R. Karbauskio „ginklas“ nuo narkotikų ir alkoholio – ne kiekvieno kišenei

Ne vienoje užsienio šalyje yra įprasta valstybinę šventę ar vestuves sutikti pasipuošus tautiniais drabužiais, tačiau Lietuvoje tokios tradicijos nėra. Tautinius drabužius išvysime nebent per dainų šventę arba penktadienio vakarais stebėdami laidą „Duokim garo“. Ekspertų teigimu, situacija pamažu keičiasi, tačiau abejojama, kad kiekvieno lietuvio spintoje atsiras po tokį kostiumą.

„Kai išsikalbu su kokiu nors žmogumi, būtinai jo paklausiu: „Ar matėte tautiniais drabužiais apsirengusį, klumpakojį šokantį, sutartines bendraamžių chore traukiantį, Užgavėnes, Rasas, Žiemos saulėgrįžą švenčiantį vaiką, kuris svaigintųsi narkotikais, alkoholiu?” Visi purto galvas: „Ne, tai nesuderinami dalykai!“, - laikraščiui "Ūkininko patarėjas" 2014 metais sakė Seimo rinkimus laimėjusios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis, kurio nuomone, kai kurias Lietuvos problemas išspręstų atsigręžimas į etnografinį paveldą.

Brangus malonumas

Deja, tautinis kostiumas – ne kiekvieno lietuvio kišenei prieinama prabanga. Kalbinti pašnekovai teigia, kad tautinio kostiumo kaina svyruoja priklausomai nuo to, kokio regiono tai kostiumas. Yra išskiriami Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Klaipėdos krašto tautiniai kostiumai. Tačiau kiekvienas regionas turi skirtingų ir unikalių rūbo detalių, todėl iš viso skaičiuojami 98 tautinio kostiumo variantai.

Pasak „Tautinio kostiumo studijos“ direktorės Astos Vandytės, paprastą tautinį kostiumą galima įsigyti ir už minimalų lietuvišką atlyginimą, maždaug tris šimtus eurų. Už tiek pat kostiumą sako siuvanti ir „Klaipėdos tekstilės“ vadovė Rasuolė Šlajienė.

„Tai yra prabangos dalykas, bet nėra ta prabanga neįperkama. Tas, kuris tą vieną minimalų atlyginimą gauna ir gyvena nuo iki, be abejo, jam tai brangu. Bet kitam, kuris gauna daugiau, tai per metus gali tam kostiumui, jei labai nori, pataupyti. Čia noro reikalas, kaip žmogus mato prasmę to uždirbto pinigo išleidimo“, – sako A. Vandytė.

Skambinant į įvairias tautinius kostiumus siūlančias įmones, jų kaina svyravo nuo 500 iki 700 eurų. Tačiau prie tautinio kostiumo atskirai reikia nusipirkti ir kai kuriuos atributus, pavyzdžiui vyrams reikia batų, kainuojančių maždaug 100 eur. ir kepurės, kuri atsieis maždaug 50 eur.

Taip pat tautinio kostiumo atributas yra karoliai, kurie dažnai – gintariniai. Gintarinių karolių kainos skelbimuose svyruoja nuo keliolikos iki kelių šimtų eurų.

Vakarų Europoje turi kone kiekvienas

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautodailės poskyrio vedėja Teresė Jurkuvienė pasakoja, kad, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje ar Vokietijoje tautinio kostiumo nešiojimas yra labai paplitęs, žmonės jais pasipuošę išeina į gatves per nacionalines šventes, taip pat jais puošiasi ir šeimos šventėse bei vestuvėse. Šiose šalyse daugelio gyventojų spintose kabo tautinis kostiumas.

