Pirmas daugiabutis miestui laisvoje Lietuvoje
Iš pažiūros 1993 m. statybos 48 butų daugiabutis niekada neatrodė prastai. Jo didžiausias bėdas žinojo tik gyventojai.
„Ne paslaptis, kad mūsų namas buvo paskutinis Rusijai, ir pirmas – Lietuvai, kurį pastatė Marijampolėje, – šypsosi Gintautas Kavaliauskas. – Tai reiškia, kad statybinės medžiagos jam buvo renkamos iš visų pakampių ir visų palėpių – rusiškų nebebuvo, lietuviškų – dar nepradėjo gaminti. Taip ir suadė šitą mūsų namelį“, – įdomią daugiabučio namo istoriją pasakoja namo pirmininkas.
Tokių neįprastų statybų rezultatus netruko pajusti gyventojai: „Kai kuriuose butuose žiemą sienos pasidengdavo šerkšnu. Jeigu prie tų sienų būdavo koks daiktas, kaip man prišaldavo. O pavasarį tekdavo eiti aplink namą ir rankioti raudonas plytas, nubyrėjusias per žiemą. Net neabejoju – dar keleri metai delsimo, ir būtume likę su kiauromis sienomis. Aišku, ir dar seni mediniai langai – visame name siautė vėjai.“
Statybininkai pasitaikė reiklūs
Paaiškėjo, kad vienintelis būdas išspręsti visas šias namo problemas – būsto atnaujinimas. Įtikinti jam ryžtis kaimynus G. Kavaliauskui buvo nelengva, tačiau po išsamių pokalbių su kiekvieno buto savininkais sutarimą dėl modernizacijos pasiekti pavyko. Šypsodamasis jis pripažįsta: abejonių ir netikrumo buvo iki pat modernizacijos darbų užbaigimo.
Atsimindamas, kaip vyko atnaujinimo darbai, pašnekovas tvirtina: reikia ir draugystės su rangovais, ir kontrolės: „Gyventojams iškart pasakiau, kad visi turite būtinai žiūrėti, kas ir kaip daroma. Tokia kontrolė padėjo pastebėti keletą smulkių darbų, kuriuos reikėjo perdaryti. Viskas buvo tuoj pat sutvarkyta. Todėl ir šiandien galiu pasakyti, kad gyventojų kontrolė visgi reikalinga. Bet bendrauti su statybininkais gražiai irgi būtina. Vis tik tos draugystės turi būti orientuotos į gerą rezultatą, o ne šiaip smagius pasikalbėjimus.“
Namo pirmininkas įsitikinęs, kad modernizacijos sėkmė priklauso nuo statybininkų geranoriškumo: „Galima sakyti, tokia buvo mūsų sėkmės paslaptis. Ypatingai griežtos sutarties su rangovais neturėjome. Tačiau, laimei, statybininkai pasitaikė labai geri, reiklūs sau. Net ir dabar susitikę pasikalbame.“
Vyras neslepia, kad prabėgus keleriems metams po renovacijos staiga patamsėjo namo pamatai: „Iškart pranešėme įmonei, kuri atliko modernizaciją ir ji tuoj pat viską sutvarkė, perdažė, tad jokių didesnių problemų nebuvo.“
Taupyti daugiau nebereikia, o norėtų
Dabar šio daugiabučio gyventojai pasvarsto ir apie dar pažangesnės modernizacijos galimybes. „Tikrai taip. Galvojome apie saulės kolektorius. Tokį dalyką tikrai norėtume turėti. Keliavau aiškintis, ar mums išeitų gauti paramą. Paaiškėjo, kad kol kas ne. Po modernizacijos sutaupėme tiek, kiek numatyta pagal įstatymus ir net šiek tiek daug. Todėl teoriškai daugiau energijos taupyti mums nebereikia. Bet mes labai norėtume“, – juokiasi pašnekovas.
Pokalbio pabaigoje G. Kavaliauskas išduoda, jog po modernizacijos prie namo laiptinių atsirado daug skelbimų, kuriuose siūloma pirkti butą šiame name: „Norinčių pirkti nestinga. Tik nepasakyčiau, kad kas nors labai skubėtų parduoti“.
Vyras pastebi, jog šalia esantis daugiabutis „dvynys“ vis dėlto gražiu kaimynų pavyzdžiu sekti neskubėjo – jame atnaujinimo darbai bus atliekami tik šiemet. „Vis tiek nesigailiu, kad modernizacijai ryžomės vieni pirmųjų Marijampolėje“, – tvirtai sako pašnekovas.
