Pastebėkite patys – kiek kartų per vieną kelionę mintyse aprėkiate kitus eismo dalyvius. Žinia, neigiamos emocijos ne tik didina nelaimingų atsitikimų skaičių, bet ir kenkia žmonių sveikatai, todėl naujas projektas vairuotojus moko gudrybių, kurių dėka įmanoma atsilaikyti prieš piktų vairuotojų spaudimą pažeisti eismo taisykles bei liautis kovojus už sekundes, kurias sutaupytume iš kelio pašalindami lėtapėdžius.
Kokios situacijos kelyje vairuotojus erzina labiausiai
Trijų vairavimo mokyklų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje mokiniams pradėtos rengti pykčio valdymo kelyje pamokos, kurių metu būsimieji vairuotojai mokomi, kaip reaguoti į agresyvius vairuotojus, valdyti emocijas, išvengti pyktį sukeliančių situacijų.
Pasak „Lietuvos draudimo“ inicijuotoje socialinėje kampanijoje „Nulis pykčio“ dalyvaujančios psichologės Eglės Masalskienės, šios akcijos tikslas – pirmiausiai atkreipt dėmesį į pykčio problemą keliuose.
Jau vien tai gali priversti už vairo sėdintį žmogų susimąstyti, kodėl jis, pavyzdžiui, pernelyg spaudžia greičio pedalą – ar iš tiesų todėl, kad labai skuba, ar todėl, kad jaučiasi pilnas energijos ir nori išsikrauti, nes ką tik susibarė su viršininku. Kai susivoki, ką tu darai, gali priimti sprendimą, ar nori taip ir toliau elgtis.
Lietuvos keliuose situacija yra panaši kaip ir visame pasaulyje. Lietuvos draudimas apklausė tūkstantį Lietuvos vairuotojų, kurių paprašyta įvertinti vairuotojų agresyvumą nuo 1 (visai neagresyvūs) iki 10 (labai agresyvūs) balų. Rezultatas – 6,6 balo.
Lietuvos draudimo tyrimas parodė, kad vairuotojus labiausiai erzina, kai nerodydamas posūkio signalo kitas eismo dalyvis persirikiuoja prieš nosį arba ketina sukti į kairę, bet posūkio neparodo, todėl sutrukdo kitus eismo dalyvius. Dar viena erzinanti situacija, kai kažkas „užsikabina ant uodegos“, spaudžia greičiau važiuoti ir dar šviesomis pamirksi. Trečias erzinantis dalykas, kai kitas užlenda parkavimosi aikštelėje į vietą, kurios laukėte. Taip pat visiems be išimties pyktį kelia užstrigimas kamštyje, nors šiuo atveju net nėra ant ko konkrečiai pykti.
Kokią taktiką pritaikė svetimame kieme „įkalintas“ vairuotojas
E. Masalskienė pasidalino iš tiesų įvykusia situaciją, kurią jai papasakojo pažįstamas žmogus. Vyras atvažiavo pasiimti vaiko iš muzikos mokyklos, kuri yra gyvenamajame rajone, ir, kaip visi kiti, sustojo šalia esančio gyvenamojo namo kieme. Faktiškai kiemas nėra privatus, vietos nesužymėtos, taigi sustoti gali kiekvienas. Kita vertus, būtų gražu jį palikti namo gyventojams, kurie grįžta po darbo ir neranda, kur pasistatyti automobilio.
„Grįžęs jis rado savo automobilį tyčia užstatytą. Jam neliko nieko kita, kaip sėdėti ir laukti. Natūralu, kad pradėjo pykti ir bambėti, tačiau suvokdamas, kad už nugaros sėdi vaikas, stengėsi susilaikyti. Netrukus atėjo užstatęs vairuotojas ir, įsirėmęs rankas į šonus pradėjo agresyviai aiškinti, kaip negražu taip elgtis. Mano pažįstamas prisipažino, kad jei ne vaikas, taip pat būtų dėjęs atgal bent žodžiais, nes jautė, kaip kyla pykčio banga, tačiau nenorėdamas rodyti neigiamo pavyzdžio vaikui, patylėjo. Kai teisėtas gyventojas išsiliejo, vyras sutiko, kad šio pyktis teisėtas, kad jis, ko gera, savo kieme pyktų lygiai taip pat: „Aš padariau negerai, nepagalvojau apie gyventojus, kitą kartą reikės kažkaip kitaip sugalvoti“. Taigi buvo tobulai pritaikyta pykčio valdymo metodika, kuri pasiteisino su kaupu. Gyventojas ne tik nusiramino, bet dar nuvedė ir parodė geras vietas automobiliui pastatyti“, - pasakojo pašnekovė.
