„Mane įkvėpė mano prosenelė Zinaida, dirbusi Panevėžio saldainių fabrike. Aš jos nepažinojau, tačiau tėvai pasakojo, kad ji buvo įspūdinga moteris – mėgo skaityti knygas, puoštis, gerti vyną ir gražiai bei laimingai gyventi. Močiutė perdavė daugelį jos receptų, kuriuos naudoju ir aš“, - šypsosi Milda. Šiandien prosenelės mėgstamiausias šokoladas su rožėmis ir juodaisiais pipirais atgijo Mildos fabrikėlyje, čia taip pat galima rasti plyteles su pistacijomis ir druska, citrinomis ir levandomis. Visi šie rankų darbo šokoladai veganiški – be gyvulinės kilmės produktų, kuriuos Milda kol kas lipdo viena. Tačiau verslininkė ruošiasi priimti daugiau žmonių, kuriais galėtų būti neįgalieji, vienišos mamos ar į Lietuvą atvykę pabėgėliai.
Lapės, suvalgančios negražius riešutus
Milda yra išprotėjusi dėl šokolado. Kaip ir prosenelė Zinaida, ji negali be jo išgyventi nė dienos: „Mes abi tokios. Aš ir amžiną atilsį prosenelė. Mano tėvai ir seneliai matematikai, tačiau nesuprantu nei kvantinės fizikos, nei avangardinės poezijos, todėl norėjau kažko malonaus ir lėto, ne kokio šaldytuvų variklių verslo.“
Moteris ilgai suko galvą kaip padaryti šokoladą sveikesnį, kad ramia širdimi galėtų duoti paskanauti savo mažiosioms seserims. „Kakava turi daug naudingų mineralų, tačiau cukrus blokuoja jų įsisavinimą. Turiu mažyčių sesučių, todėl man rūpi, kad jos maitintųsi gerais produktais. Dauguma vaikų greitai pakliūna į cukraus pinkles, prie jo pripranta, todėl paskui nebenori normalaus maisto. Cukrus puikiai pakeičiamas kokoso žiedų nektaru“, - sako ji.
Mildos gaminamuose saldėsiuose taip pat nėra pieno, kiaušinių, medaus ar konservantų, nes moteriai labai rūpi gyvūnai. „Man rūpi jų teisės ir iš viso manau, kad pieno žmonėms nereikia vartoti, tai labai neetiška. Vietoje to puikiai tinka sojų grietinėlė. Jei daryti verslą – tai tik etišką.“ Gaminti tokį šokoladą verslininkei nėra lengvas uždavinys, ji kruopščiai turi atrinkti žaliavas, pirkti nepigius, kokybiškus ingredientus, todėl plytelės kaina yra tris kartus aukštesnė nei įprasto šokolado parduotuvėse.
Milda juokiasi, kad dažnai į fabrikėlį ateina lapė suvalgyti negražius riešutus, o jau pusę metų gyvuojantis verslas iki šiol atrodo kaip pasaka. „Tas šokoladas leidžia man fantazuoti apie ežiukus ir lapes, nors iš tikrųjų tai sesės ir broliai ateina suvalgyti visą broką. Žmonės, kurie susipažįsta su manimi, galvoja, kad šneku visokias pasakas, tačiau man nuostabiausia, kad verslas vyksta, žmonės perka šokoladus ir gamybos apimtys tik didėja“, - šypsosi raudonplaukė.
Dauguma smaližiautojų – turistai
Vis dėlto verslininkė pripažįsta, kad įmonės steigimo pradžioje atsibusdavo ir vidury nakties, galvodama, ar jai pavyks, ar žmonėms patiks jos siūlomas šokoladas. Kartais prabusti tenka ir šiandien: „Galvoji, ar čia viskas bus gerai, ar žmonės pirks, iškyla nenumatytų išlaidų, kurias greitai reikia apmokėti, yra ir neromantiškų dalykų“, - juokiasi.
Moteris prisimena kaip siuntėsi iš Amerikos įrenginį įmonei, tačiau turėjo mokėti keturis kartus daugiau nei jis kainavo: „Siuntimas dvigubai, tada muito mokečiai visokie. Bet deduosi tokią patirtį į krepšelį – visokia patirtis pravers. Šiandien gal kitaip truputį daryčiau, skambinčiausi dėl nemokamų verslo konsultacijų, nes pirma įsteigiau įmonę ir tik paskui sužinojau, kad tokios yra.“
Iš pradžių tik kalbėjusią ir fantazavusią Mildą kurti įmonę pastūmėjo draugai, kurie ne tik ją palaikė, bet ir realiai padėjo. „Turiu labai daug artimų draugų, kažkada net skaičiuoti bandžiau – 27 seseris ir jau nežinia kiek brolių. Oficialiai tai yra draugai, bet aš juos vadinu broliais. Pažįstami inžinieriai sumontavo savadarbius aparatus, kurie maišė šokoladą, iš gipso pasigaminau formeles, taip viskas ir prasidėjo“, - prisimena ji.
