aA
Per kelis metus 270 kartų išaugusios kainos ir kasmet, o kartais net ir kas mėnesį besikeičianti pensija. Būtent tokią pensijų sistemos kūrimo pradžią iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo teko išgyventi tuometiniams pensininkams.
© DELFI / Karolina Pansevič

Nors iš savo atlyginimo darbuotojams neteko mokėti jokių įmokų, kurios užtikrintų pajamas senatvėje, pensijos lyginant su žvėriška infliacija buvo menkos ir, kaip sako ekonomistas, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Teodoras Medaiskis, „vargu, ar tai galima būtų pavadinti oriu gyvenimu“. Tiesa, ir kainų su dabartinėmis nėra ko lyginti - jos buvo kur kas mažesnės.

Pensijas galėjo mokėti su leidimu

Iki 1990 metų socialinis draudimas buvo koncentruotas profsąjungų rankose. Tiesa, darbuotojams nuo savo atlyginimo įmokų mokėti neteko – už juos tai darė darbovietė. Tačiau toli gražu ne visi mokėjo vienodą sumą, viskas priklausė nuo to, kokiai profesinei sąjungai įmonė priklausė.

„Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus, kurie buvo diferencijuoti: nuo 2,4 proc. iki 18 proc. darbuotojo uždarbio <...> pavyzdžiui, kultūros darbuotojų profesinei sąjungai buvo taikomas 7 proc. įmokų tarifas, geležinkeliečių 10 proc., maisto pramonės – 14 proc.“, – rašoma Audriaus Bitino, Juozapo Tartilo ir Jovitos Litvaitienės knygoje „Socialinės apsaugos teisė“.

Iš šių surinktų lėšų patys darbdaviai mokėjo pensijas dirbantiems pensininkams, nėštumo, nedarbingumo ir kitas pašalpas, tačiau tokioms išmokoms turėjo gauti vietinių profsąjungų leidimą. Be to, visas socialinio draudimo biudžetas keliavo į SSRS biudžetą, todėl buvo traktuojama, kad socialinę paramą teikia valstybė.

Nemokėjo neregistruotiems gyventojams

Visa tuometinė pensijų sistema veikė pagal 1956 metų SSRS pensijų įstatymą. Deja, teisę į pensiją turėjo ne visi. Vieni tokių buvo neregistruoti to meto gyventojai, o tokių pasitaikydavo nemažai mat, kaip rašoma „Sodros“ išleistoje 15 metų jubiliejaus knygoje, nemaža dalis gyventojų buvo grįžę iš tremties ir arba neturėjo kur užsiregistruoti, arba nespėdavo greitai sutvarkyti formalumų.

„Atsimenu, kad tais laikais nebuvo galima mokėti pensijos, jei žmogus buvo niekur neregistruotas, tačiau buvo direktyva leidžianti ministrui savo sprendimu tęsti arba paskirti pensiją tiems, kurie pensijos negaudavo tik dėl šios priežasties. Tokių žmonių atsirasdavo pakankamai <...>“, – knygoje savo prisiminimus pasakoja tuomet revizore dirbusi J. Pacevičienė.

Anot jos kolegės Julijos Paliukienės prisiminimų, neretai pasitaikydavo ir atvejų, kai pensija būdavo suskaičiuojama neteisingai: „Nuvažiuoji į kokį skyrių ir patikrini paskutinio mėnesio pensijos bylas, žiūrėk, ir pastebi, kad žmogui nepaskaičiavo priedo prie pensijos, suklydo vertindami stažą, neteisingai apskaičiavo uždarbį. Perskaičiuoji žmogui iš naujo, dar pridedi susidariusią nepriemoką ir matai iš laimės nušvitusias akis“.

Pensija – 36 eurai, vidutinis atlyginimas – 91, ir visiems gerai
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Papildomus metus dirbo dėl 10 rublių

Siekdami pagerinti savo buitį ir socialines išmokas senoliai į pensiją išeiti neskubėjo, dirbdavo ir sulaukę pensinio amžiaus. Į pensiją pagal 1956 metų įstatymą moterys išeidavo 55 -erių metų, vyrai – 60-ties. Lietuvoje iš viso Sovietų Sąjungos dirbančių pensininkų dalis buvo didžiausia ir sudarė net 42 proc.

„Pensininkus galėjome įdarbinti visur: komunalinių ar buitinių paslaugų įmonėse statybų bendrovėse, gamyklose, kolūkiuose. <...> galiojo nuostata, jog dirbant ir atsisakant pensijos po senatvės pensijos amžiaus sukakties už kiekvienus metus pensija padidėja 10 rublių, šiandien tai būtų tolygu 100 litų (29 eurai – DELFI)“, – knygoje rašo J. Pacevičienė.

