikos studijos yra itin svarbios. „Gali būti aukščiausios klasės atlikėjas, bet nemokėti perteikti žinių, nesuprasti psichologijos, kaip reikia elgtis su vienu ar kitu studentu. Ateina tiek daug skirtingų charakterių žmonių – vienas iš karto viską perpranta, o kitam dar reikia kantriai paaiškinti. Čia šaukdamas nieko nepadarysi, net jei ir esi puikus šokėjas“, – patirtimi dalijasi V. Paukštė.
Šiai minčiai pritaria ir Vilniaus kolegijos Šokio pedagogikos absolventė, dabar jau šios kolegijos Scenos meno ir šokio pedagogikos katedros vedėja Katerina Voropaj. Televizijos žiūrovams gerai žinoma šokių projektų dalyvė ne atsitiktinai pasirinko pedagogo kelią.
„Kai tik baigiau aukštąją mokyklą, iškart žinojau, kad labai noriu dirbti su studentais. Turėjau labai konkrečią viziją, kaip vesčiau savo paskaitas, kokius mokymo metodus taikyčiau, kaip bendraučiau su studentais. Lietuvoje gyvena begalė talentingų žmonių, kurie ne visada žino, kaip ir kur taisyklingai nukreipti savo talentą. Tam, kad būtum geras šokėjas, nebūtina baigti aukštąjį mokslą, tačiau jeigu nori tapti geru šokio mokytoju, tai šokio pedagogikos studijos yra būtinos. Yra labai daug niuansų, kuriuos turi išmanyti“, – teigia šokėja.
Menas priverčia kalbėtis
Profesionali šokėja, aktorė, choreografė, šiuolaikinio šokio atlikėja Agnė Ramanauskaitė šoka jau beveik tris dešimtmečius. Prieš metus Vilniaus kolegijoje pradėjusios dėstyti Agnės tikslas – dalytis patirtimi su būsimaisiais šokio pedagogais: „Mano tikslas nėra visus visko išmokyti, o dalytis sukaupta patirtimi, kad tą informaciją kiekvienas galėtų prisitaikyti sau. Esi laimingas, kai supranti, kad tai, ką tu darai, žmonėms teikia naudos. Kad kalbi ne šiaip „į orą“, bet padedi žmonėms atsakyti į rūpimus klausimus, netgi atrasti savo gyvenimo kelią. Pedagoginį darbą dirbti sudėtinga – kai atiduodi save visu 100 proc., turi nepamiršti padaryti pertrauką arba pats pasimokyti, atnaujinti turimas žinias ir vėl pradėti iš naujo. Jei tam turi pašaukimą, anksčiau ar vėliau vis tiek dirbsi pedagoginį darbą“, – svarsto Agnė Ramanauskaitė.
Profesionali šokėja pritaria kolegų nuomonei – meninių profesijų išties reikia: „Ar šokio pedagogika aktuali šiuolaikiniam žmogui? Taip, manau, kad dabar ypač. Jeigu nebeliktų tokių meninių specialybių, žmonės būtų labai techniški, lyg kompiuteriniai robotai „virtualūs“. Tai padeda bendrauti, kalbėti apie jausmus. Galbūt daugeliui šiandien tai atrodo nebūtina, bet meno – šokio, teatro – pagalba esi priverstas tai daryti. Nors ir menui reikia taisyklių, ir menas turi principus, kuriais turi išmokti vadovautis.“