Pribloškia: nelegalias prekes randa ir po numirėliais

„Mūsų darbe iki paranojos yra nedaug. Turime vertinti žmones pagal įvairias rizikas ir įtarimą gali kelti daug kas, o juk didžioji dauguma žmonių yra padorūs keliautojai, - sako Muitinės mokymo centro direktoriaus pavaduotojas Pranas Plačas. – Yra labai daug požymių, kaip atpažinti kontrabandininką, kas jį išduoda, tačiau tam reikia psichologinių žinių ir elemetaraus stebėjimo. Ne vienas galėtų atskirti, kada žmogus meluoja, todėl mums labai svarbu pastebėti melą, tai labai įdomus procesas.“

Jis juokiasi, kad taip pat tai amžinas katės su pele žaidimas. Kontrabandą muitininkai randa įdomiausiose vietose, o kartais gabentojai pribloškia išmone. „Jie turi kuo mus nustebinti, bet mes irgi turime kaip juos nustebinti, - juokiasi P. Plačas. – Taip, jie tobulėja, tačiau mes taip pat tobulėjame – vyksta specialūs mokymai, psichologų paskaitos. Aišku, kartais mes apsigauname, nes įtarti galima visus, todėl turime kruopščiai atsirinkti, kas gali gabenti, o kas ne.“

Vis dėlto esama padėtis dar neramina. Kontrabandos mastai Lietuvoje išlieka milžinišku skauduliu, o šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje – viena didžiausių Europos sąjungoje.

Prisidengia sutanomis ar trumpais sijonėliais

Pasieniuose, kuriais kasdien juda didžiuliai žmonių ir prekių srautai, muitininkams svarbi kiekviena detalė: kaip žmogus atrodo, kalba, elgiasi. Kontrabandininkai turi nemažai taktikų, kaip neužkliūti muitininkams, todėl pareigūnai negali prarasti įtarumo jokioje situacijoje, net jei iš pirmo žvilgsnio ji atrodo visai nekalta.

„Mes turime labai daug atvejų, kai kontrabandininkai bando sukelti liūdesį. Pavyzdžiui, veža vaiko karstelį iš Baltarusijos į Lenkiją, visos moterys apsirengusios tamsiai, liūdi. Iš vienos pusės muitininkui belieka tik užjausti ir praleisti, tačiau pas jį yra kita logika: o kuo tas karstelis iš Baltarusijos geresnis nei Lenkijoje? Taip ir prasideda įtarimai“, - pasakoja P. Plačas.

Kontrabandininkai, norėdami neužkliūti muitininkams, prisidengia ir laidotuvių vainikais, narkotikų jie yra radę karste, kuriame buvo lavonas. Pastaruoju atveju jų buvo prikrauta tiesiog numirėliui po galva – pagalvėlėje. P. Plačas tvirtina, kad pasienyje svarbi žmogaus apranga, tai, ar jis atrodo padoriai, kokiais tikslais važiuoja į kitą šalį. Kartais išduoti gali tiesiog purvini batų šonai, kai pats žmogus apsirengęs labai tvarkingai, o batų viršus puikiai nublizgintas. Pirmasis įspūdis yra labai svarbus.

„Viename poste buvo atvažiavęs automobilis su „Carito“ ženklais, o joje buvo du kunigai su sutanomis. Muitininkui belieka tik džiaugtis, kad yra „Caritas“, kuris užsiima kilniais, gerais dalykais, teikia labdarą. O iš tikrųjų ten buvo visai ne „Caritas“, o kontrabandininkai“, - pasakoja jis.

Kartais nelegalių prekių vežėjai bando papirkti žavesiu. Nors gabenimas laikomas „vyrišku reikalu“ – tuo užsiima ir moterys, kurios gudrauja flirtu ir išvaizda: „Iš gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad moterys gudresnės. Jos persirengia ne tik, kad mutininkui sukeltų liūdesį, bet ir kad palinksmintų. Tarkime, aukšta moteris, gražiomis kojomis užsideda trumpą sijonėlį. Ji šypsosi, juokiasi, siekia, kad muitininkas tiesiog pasižiūrėtų į ją, pasigrožėtų ir praleistų, tačiau ne viskas taip paprasta. Kartais vyresnės moterys cigaretes slepia ir liemenėlėje. Nors taip neatrodo, plonų cigarečių pakelių prie kūno galima sutalpinti labai daug.“

Melą galima atpažinti

Pirminis įspūdis gali suteikti labai daug informacijos, tačiau muitininkams ypatingai svarbus pokalbis su keliaujančiu asmeniu. Šią akimirką jie turi virsti tikrais psichologais ir per keletą minučių iššifruoti kūno kalbą, verbalinius dalykus: „Mes mokomės, kaip atpažinti melą, tačiau tai nėra taip sudėtinga, netgi paprastam žmogui tai nėra neįveikiama. Melas vis vien išryškėja, nes keičiasi kūno judesiai, mimika, ypatingai balso tembras gali pasikeisti.“

P. Plačas sako, kad melą galima pastebėti jei žmogus daro pauzes, per kurias iš jo veido ir elgesio galima suprasti, jog įnirtingai galvoja. Jie taip pat dažnai pakartoja klausimą, siekdami laimėti laiko: „Geras pavyzdys yra politikai. Jeigu jo klausia kažko, ko jis nežino, jis sako: jei teisingai suprantu jūs klausiate to ir to. Tuo metu jis galvoja kaip išsisukti, išlošia laiko ir tai labai matosi.“

Jaudulį išduoda net pulsuojanti kaklo arterija, kurią nesunku pastebėti, arba paprasčiausias veiksmas, kurio anksčiau kalbėdamas žmogus nedarė. Tarkime, jei jis visą laiką atsakė į klausimus ramiai, o staiga pradėjo liesti veidą, ar pakeitė kūno poziciją, pareigūnas gali suprasti, kad žmogus jaudinasi.