Milda džiaugiasi, nesusidurianti su sunkumais ir ragina kitus pasiryžti įgyvendinti savo svajones. „Žinoma, rizika yra – tu prisiimi ją ant savo pečių, bet tai tokia graži žaidimų aikštelė. Kol kas aš joje žaidžiu ir džiaugiuosi – ateinu į dirbtuves, o ten guli išlukštenti riešutai, šokoladukai, viskas kvepia ir man taip gera, smagu“, - iš jos veido nedingsta šypsena.
Iš pradžių Milda galvojo, kad jos šokoladą daugiausiai pirks veganai bei vaikus auginančios mamos, tačiau ją nustebino, kad plyteles itin pamėgo turistai, jie sudaro didžiąją pirkėjų dalį. Šokoladais prekiauja dešimtys Lietuvos krautuvių ir kepyklėlių, o norinčiųjų juos parduoti – vis daugėja.
Ant etikečių – ir nuogos mūzos
Šokoladų „Ach! Skanu“etiketes puošia dailininkų, menininkų darbai, Milda siekė, kad saldėsis smaguriautojams taptų jaukiu pasilepinimu. Verslininkė rengė konkursus, kuriuose norintys siuntė piešinius, daugelis jų atsirado ant pakuočių. „Ir nebūtinai tai turėjo būti kažkas susijusio su šokoladu, vienintelis kriterijus, kad tai būtų jauku. Kai kam šokoladas siejasi su vaikyste, atrakcionais, rudeniu, knyga, prosenele. Norėjau, kad tai būtų maža šventė“, - sako ji.
Milda šokoladą vadina prabangos preke ir nori, kad juo būtų smaližiaujama ilgai ir, kaip pati juokauja, atsakingai. Todėl ji kruopščiai išdailina kiekvieną plytelę, ant jų puikuojasi viduramžių ar 19 amžiaus laikų skirtingi raštai.
„Kažkodėl visi įsivaizduoja, kad jeigu perki javainius su riešutais, tai ant pakelio būtinai turi būti pavaizduota javų puokštė ir šalia primėtyti riešutai. Ant mano šokolado įpakavimų galima pamatyti ir Vytauto Pakalnio mūzą – nuogą moterį lietuviškoje pievoje, vienos danų tapytojos smagų piešinėlį, kuriame pavaizduotas jos dabartinis ir buvęs vyras bei kaimynas“, - juokiasi.
Priimtų ir pabėgėlius
Milda pabrėžia, kad jos siekis – daryti etišką verslą, orientuotą ne tik į pardavimus, bet ir socialinę atskirtį patiriančius žmones. Stebėdama didėjančias pardavimų apimtis, verslininkė mąsto apie naujus darbuotojus, kuriais galėtų tapti neįgalieji, vienišos mamos ar ilgai nerandantys darbo.
„Mano svajonė yra padėti žmonėms, kuriems sunkiau prisitaikyti visuomenėje, kurie tikrai nori dirbti. Man atrodo, kad mes visi esame labai susiję ir kaip aš galiu būti laiminga, jei viską turiu, o aplink tiek daug kenčiančiųjų. Kiek žinau, net 30 proc. Lietuvoje patiria socialinę atskirtį, tačiau jei tie visi 30 proc. jaustųsi save realizavę – visi būtume laimingesni“, - sako ji.
Užsibrėžtas uždavinys nėra paprastas, todėl verslininkė jau turėjo karčios patirties. Ji bandė įdarbinti kelis romų tautybės žmones, tačiau, nors iš pradžių demostravo didelį norą dirbti – jie neatvyko į darbą. Milda dėl nepasisekusio bandymo nesiruošia nuleisti rankų ir sako, kad nenorintiems paimti meškerės – per prievartą tikrai nekiš. Ji mielai priimtų į darbą pabėgėlius, kurie neužilgo atvyks į Lietuvą.
„Noriu paneigti stereotipus, kurie galbūt yra neteisingi. Aš pati ne kartą esu susidūrusi su neigiamu požiūriu į mus, rytų europiečius, todėl labai norėčiau, kad mane vertintų kaip žmogų, o ne pagal lytį ar tautybę. Man skaudu, kad tie žmonės yra nuteisiami iš karto, ypač dėl religijos, nors aš pažįstu begalę musulmonų, kurie yra labai šaunūs. Jie yra žmonės, kuriems reikia pagalbos, o problemų neišvengsime visur, kur bus žmonių. Turime jiems padėti, bet aišku tai mano asmeninė pozicija, suprantu, kad viskas yra daug sudėtingiau“, - sako verslininkė.
Kol kas Milda ramiai darbuojasi savo fabrikėlyje viena ir svajoja atkurti daugiau prosenelės Zinaidos receptų. Kartais pasidaro sau mažą šventę – lepinasi mėgstamiausiu šokoladu su migdolais ir cinamonu. Lėtai ir atsakingai – taip, kaip ir turi būti smaližiaujama.