Trys žingsniai, padėsiantys nepykti ant lėtapėdžių vairuotojų
Dabar įsivaizduokime tokią situaciją: prieš mus stovi į kairę sukantis vairuotojas, tačiau niekaip nedrįsta pajudėti, o mums atrodo, kad pasukti jis galėjo jau 10 kartų. Pasak psichologė, taip atsiskleidžia požiūris, kad mūsų vairavimo būdas svarbesnis už bet ką ir mums nusispjauti, ką kiti galvoja ar kaip jaučiasi. Mes savo tikslą norime pasiekti kuo greičiau. Kai mes nesukame galvos, kaip jaučiasi kiti, emocijos mums kyla reflektyviai, kaip gyvuliukams. To galėtume išvengti, jei padarytume bent nedidukę pauzę ir pastebėtume kylančią emociją.
„Iš pradžių kokią savaitę pasitreniruoti reikėtų nevairuojant, vėliau – ir už vairo. Kitas žingsnis – šviesoforo metodika. Įjungiate geltoną šviesą ir užduodate sau klausimus: ar mes tikrai norime dabar šią emociją išlieti, kaip tuomet jausimės ir kaip pasikeis situacija? Taigi ar apsimoka pykti? Pavyzdžiui, jūs stovite prie žiedo, į kurį kažkoks vairuotojas niekaip negali įvažiuoti. Juk jis vis tiek kažkada įvažiuos, tai minutės klausimas, tačiau jūs dėl tos minutės pykstate. Dabar nekalbame apie kelių eismo taisykles ar kaip reikia įvažiuoti į žiedą. Mes kalbame tik apie tai, kaip suvaldyti emocijas. Nors jūsų pyktis vis didėja, tas vairuotojas net nežino, kad jūs pykstate, taigi toks emocijų nevaldymas kenkia tik jums. Galbūt vėliau dėl to jums skaudės galvą, skrandį arba susinervinęs nepraleisite pėsčiojo. Taigi pagalvokite, ar kas nors pasikeis, jei į žiedą įvažiuoti dviem minutėmis vėliau.
Kitas žingsnis – stebėti, ką jūs galvojate apie tą žmogų. Greičiausiai, kad jis lėtapėdis, kerėpla arba žioplys, kad tokiems iš viso nereikėtų leisti sėsti prie vairo ir pan. Tačiau pabandykite paeksperimentuoti: ką kitas žmogus galėtų pagalvoti apie tą vairuotoją jūsų vietoje kitaip? Gal jis blogai jaučiasi? O gal vakar patyrė eismo įvykį?
Prisiminkite empatiją: jeigu jūs vakar būtumėte pakliuvę į avariją, kokią savaitę taip pat vairuotumėte itin atsargiai. Arba jei su 38 laipsnių temperatūra vyktumėte pas gydytoją, vargu ar norėtumėte lėkti. Metodika yra būtent tokia – vos pastebėjote, kad kyla pyktis, pagalvokite kitaip. Nesvarbu, kad tai nebus tiesa, bet šios mintys padės suvaldyti emocijas“, - patarė E. Masalskienė.
Kaip elgtis su „kelių ereliu“
Bene dažniausiai psichologė sulaukia klausimų, kaip atsilaikyti, jeigu kelyje ant jų lieja pyktį kiti eismo dalyviai.
„Noriu atkreipti dėmesį į Lietuvos draudimo tyrimo metu pastebėtą dalyką. Per 90 proc. respondentų teigia, kad jie patiria kelyje nemalonias emocijas, kurios susijusios su tuo, kad kiti elgiasi agresyviai. Tačiau vos apie 60 proc. respondentų prisipažįsta ir patys kažką netinkama padarę ar į agresiją atsakę tuo pačiu. Tai statistinis neatitikimas. Taigi pradėti tvarkytis su savo emocijomis reikėtų nuo savęs.
Žinoma, tenka sutikti, kad pikčiurnų kelyje pasitaiko. Tačiau svarbiausia prisiminti, kad tu esi žmogus, o ne būtybė su gyvūniškomis smegenimis, ir jei kažkas nesuvaldė pykčio, tai nereiškia, kad ir tu turi refleksyviai reaguoti pykčiu. Jei kitas vairuotojas tau grūmoja, išpučia akimis ir aiškiai leidžia suprasti, ką apie tave galvoja, nes tu, jo manymu, padarei kokią nors nesąmonę, žiūrėti jam į akis nereikėtų, nes tai skatina agresiją. Tai atėję taip pat iš gyvūnų pasaulio.