„Gink Dieve, mes nesakome, kad visi, kurie jaudinasi yra kontrabandistai. Jaudulys yra natūrali žmogaus būsena ir daug kas jaučia pasienyje jaudulį, nors nieko negabena. Juk keliaujantieji nežino, su kuo susidurs, kokie bus kitos šalies pareigūnai, tai yra normalu. Mes turime į tai atsižvelgti, todėl visą laiką yra rizika apsigauti. Yra daug dalykų, kurie išduoda kontrabandininkus, bet jų nenoriu atskleisti viešai, nes jie irgi mokosi, stebi mus bei seka informaciją“, - sako jis.

Muitininkai kiekvieną dieną turi galvoti, kaip pergudrauti gabentojus. Lygiai taip pat mąsto kontrabandininkai, kurie svarsto, kaip galvoja muitininkas, į ką jis daugiausiai atkreipia dėmesį. Vis dėl to, tokia veikla gali užsiimti tik itin šaltų nervų žmonės, kurie nepraskysta net labiausiai įtemptoje situacijoje.

„Jie irgi ruošiami psichologiškai, ypatingai tie, kurie užsiima organizuotesne, stambesne kontrabanda. Jie pasiruošę klausimų ratui, žino, kaip elgtis, ir bando atsakyti į tuos klausimus nepasimetę, neraudonuodami, nekeisdami balso tono, gestikuliacijų. Yra atvejų, kai ne tokie psichologiškai tvirti kontrabandistai pasimeta ir prisipažįsta, nors dar nebūname prisilietę prie automobilio. Jie sako: nebeklausinėkite, matau, kad esate teisingame kelyje ir suprantate, kad vežu kontrabandą. Būsiu geranoriškas ir pasakysiu, kur ji yra“, - tvirtina pašnekovas.

Cigaretės šaltienoje ir automobilių varikliuose

Labiausiai P. Plačą stebina kontrabandininkų išmonė, pasireiškianti daiktuose ir vežamuose kroviniuose. Kadangi per sieną vežama tūkstančiai prekių, daiktų, krovinių – vietų, kur slėpti cigaretes – daugybė. Judantys per sieną srautai tokie didžiuliai, kad į pagalbą kartais pasitelkiamas rentgenas.

„Daug metų atgal bandėme įjungti fantaziją ir pasvarstyti, kur jie dar gali paslėpti. Man labai įsiminė atvejis, kuris tiesiog išsipildė. Galvojome, ar galima pervežti kontrabandą statybiniuose blokeliuose, pabrėžiu, ne plytose kažkokiose, o būtent cementiniuose blokuose. Ir ką jūs galvojate, po kelių mėnesių Šiauliuose įvyko toks atvejis“, - prisimena jis.

Dažniausiai kontrabandininkai nori vežti nelegalias prekes ir cigaretes didesniais kiekiais, todėl, kuo didesnis daiktas ar vežamas krovinys – tuo jis įdomesnis muitininkams. Žinodami šią logiką, kontrabandininkai bando apgauti pareigūnus, todėl slepia juos įdomiausiose vietose: „Buvo tokios moterys, kurios važiavo iš Lenkijos ir vežėsi maišus pirkinių. Atrodo, niekas nekelia jokio įtarimo, tačiau produktuose buvo pilna cigarečių pakelių, juos net slėpė šaltienoje.“

Bene dažniausiai kontrabandinės cigaretės slepiamos transporto priemonėje, tačiau čia kontrabandininkų išmonė jau baigia išsikvėpti. „Automobiliuose galima slėpti visur, net tose vietose, kur niekada nebūtume pagalvoję. Cigaretės slepiamos netgi besisukančiuose agregatuose arba tuose, kurie, atrodo, turėtų būti karšti. Pavyzdžiui, kas galėtų pagalvoti, kad kontrabandą veža duslintuvuose? Veža. Kas galėtų pagalvoti, kad ją gabena važiuojančiame variklyje, kur cilindrai juda? Veža. Su tais cilindrais tai išvis toks išradingumas. Buvo dvylikos cilindrų BMW, kurio šeši cilindrai veikė, šeši ne. Pagalvokite, koks yra garsas automobilio, kai jau vienas cilindras neveikia, o čia net šeši. Tai juk reikia daug dirbti, kažkaip atreguliuoti“, - sako P. Plačas.

Nors kontrabandininkai įdeda labai daug pastangų, kad prasmuktų pro muitininkus nepagauti, P. Plačas juokiasi sakydamas, kad jiems gyventi darysis vis sunkiau. „ Mes taip pat tobulėjame“, - šypsosi jis.