- Pirmasis palydovas šalies istorijoje „LituanicaSat-1“ iš Tarptautinės kosminės stoties į kosmosą paleistas dar šių metų vasarį. Ar jau spėjote atsipūsti ir kaip dabar vertinate šią į istoriją patekusią misiją?
- Viskas dar pakankamai šviežia, o ir to laiko mažokai praėjo, kad galėtume prisėsti ir viską apžvelgti. Šiuo metu dalyvaujame antrojo palydovo projekte, tad vis dar užimti esame. Tiesa, visa informacija ir įspūdžiai jau palengva susiguli, pastebime, ką darytume kitaip, mokomės iš klaidų, kad galėtume dar geriau pasirodyti su antruoju ir kitais ateities projektais. Į klausimą kaip vertinu pirmąją mūsų misiją veikiausiai galėsiu atsakyti dar po penkių metų, kai būsime paleidę daugiau palydovų ir jau turėsime ką palyginti.
- Ko išmokote dirbdami su „LituanicaSAT-1“ ir ką pritaikysite naujajam palydovui?
- Neapsakomai daug išmokome techninių dalykų – kūrėm, klydom, taisėm. Sužinojome, kas yra rizikingas projektas, kaip suvaldyti rizikas ir kaip pasiekti savo tikslą, kai laiko ir piniginiai resursai yra labai riboti.
Įgavome įvairiapusiškos patirties – ne tik techninės, bet ir filosofinės, vadybinės, požiūrio. Savo kailiu patyrėme, ką reikia daryti, kad misija pasisektų ir kaip nepasiduoti sudėtingose situacijose.
Viena yra sukurti techninį daiktą, tačiau kai puikiai veikiantis palydovas jau skriejo kosmose suvokėme, kad šiuo kūriniu dar turėsime išmokti naudotis, „išauklėti“ jį taupyti elektros energiją, atlikti visą numatytą scenarijų.
- Ar su šiuo palydovu pasiekėte viską, ką norėjote?
- Taip, visus tikslus įgyvendinome sėkmingai. Jų turėjome 8 – paleisti į Žemės orbitą pirmąjį lietuvišką palydovą, atlikti pirmuosius lietuviškus kosmoso tyrimus, kosmose išbandyti lietuvių sukurtas technologijas bei patestuoti alternatyvius energijos šaltinius. Taip pat norėjome sukurti naujas galimybes verslui ir tuo pačiu suburti lietuvius mokslininkus iš viso pasaulio. Galiausiai, nufotografuoti pirmąsias lietuviškas nuotraukas iš kosmoso ir toks bendresnis tikslas - tapti kosmine valstybe.
Per penkis misijos mėnesius įgyvendinome visus tikslus ir netgi viršijome savo lūkesčius.
- Ar viršijote juos dėl to, kad misijos pradžioje dar buvote nedrąsūs ir tos kartelės nekėlėte per aukštai?
- Kai su kolega Laurynu Mačiuliu kėlėme misijos tikslus, 2012 m. vasarą stažavomės NASA Ames tyrimų centre Amerikoje. Amerikiečiai mumyse įskiepijo gero inžinerinio požiūrio, pozityvumo darant tai, kas dar nebuvo Lietuvoje daryta. Prie tikslų formuluotės amerikiečiai taip pat prisidėjo. Tiesa, jie tai atliko taip, kad net įvykus blogiausiam scenarijui ta misija būtų sėkminga (juokiasi).
- Tad jei ne NASA stažuotė, šios misijos galėjo ir nebūti?
- „LituanicaSAT-1“ nebūtų buvę, nes visa idėja užgimė ir išsivystė Amerikoje. Ten turėjome galimybę susipažinti su „Nanoracks“ įmone, kuri mus pastūmėjo griebtis šios idėjos ir buvo mūsų palydovo paleidimo tiekėjas.
Pradinis planas paleisti palydovą buvo 2013 m., kai Lietuva minėjo Dariaus ir Girėno tarpatlantinio skrydžio 80-metį. Būtent ta proga sugalvotas ir palydovo pavadinimas.
- Ne kiekvienas patenka į Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ames tyrimų centrą. Kaip Jums tai pavyko?
- 2011 m. vyko Lietuvos kosmoso asociacijos organizuota konferencija, kurioje dalyvavo Ames tyrimų centro delegacija. Tuo metu studijavau VGTU Antano Gustaičio aviacijos institute. Kadangi amerikiečiai yra labai komunikabilūs ir smalsūs, pradėjome labai draugiškai bendrauti. Pokalbio metu užsiminiau, kad domiuosi mažais raketiniais varikliais ir mano idėjos labai patiko NASA Ames tyrimų centro direktoriui - Pete'ui Wordenui. Jam paprašius nusiunčiau daugiau informacijos apie tai, ką darau ir sulaukiau atsakymo – susiorganizuok bilietus į San Franciską, o mes jau rasime kur tau gyventi. Nė nemirktelėję aš ir Laurynas Mačiulis, kuris buvo misijos technikos vadovas, išvykome vasarai į Ameriką.
- Baisu nebuvo?
- Startinis jauduliukas, žinoma, buvo. Vykome į naują žemyną, net gerai dar nesuvokdami, kas vyksta NASA'oje. Anuomet mums tai buvo mitais apipinta organizacija, kurioje gyvena nežemiškos antgamtinės būtybės, bet tikrai ne žmonės (juokiasi).
Mus vedė ir smalsumas, ir jaudulys. Žinoma, vos tik nuvykus visi stereotipai sugriuvo, amerikiečių buvome įvertinti gerai ir nuo pat stažuotės pradžios pasiekėme aukštų rezultatų.
