Šiais metais iki birželio 12 d. Lietuvos miškuose užregistruota 69 miško gaisrai. Medžiai degė 17,30 ha plote. 20 iš jų kilo miško gaisrų privačiuose miškuose ir tai sudarė beveik pusė viso išdegusio ploto – 7,13 ha.
Statistika nedžiugina, bet nėra tragiška. 2014 metais tuo pačiu laikotarpiu šalyje buvo užregistruota 92 miško gaisrai 150,27 ha plote.
Šiais metais miškų urėdijų priešgaisrinės komandos bei miškų pareigūnai, pagal gautus pranešimus apie kilusius miško gaisrus buvo išvykę į gaisravietes daugiau nei 320 kartų.
Didžiausias šių metų miško gaisras kilo Trakų urėdijos ribose. Onuškio girininkijoje išdegė 3 ha privataus ir valstybinio miško.
Savaime aišku nei šis, nei kiti 68 miško gaisrai savaime nekilo.
„Šiandien galima sakyti, kad didžiausias miškų priešas yra žmogus“, – teigė Aplinkos viceministras Linas Jonauskas.
Pagrindinė gaisrų miškuose priežastis išlieka neatsargus ir neatsakingas elgesys juose.
„Miškų gaisrai retai kyla nuo žaibo išlydžio. Dažniausiai tai nuo numestos nuorūkos, laužo, kuriam ten ne vieta, žolės deginimo ir net žaidimo su degtukais. Ką čia kalbėti apie tyčinius padegimus. Jei šiuos faktorius atmestumėm, tai praktiškai net nereikėtų saugoti miškų nuo gaisrų, nes labai mažai būna natūralių gaisrų sukelėjų“, – sakė viceministras.
Į miškų gaisrus pirmiausia reaguoja urėdijos. Jos disponuoja gaisrų gesinimo technika ir gali greičiau pasirodyti gaisro vietoje nei įprasti ugniagesiai. Kretingos miškų uredija šiemet perėmusi rūpinimasį Kuršių nerijos miškais, netgi nusipirko vandens siurblį, kuris gali imti vandenį tiesiai iš marių.
Anot viceministro, gaisrų stebėjimo ir gesinimo sistema veikia puikiai. Reikia pagerinti prevenciją.
„Po kiekvienos nelaimės ieškoma kaltų, bet aš manau, kad sistema yra gerai sutvarkyta. Yra kas gali pastebėti gaisrus anksti, yra kas tuos gaisrus gesina ir pas žmonės yra tinkama parengtis. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į kitą dalyką – į neatsakingus žmones, miškų lankytojus“, – sakė L. Jonauskas.
Viceministras priminė, kad tyčiniams padegėjams gresia rimta atsakomybė.
„Baudos yra milžiniškos. Jei didelė dalis miško išdega, tai kompensuoti žalą reiktų ne tik už išdegusį mišką, bet ir gyvuniją, augmeniją, sunaikintą miško paklotę ir taip toliau. Gali būti, kad specialiai sukėlęs gaisrą žmogus gali neišsimokėti visą gyvenimą. Bet ne tame esmė. Miškai yra valstybės, mūsų visų turtas ir žmogaus pareiga yra jį saugoti, prireikus sudrausminti kitus – mėtančius nuorūkas, deginančius laužus. Jei tą sutvarkysime, tai viskas bus gerai, bet iki to dar toli“, – sakė L. Jonauskas.