Jis pirmyn veda „Socialinio taksi“ komandą – apmokytus asmeninius asistentus, savanorius iš užsienio. Specialiai pritaikyti taksi automobiliai veža neįgaliuosius, leidžia jiems būti nepriklausomiems nuo slaugytojų, artimųjų, palengvina šių žmonių kelionę nesvarbu kur – į susitikimą su draugais, darbą, universitetą ar ligoninę. Paslauga, į kurią kartais įtraukiamas ir kliento atnešimas iki automobilio, kainuoja pigiau už tradicinį taksi.
J. Mulevičius pasiryžęs konkuruoti ir su tradicinio verslo atstovais. Ypač po to, kai pasisems idėjų Londone – kelionę į šį miestą aplankant geriausius Didžiosios Britanijos socialinius verslus vaikinas laimėjo socialinio verslo akseleratoriaus „Socifaction“ finale.
Projektui – treji metai
Projektas veikia jau trejus metus, išplito po visus didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, taip pat Visaginą ir Zarasų rajoną. Pasiekė netgi Latviją, Daugpilio miestą. Nepaisant sukauptos patirties „Socialinio taksi“ vadovas teigė socialinio verslo mokymuose pasisėmęs daug žinių būtent verslo vystymo, marketingo srityse.
„Visi tie seminarai, kuriuos gauname projekte „Socifaction“ – labai aukšto lygio. Turbūt nėra kito būdo pradedantiesiems verslininkams gauti tokio lygio žinias nemokamai. Dauguma akseleratoriaus dalyvių – pradedantieji. Jiems dažniausiai trūksta ir žinių, ir finansų, jie negali investuoti į svarbias verslo pradžiai žinias. „Socifaction“ padeda ne tik gauti žinių, tačiau ir „įsivelti“ į kontaktų ratą, sutikti reikiamus žmones, rasti savo partnerius, pagalbininkus, o galbūt net – būsimus investuotojus“, – pasibaigus antrajam akseleratoriaus etapui sakė J. Mulevičius.
„Man labai aktualus tas perėjimas iš nevyriausybinės organizacijos į socialinį verslą. Tai retas reiškinys Lietuvoje. Mažai pavyzdžių, kad nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija taptų socialiniu verslu, kuris konkuruotų rinkos sąlygomis paslaugų kainomis ir kokybe. Daugeliui žmonių dar iki šiol nėra iki galo aišku, kas tas socialinis verslas, kuo jis skiriasi nuo klasikinio verslo modelio, ir su kuo jis „valgomas“. Žinoma, jei netikėčiau, kad tai įmanoma, nekalbėčiau apie mūsų tikslą – tapti konkurencingu, socialiai atsakingu, kokybiškas paslaugas teikiančiu verslu, kuris sugeba išlikti rinkos sąlygomis. Nors tai nemenkas uždavinys, manau, kad per ateinančius 2 metus mes tai pasieksime“, – pridūrė jis.
Lietuvoje gaji „prašytojų“ kultūra
Dabar jis intensyviai svarsto, kaip užtvirtinti gaunamas pajamas, kad verslas pats save išlaikytų, ieško būdų, kaip nevyriausybinei organizacijai virsti verslu.
„Nevyriausybinės organizacijos retai galvoja, kaip galėtų prie savo išlaikymo prisidėti ar sukurti sistemą, kad investuojami resursai su metais nesumenktų, o kurtu naujus išteklius arba bent jau sukurtų pakankamai lėšų, kad įsigytas turtas būtų naudojamas tam, kam projektinės lėšos buvo skirtos. Dažnai įvyksta taip, kad pasibaigus projektui ir įsisavinus pinigus projektas nutrūksta, nes nebuvo galvojama kaip išsilaikyti vėliau. Lietuva yra ribota rinka, sudėtinga su ta pačia idėja kiekvienais metais užsitikrinti paramą iš investuotoju, paramos davėjų. Sakyčiau, kad „prašytojų“ kultūra, nekritikuojant jų siekiamų tikslų ar idėjų, Lietuvoje yra pakankamai gaji – nerandama būdų savęs išlaikyti, bent dalinai išlaikyti “, – teigė J. Mulevičius.
Jau dvejus metus taksi automobiliu neįgaliuosius vežiojantis Lukas Grigaravičius teigė, jog šiame darbe jaučiasi reikalingas ir nuolat sulaukia teigiamo grįžtamojo ryšio.
„Dirbame dažniausiai dviem pamainomis: nuo ryto arba vakare. Diena atrodo gana įprastai: yra grafikas, gauname užsakymus ir vežame žmones ten, kur jiems reikia. Daugumą klientų jau pažįstu. Dirbame pakankamai intensyviai – užsakymas po užsakymo. Na, gal tik žiemos mėnesiais kartais atsiranda ir valandos tarpas“, – pasakojo L. Grigaravičius.