Tokia pati pensijų sistema veikė ir vos tik atkūrus nepriklausomybę iki 1995 metų. Tiesa, socialinio draudimo klausimai iš profsąjungų rankų pateko „Sodros“ akiratin, o naujai sukurtos įstaigos biudžetas atskirtas nuo valstybės biudžeto. 1990 metais gruodžio mėnesį vidutinė senatvės pensija buvo 120 rublių. Tuo laiku vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių siekė 335 rublius, o nustatytas minimalus pragyvenimo lygis buvo 100 rublių.

Nors pensija buvo šiek tiek didesnė nei nustatytas minimalus pragyvenimo lygis, T. Medaiskis pastebi, kad tai tikrai nebuvo tos lėšos iš kurių buvo galima lengvai pragyventi.

„Iki pirmojo Lietuvos pensijų įstatymų paketo įsigaliojimo (1995 m.) pensijos buvo skiriamos pagal sovietinį 1956 metų įstatymą ir didinamos Vyriausybės ad hoc sprendimais. Didinimą lėmė siekis kiek įmanoma su turimais ištekliais palaikyti pensininkų pajamas hiperinfliacijos sąlygomis“, – aiškina T. Medaiskis.

Išmokos augo, bet vėlavo

Iki 1995 m. įvykusios pensijų įstatymo reformos pensijų sistemoje buvo nemenkas chaosas – prasta ekonominė padėtis, didelis nedarbas, išaugusi šešėlinė prekyba, padažnėję įmonių bankrotai. Tokia situacija paskatino ne tik nestabilumą pensijų sistemoje, bet ir milžiniškus kainų šuolius. Vien per 1992 metų sausio mėnesį kainos padidėjo daugiau kaip pusantro karto.

„Tuo metu vidutinė senatvės pensija jau siekė 720 rublių, o vidutinis neto darbo užmokestis (atskaičius mokesčius – DELFI) 1858 rublius, taigi pensija sudarė beveik 39 proc. dirbančiųjų „į rankas“ gaunamo uždarbio. 1993 metų sausio mėnesį vidutinė pensija jau buvo 3681 talonas, o vidutinis darbo užmokestis – 7488 talonai, taigi vieną mėnesį pensija sudarė netgi 49 proc. neto darbo užmokesčio, bet jau po mėnesio – vėl tik 40 proc. darbo užmokesčio“, – pasakoja T. Medaiskis.

Teodoras Medaiskis
Teodoras Medaiskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Dėl tokios padėties ir stiprių ekonominių sukrėtimų ne vienam senoliui pensijos tekdavo palaukti, nes surinktų lėšų „Sodroje“ pakakdavo ne visiems. Tai skatino ir padidėjęs nedarbas, išaugęs pašalpų poreikis, surenkamos mažos įmokos į „Sodros“ biudžetą.

„Tokia problema tikrai buvo, nes trūko pinigų, ekonomika buvo silpna ir pensijos ne visada buvo mokamos laiku kaip mokamos dabar. Sodra veikia labai paprastu principu – ji moka išmokas iš to, ką surenka. Tai jeigu mažai tų įmokų, pensininkų daug, tai valstybė turėdavo prisidėti. Net 1994 metais priėmus įstatymą nebuvo taip, kad viskas atsistojo į savo vietas. Iki 2001 metų Sodra turėjo einamųjų metų biudžeto deficitą. Ir tik 2001 metais turėjo biudžeto perteklių, vienintelį kartą istorijoje“, – aiškina Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas.

Tuo tarpu T. Medaiskis tikina, kad nors pensijos retkarčiais vėluodavo, vėlavimai Lietuvoje buvo kur kas retesni nei kitose postsovietinėse šalyse.

Vidutinė pensija – 126 litai

1995 metų pensijų įstatymo reforma laikoma naujos pensijų sistemos pradžia Lietuvoje. Šis įstatymas padėjo pagrindus ir dabar egzistuojančiai pensijų sistemai. A. Bitinas atkreipia dėmesį, kad iki šiol šis įstatymas jau taisytas 74 kartus.

Pirmąjį mėnesį įsigaliojus naujajam įstatymui vidutinė senatvės pensija buvo beveik 126 litai, o vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius – 316 litų.

„Pensija sudarė apie 40 proc. darbo užmokesčio. Kainos tuo metu, lyginant su 1990 metų gruodžiu, buvo išaugusios beveik 270 kartų. 1990-1994 metų laikotarpyje, vejantis kainų augimą, pensijos buvo didinamos kartais proporcingai jų esamam dydžiui, kartais pridedant visiems pensininkams po vienodą sumą. Dėl hiperinfliacijos labai greitai pensijų dydžius ėmė lemti ne pagal aną įstatymą apskaičiuoti dydžiai, o tie visi atskirais sprendimais padaryti padidinimai. Pensijos smarkiai „suplokštėjo“ – jų dydžiai skyrėsi labai nedaug. Ir tik nuo 1995 metų įsigaliojęs įstatymas po truputį ėmė atstatinėti jų diferenciaciją“, – aiškina T. Medaiskis.