Galima tiesiog linktelėti, švelniai nusišypsoti ir nusukti akis. Tai ir reikš jūsų atsiprašymą bei sutikimą. Toliau reikia žiūrėti tik į kelią, nors ir labai knieti žvilgtelėti, ką dar rodo kitas eismo dalyvis. Blogiausiu atveju jis aplenks ir prieš nosį pradės stabdyti. Na ir kas? Tu irgi važiuosi lėčiau, o jis vis tiek kažkada atsikabins“, - svarstė pašnekovė.
Nestandartinės situacijos, kai vairuotojai vienas kitą blokuoja ir priverčia išlipti, labai retos, nors Youtube tokių vaizdelių galima surasti. Beje, amerikiečiai pykčio keliuose problemą ir pradėjo tyrinėti, kai įvyko keli susišaudymai tarp vairuotojų.
Eksperimentas: kaip parkavimosi aikštelėje greičiau atsikovoti vietą
O dabar priminkime, kaip jaučiamės mes patys, kai už nugaros mums pypsi. Pasak E. Masalskienės, socialinis spaudimas taip pat labai susijęs su pykčiu.
Antroji pykčio pusė – baimė kitų pykčio. Žinoma, pirma mintis gali būti tokia: „O Dieve, kaip aš kvailai atrodau, reikia sukąsti dantis ir greičiau važiuoti“. Tačiau psichologė siūlo mąstyti kitaip: „Ko gera, tas žmogus, vargšelis, labai skuba, tačiau aš jam niekuo negaliu padėti“. Apie tą žmogų reikia galvoti ne kaip apie blogietį, nes tuomet ant jo patys pyksime, bet kaip apie vargšą, kuris, tarkime, nemoka valdyti savo emocijų.
Vienas amerikiečių mokslininkas su studentais atliko tyrimą. Perpildytoje parkavimosi aikštelėje, kurioje žmonės laukia vietų, jo studentai sustodavo prie daiktus jau besikraunančio žmogaus ir pypsėdavo. Buvo skaičiuojamas laikas, per kiek išvažiuojama, kai vienas laukiantis automobilis pypsi, o kitas – ne. Buvo nustatytas reikšmingas 11 sekundžių skirtumas, t. y. pypsėjimą kentę vairuotojai išvažiuodavo lėčiau. Mat iš gyvūnų pasaulio esame paveldėję refleksą ginti savo teritoriją.
Vieta, kurią užsėmėme parkavimosi aikštelėje, yra kaip ir mūsų. Nors jau išvažiuojame, kažkam puolant šią vietą, vis tiek pradedame ją ginti ir neišvažiuojame ilgiau. Lygiai tas pats vyksta sankryžoje. Jeigu pasukti nesaugu ir jūs jaučiatės saugus, dėl kitų eismo dalyvių puolimo kyla natūrali pasąmoninė reakcija vairuoti dar saugiau. Tik jokiu būdu nereikia to daryti tyčia – tuomet įsivelsime į taip pat pasąmoninį biologinį žaidimą.
„Reikia prisiminti, kad vairuojame taip, kaip gyvename. Kartais aplinkybės mus verčia būti agresyvesniems, nes tikrai skubame, tačiau dažniausiai skubame iš įpročio. Aš ir pati esu pastebėjusi: atrodo, važiuoji pas draugę kavos, nėra jokio įsipareigojimo dėl minučių, bet jei užsidega prieš nosį raudona šviesa, pradedi bumbėti, kad šviesoforai šiandien nepalankūs. Mes tiesiog įpratę galvoti, kad viskas turi būti daroma greitai, nes kitaip liksime uodegoje. Tai konkuruojančios visuomenės mentalitetas. Todėl ir psichologai turi daug darbo, nes žmonių, nesusitvarkančių su savo emocijomis, o po to kenčiančių nuo somatinių susirgimų, daugėja. Jau ir tradicinė medicina pripažįsta, kad yra ryšys tarp žmogaus psichinės ir fizinės sveikatos. Siūlau šiek tiek pastebėti, kaip jūs vairuojate atostogų metu, kai turite laiko. Bent jau aš tuomet ir vairuoju ramiau, ir ant šviesoforų nepykstu. O kai esi darbų sūkuryje, reakcijos visai kitokios“, - svarstė pašnekovė.