„Pas mus bėda ta, sovietmečiu kostiumai buvo daromi už valstybės pinigus pagal specialius užsakymus ir iš jo išnyko kokybė ir asmeniškumas. Ir iki šiol su šiuo dalyku mes vargstam, nes, pirmiausia, yra ir didelės dalies įprotis, kad tautinis kostiumas nelabai panašus į žmogaus nešiojamą drabužį. Pas mus tie dalykai labai iškreipia vaizdą ir tautinį kostiumą padaro tokiu, kurio negalima įsivaizduoti kaip savo išeiginio drabužio, jis išdidintas, suprastintas, atpigintas, kurį gali nešioti scenoje, bet ne per savo gimtadienį privačioje aplinkoje“, – sako T. Jurkuvienė.

T. Jurkuvienė pastebi, kad Lietuvoje tautinio kostiumo tradicijos nėra tokios gilios kaip kitose šalyse. Vakarų Europoje tautiniai kostiumai išpopuliarėjo XIX a. pradžioje, kartu su nacionalinių valstybių susikūrimu. Tuo tarpu Lietuvoje, kuri ilgą laiką buvo okupuota carinės Rusijos, tautiniai drabužiai atsirado tik XX a. pradžioje.

A. Vandytė pritaria, kad mes neturime tradicijos dėvėti tautinį drabužį, o dėl to daugiausiai kaltas yra sovietmetis.

„Mes pavydžiai žiūrim į švedus ir norvegus, jie turi susiformavusią tradiciją šeimos ir bendruomenės šventes švęsti su tautiniais kostiumais. Greičiausiai galim kalbėti apie sovietmetį, kai tai nebuvo skatinama, bet ir draudžiama, tas kostiumas liko tik ant scenos“, – sako A. Vandytė.

Užsakymų netrūksta

Ieškodamas pašnekovų šiai temai ne kartą iš tautinius drabužius siūlančių žmonių sulaukiau atsakymo, kad kalbėti jie tikrai neturi kada, nes darbo apstu. Nieko keisto, juk 2017-ieji paskelbti tautinio kostiumo metais. Bet A. Vandytė sako, kad beveik visada tautinius rūbus užsisakinėja įvairūs kolektyvai, o ne privatūs žmonės.

„Mes turim užsakymų ir tikrai nemažai. Yra dalinio rėmimo programa, skirta kolektyvų tautinių drabužių įsigijimui. Tai per tą programą daugybė kolektyvų yra remiami ir jie ja pasinaudoję perka tautinius drabužius“, – sako A. Vandytė.

Tautinius kostiumus siuvančios įmonės vadovė R. Šlajienė teigia, kad daugiausiai privačių užsakymų jie gauna ne iš čia gyvenančių žmonių, o iš emigravusių lietuvių.

„Yra, kad pavieniai žmonės užsisako, bet daugiausiai iš užsienio. Ten juk yra ir tų šokių kolektyvų, ir visko. Pavyzdžiui, Norvegijoje vyksta šventės, kuriose norvegai eina su savo rūbais ir ten gyvenantys lietuviai nori pasipuošti savo tautiniais rūbais. Tai daugiausiai užsisakinėja iš Norvegijos, paskui iš Anglijos ir iš Amerikos. Iš šių trijų šalių“, – sako R. Šlajienė.

Pasak T. Jurkuvienės, stengiamasi, kad tautinis kostiumas taptų ne tik dainų švenčių ar etnografinių ansamblių atributu, tačiau būtų įprasta jį dėvėti bent jau per valstybines šventes, pavyzdžiui, vasario 16-ąją. Pašnekovės teigimu toks judėjimas pamažu plečiasi, su tautiniu kostiumu viešumoje pasirodo kai kurios įžymios šalies damos, ne kartą juo yra pasipuošusi ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji turi aukštaičių ir Klaipėdos krašto tautinius kostiumus.

„Plečiasi toks judėjimas, Dalia Grybauskaitė turi tokį kostiumą ir dar vienas kitas žymesnis žmogus. Kartais žmonės pasidaro vestuvėms, ar išeigai, ar valstybinių švenčių metu, kas kai kuriose valstybėse yra masiškai dėvima, kur vos ne kiekvienas taip apsirengęs išeina į gatvę. Pas mus šito dar nėra, yra tik pradmenys“, – sako T. Jurkuvienė.