- Lietuva, sutiksite, nėra aktyvi kosmoso tyrinėjimais užsiimanti valstybė. Ką apie Lietuvą žinojo ir galvojo amerikiečiai?
- Man labai patiko tai, kad lyginant su kitomis didelėmis Europos valstybėmis amerikiečiai neturėjo susikūrę stereotipų apie Lietuvą – kad čia maža rytų Europos šalis, buvusi Sovietų sąjungos valstybė ar panašiai. Jiems tai nerūpėjo ir į mus jie žiūrėjo kaip į individualius žmones. Jie matė, kad mūsų akys dega mūsų idėja ir jie tai vertino. Nesvarbu, ar tai buvo aukšto rango vadovas, ar paprastas darbuotojas – visi su mumis bendravo vienodai draugiškai ir šiltai.
Žinoma, apie Lietuvos krepšinio nuopelnus buvo girdėję visi.
- O nebuvo minčių pasilikti Amerikoje ir mėginti ten gauti darbą – šalyje, kuri daug daugiau pasiekusi kosmose srityje ir galbūt galėtų Jums pasiūlyti daugiau nei Lietuva?
- Dar būnant Amerikoje Lietuvos žiniasklaidoje apie mus pasirodė keli straipsniai ir prasidėjo tokia tarsi grandininė reakcija – laiškai, skambučiai iš žmonių, kurie norėjo prisijungti, padėti ar bent patarti. Du mėnesius praktiškai dirbome tarp Amerikos ir Lietuvos, LituanicaSAT-1 kuriančių
kolegų buvo ir Anglijoje, ir Danijoje, ir kitose Europos valstybėse.
Dėl pasilikimo Amerikoje... Yra du labai skirtingi požiūriai į pasaulį esant Lietuvoje ir Amerikoje. Amerikoje atrodė, kad pasaulis yra mažas, apvalus ir ten yra pasaulio centras. Šis suvokimas mūmyse išliko – pasaulis išties apvalus ir nesvarbu, kur tu esi, gali užsiimti tuo, kas tau patinka. Viskas jau juda link to, kad ateityje mosklo, verslo ribų tarp Amerikos ir Lietuvos visiškai neliks, nes viena koja reikės būti ten, o kita – ten.
Nebuvo minčių, kad reikėtų rinktis. Pamatėme, kad pasaulį jungia internetas, tad svajonėms ribų nebėra.
- Užsiminei, kad misijos komanda pradėjo burtis Jums dar viešinti valstijose. Kas ją vienijo?
- Visi komandos nariai yra asmenybės, kvalifikuoti savo srities specialistai, labai įdomūs žmonės. Juos veikiausiai vienijo ėjimas per nežinomybę, Terra Incognita, neištirtą žemę. Tiesa, mūsų tikslas nebuvo pasijusti atradėjais, misionieriais. Neplanavome ir nesiekėme, kad taptume tokios figūros, kokiomis mus dabar laiko visuomenė. Kai žiūri į dangų, į tai, kas virš žemės atmosferos – visi žemiški dalykai nublanksta. Tiesiog darėme ir darome tai, kas mus „veža“.
- Kaip reagavo žmonės, kai pradėjote garsiai kalbėti apie savo tikslus? Kokia pirminė reakcija?
- Pirma etiketė – jūs kosmonautai. Niekas netiki. Tačiau tai nesvarbu – reikia judėti pirmyn, identifikuoti tikras kliūtis ir mėginti jas įveikti. Reikia tikėti, nebijoti ir, žinoma, labai daug dirbti.
Tipinis klausimas buvo „o kas iš to?“. Buvo perdėtai rūpestingų lietuvių, kurie galbūt norėdami pasirodyti protingi, vis mus kritikavo, bet mums pakako mumis tikėjusių žmonių. Žmonių, kuriems nekilo abejonių dėl mokslinės, techninės ir finansinės šio projekto naudos mums ir Lietuvai.
Tiems, kurie skųsdavosi, kad švaistome pinigus mes atsakydavo – tai mūsų pinigai, mūsų investicijos į mus pačius. Tai nebuvo valstybinis projektas ir nė vienas mūsų komandos žmonių iš šios misijos neuždirbo nė cento.
- Tai kaip atsakydavote į tą klausimą „o kas iš to?“? Kokia šios misijos nauda?
- Visų pirma tai yra mokslinė, edukacinė nauda. Patys perėjome visą procesą nuo idėjos (kuri gimė ant servetėlės geriant kavą su mūsų stažuotės vadovu) iki tikro palydovo, atlikusio savo misiją. Mums nauda buvo neaprėpiama – tiek techninė, tiek vadybinė.
Be viso to, įgyta patirtis pasitarnaus ir ateityje – konstruodami antrąjį palydovą toliau dirbame su „senaisiais“ partneriais, stipriai padeda ir globoja Vilniaus universitetas, gavome labai svarbios paramos iš Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros. Savo žinias ir patirtį vėliau galbūt mėginsime ir komercializuoti, kad iš to, kas šiuo metu yra mūsų aistra, galėtume ir finansiškai pragyventi, sukurti naujų darbo vietų ir padėti realizuotis jauniems ir gabiems žmonėms Lietuvoje.
Žinote žmogų, vertą herojaus vardo?
Kviečiame dalyvauti DELFI konkurse „Herojai tarp mūsų“, siūlyti savo herojus ir laimėti vertingų prizų. Herojais gali būti ir neatlygintinai dirbantys specialistai, savo talentu bendruomenę akinantys menininkai ar tiesiog tie, į kuriuos nori lygiuotis aplinkiniai. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite čia. Jūsų istorijų jau laukiame el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime būtina nurodyti „Konkursui Herojai tarp mūsų“) arba tiesiog užpildykite šią formą:
