„Žmogus, [būdamas svečioje šalyje, prie naujos valiutos] gana greitai adaptuojasi. Jaunas – per keletą dienų, kitas – per savaitę, trečias – na, per dvi savaites. Vargiai pažįstu žmonių, kurie per keletą savaičių kitoje šalyje negalėtų adaptuotis prie naujos valiutos, kad reiktų versti galvoje kainas į litus. Daugiau savaitės iš tikrųjų taip dažniausiai niekas nesielgia. Gali įtarti, kad ir Lietuvoje, atėjus eurus, bus kažkas panašaus. Sakyčiau – mėnuo, du yra maksimali diskomforto riba. Vėliau žmogus pripras prie naujos valiutos“, – įsitikinęs psichologas.
– Euras pirmaisiais kitų metų mėnesiais žmonėms, ko gero, kels dvigubų emocijų – lyg ir viskas pigiau, bet ir tų pinigėlių kaip ir mažiau. Kaip susidoroti su tokiu psichologiniu diskomfortu?
– Reikia suvokti, kas tas diskomfortas nėra pagrįstas realiais trūkumais, realiomis problemomis. Iš tikrųjų tai yra grynai psichologinis diskomfortas: žmogus pripranta prie vienokių skaičių, eina į parduotuvę, lyg ir atmintinai žino visas kainas, bet staiga susiduria su šiokiu tokiu diskomfortu, jam staiga reikia pradėti galvoti. Tai, kad jam reikia pradėti galvoti, iš vienos pusės, yra lyg ir problema, bet, iš kitos pusės, tai – sveika. Tas žmogus išjungia autopiloto režimą.
– Turbūt turite galvoje vyresnio amžiaus žmones, kuriems tai būtų proto mankšta, kuri sykiu ir labai reikalinga?
– Būtent – sveika ir šiek tiek priminti matematiką, ir šiek tiek paskaičiuoti, galbūt šiek tiek sustoti, automatiškai visko neimti. Taigi yra šiek tiek ir pozityvo. O realiai gi niekas nesikeičia: kiek buvo tų pinigų, tiek ir yra, tiesiog keičiasi matavimo vienetas. Psichologiškai, be abejo, atrodo, kad sąskaitoje buvo daug pinigų, o staiga jų sumažėjo, bet realiai juk niekas nepasikeitė. Lygiai taip pat ir kainos, atrodo, lyg ir sumažėjo. [...] Yra dvi pusės: viena blogoji, kita – geroji. Geroji, kad viskas patapo lyg ir pigiau, blogoji – kad lyg ir uždirbame mažiau. Viena atsveria kitą. Ta geroji pusė, kad viskas atrodo kaip ir pigiau, iš tikrųjų yra ir pavojus, nes viskas atrodo labai pigu. Tada kyla pagunda prisipirkti daugiau – juk tai kainuoja tik penkis ar dešimt eurų.
– Bet visada žmogus juk žino, kiek pinigų turi piniginėje. Juk neišvengiamai kainas pradedi lyginti su piniginės turiniu. Ar vis dėlto Jūs sakote, kad pagunda, matant tuos mažus skaičius, yra gerokai stipresnė negu logiškas mąstymas?
– Būtent. Emocijos čia lošia gerokai geriau negu sveikas protas, todėl ir visa reklama veikia. Jei emocijos neveiktų, tada ir reklama prarastų prasmę. [...] Į protą ji dažniausiai neapeliuoja. Ji apeliuoja į emocijas: kaip tai gražu, kaip tai gundo, kaip visi tą daro arba – bijokit kažko, pirkite tai apsisaugodami ir t. t. Reklama veikia, nes veikia emocijos. Lygiai taip pat ir kainos – daugiausiai tai yra emocijos. Protas čia, deja, ne toks jau visagalis.
– O kaip atrodo, kiek tas neužtikrintumo procesas (kai kam – ir pasimetimo), ypač – pirmaisiais metų mėnesiais gali užtrukti? Kiek tas periodas gali tęstis?
– Be abejo, tai priklauso nuo žmonių. Kuo žmogus mobilesnis, tuo greičiau praeina adaptacinis laikotarpis. Tada pateikiu pavyzdį, kai išvažiuojame į užsienį. Ten gi visai kiti pinigai, visai kiti skaičiai. Pradžioje yra diskomfortas – nesuprantame, kas yra brangu, kas – pigu [...] ir t. t. Bet žmogus gana greitai adaptuojasi. Jaunas – per keletą dienų, kitas – per savaitę, trečias – na, per dvi savaites. Vargiai pažįstu žmonių, kurie per keletą savaičių kitoje šalyje negalėtų adaptuotis prie naujos valiutos, kad reiktų versti galvoje kainas į litus. Daugiau savaitės iš tikrųjų taip dažniausiai niekas nesielgia. Gali įtarti, kad ir Lietuvoje, atėjus eurus, bus kažkas panašaus. Sakyčiau – mėnuo, du yra maksimali diskomforto riba. Vėliau žmogus pripras prie naujos valiutos.
– Ekspertai, artėjant euro įvedimui, sako, kad vis dėlto reikėtų tam psichologiškai ruoštis – ir ne tik psichologiškai. Jie siūlo pajamas, išlaidas mokytis skaičiuoti eurais. Tam esą naudingas dabartinis laikotarpis, kai kainos skelbiamos dviem valiutomis, o mokėti vis dar galime įprasta valiuta. Kokia būtų Jūsų nuomonė?
– Na, jei jau žmogus labai nerimauja, kad jis nesusitvarkys su visais šiais skaičiais, per daug išleis ar per brangiai ką nors nusipirks, tada, be abejo, galima pradėti dabar jau skaičiuoti, kad žmogus tos baimės atsikratytų, kad nebūtų tokie svetimi tie skaičiai. Suprantama, jei žmogus visuomet gyveno Lietuvoje, 20 metų niekur neišvažiavo, priprato prie vienos valiutos, įpročio keisti tas matavimo sistemas jis neišugdė. Žmogui, kuris yra keliaujantis, tai visiškai normalu. Jis kišenėje dažniausiai turi penkias valiutas. Jam pakeisti vienus pinigus į kitus didelės problemos nesudaro. Aš suprantu, kad jam ruoštis turbūt prasmės nėra, nes jam tai yra įprastas dalykas – kaip kostiumą pakeist į kitą. Jei žmogui kyla diskomforto jausmas, jei jis bijo, be abejo, jis jau dabar gali pradėti mokytis skaičiuoti eurais, kad po to, atėjus tam momentui, jam nebūtų šoko.