80 proc. važiuoja į gydymo įstaigas
Idėjos autoriai siekė, kad neįgalieji galėtų lengviau pasiekti pramogų vietas, aktyviau leistų savo laisvalaikį. Tačiau praėjus dvejiems metams po socialinio verslo starto, paaiškėjo, jog kol kas šiems žmonėms ne pramogos labiausiai rūpi.
„Žinoma, niekas tiksliai neskaičiavo, bet aš spėčiau, kad kokia 80 proc. klientų važiuoja į gydymo įstaigas. Dar kiti sekmadienį nori nuvažiuoti į bažnyčią. Na, vienas mūsų klientas yra teatro fanas, tad kiekvieną savaitę važiuoja į teatrą. Laisvalaikį, kiek pastebėjau, neįgalieji dažniau leidžia prekybos centruose – spėju, jog dėl to, jog šie centrai neįgaliesiems yra geriausiai pritaikyti“, – aiškino „Socialinio taksi“ vairuotojas L. Grigaravičius.
Šių automobilių vairuotojai turi turėti ne tik gerą širdį. Kiekvienas sovietinio daugiabučio adresas užsakymų sąraše dažniausiai reiškia, jog klientą teks nukelti bent vieną aukštą žemyn.
„Turime tam tikrą įrenginį – laiptų kopiklį. Jis gali pakelti 125 kilogramų svorį. Tai yra mūsų riba – rankomis tokio svorio irgi nelabai pakelsi. Nors esame kėlę ir didesnį svorį, tik jau keturiese – žmonės buvo susiorganizavę pagalbą“, – pasakojo L. Grigaravičius.
Jis pritarė J. Mulevičiaus minčiai, jog ši paslauga yra labai reikalinga ir netgi dviem pamainomis dirbantis taksi automobilis nepatenkina visų klientų poreikių – kai kurių užsakymų vis dar tenka atsisakyti.
Vaikinas svarsto, jog taksi galėtų naudotis daugiau aklų asmenų, paslauga galėtų būti labiau jiems pritaikyta.
L. Grigaravičiaus nuomone, sostinei reikėtų nuo ryto iki vakaro dirbančių dviejų automobilių. Ir dar vieno pakaitinio, kad būtų galima pakeisti sugedusią transporto priemonę.
Pats tokio tipo taksi vairuotoju jis dirba todėl, kad jaučiasi atliekantis tikrai reikalingą darbą.
„Jaučiu, jog užsiimu prasmingu darbu. Nuolat jaučiu grįžtamąjį ryšį, jaučiu, kad galiu žmonėms padėti dirbdamas tokį darbą. Tai mane labiausiai motyvuoja“, – sakė L. Grigaravičius.
Katino dienos baigiasi
„Socialinio taksi“ vadovas Jonas Mulevičius pridūrė, jog Europos Sąjungos fondų lėšos pamažu senka – todėl šiuo metu yra pats geriausias metas ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.
J. Mulevičius svarsto, jog dauguma kilnių tikslų vedamų nevyriausybinių organizacijų stokoja verslo įgūdžių, tikisi pagalbos iš įvairių fondų ir savivaldybės. Tokiems „katino dienos“ jau eina į pabaigą.
„Dauguma Europos Sąjungos Lietuvai suteiktų priemonių, leidusių Lietuvos NVO ramiai gyventi, eina į pabaigą. Taigi dabar pats metas savo projektams ieškoti naujų finansavimo šaltinių. Kalbant apie mano projektą, tai yra paslauga, kurios negali nustoti teikti – žmonės ją gavo ir dabar jos tikisi kiekvieną dieną. Todėl ir reikalingos alternatyvos. Mūsų klientai tikisi, kad mes niekada nesustosime“, – sakė J. Mulevičius.
Jam reikės pasukti galvą, nes patiems klientams „Socialinio taksi“ paslauga šiuo metu kainuoja daugiausia 3,75 euro (tiek prašoma už iškvietimą naktį, kai reikia nuvažiuoti 10 – 15 kilometrų).
„Socialinio taksi“ vadovas visiems pradedantiesiems verslininkams patarė pragmatiškai žiūrėti į gaunamas lėšas.
„Pinigų yra, kai jų gauni, bet dauguma kalbėjusių pranešėjų pabrėžė, kad svarbiausia – verslo tvarumas (sustainability, – angl., kai verslas pats gali save išlaikyti)“,– patarė J. Mulevičius.