Vis dėlto net nuolatos mokamos pastovios įmokos į „Sodros“ biudžetą pensijų sistemos neapsaugojo nuo dar vieno ekonominės krizės smūgio 2008-iais. Būtent šiais metais buvo priimtas laikinas socialinių išmokų sumažinimo įstatymas. Tai puikiai atsimena ir tuomet pensijas gavę senoliai. Alytiškis Vytautas teigia, kad būtent po šios korekcijos jis neteko pensijos, mat net sulaukęs pensinio amžiaus dirbo.

„Į pensiją išėjau 2006 metų pabaigoje. Gavau 957 litus. Pervesdavo pensiją į tą patį banką, kur ir atlyginimą. Bet buvo toks įstatymas, kad dirbantiems nemokėjo kažkiek laiko. Tai po to grąžino, kai man suėjo 70 metų. Po pensinio amžiaus dirbau šešis metus, tai visai nemokėjo pensijos. Buvo sulaikyta. Po to kai išmokėjo, tai gavau keliasdešimt tūkstančių litų“, – prisimena pašnekovas.

Prarastos pensijos senjorams grąžintos po to, kai toks įstatymo pakeitimas pripažintas antikonstituciniu.

Plėšdavo ir paštininkės, ir paštininkes

Kai atkūrus nepriklausomybę bankų sistema tik kūrėsi, bene populiariausias pensijų mokėjimo būdas buvo pinigų išnešiojimas į namus. Štai panevėžietė Angelė, pensinio amžiaus sulaukusi 1993 metais, DELFI pasakojo, kad į namus pensiją jai atnešdavo dvi moterys.

„Viena nešdavo pinigus, kita buvo kaip apsauginė. Spėliodavome, kad ji turbūt turi šautuvą“, – pasakojo moteris.

„Sulig bankų steigimusi žmonės atsidarė sąskaitas, tuomet buvo vedama į sąskaitas. Bet buvo toks ekonominės krizės laikotarpis, kai steigėsi ir bankrutavo nemažai įmonių, buvo nemažai chaoso. Buvo ir užpuolimų, ir pasisavinimų pinigų nesąžiningų išnešiotojų. Buvo visokių atvejų“, – senolės žodžius patvirtina ir A. Bitinas.

Audrius Bitinas
Audrius Bitinas
© DELFI / Audrius Solominas

Kad apiplėšimų būta rodo ir seni pranešimai žiniasklaidoje. Paštininkės ne retai tapdavo lengvo grobio ieškančių vagišių aukomis, mat šie prieš užpuldami paštininkes žinojo, kurią dieną jos atneša pensijas senoliams. Dažnai vagišiai pašto darbuotojas ir rimtai sumušdavo.

Deja, kartais ir pačios pensijų išnešiotojos tapdavo senoliams lyg keiksmažodis. Pasitaikydavo nemažai incidentų, kai svetimais pinigais susižavėdavo ir pačios darbuotojos – kartais jos iš pavienių pensininkų nugvelbdavo keliasdešimt, o kartais ir kelis tūkstančius litų.

Be to, tokia išnešiojimo sistema buvo visai nepatogi ir patiems senoliams. Panevėžietė Angelė pasakoja, kad pensijų išmokėjimo dieną iš namų buvo baisu ir koją iškelti: „Kai žinodavom, kad atneš pensiją, niekur neidavom. Net į parduotuvę bijodavom nueiti“, – juokiasi senolė.

Ji teigia dabar pensiją gaunanti jau į savo banko sąskaitą.

Bankų bijojo kaip baubo

Nors pensijos Lietuvoje per visą istoriją buvo nedidelės, pačiam savo senatvei taupyti proga atsirado tik 2004 metais. T. Medaiskis atkreipia dėmesį, kad Sovietų Sąjungoje taupyti buvo galima tik rubliais, kadangi kita valiuta buvo draudžiama.

„Kas atsitiko su rublinėmis santaupomis, žinome. Todėl tokia sistema kaip „Sodra“, kuri remiasi ne santaupomis, o einamosiomis įmokomis – vienintelis išgelbėjimas finansinių katastrofų akivaizdoje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, galbūt, kai kas galėjo taupyti tvirtomis valiutomis. Tačiau tokių santaupų investavimo galimybės buvo ribotos, o saugumas dėl kai kurių vietinių bankų nepatikimumo abejotinas“, – pasakoja T. Medaiskis.

Tuo tarpu pensininkų sąjungos „Bočiai“ atstovas Lionginas Radzevičius pasakoja, kad jei žmonės ir taupydavo, tai dažniausiai namie. Vienas kitas banke išsipirkdavo seifą, tačiau pinigus į banko sąskaitą įnešti gyventojai bijojo.

„Man nežinoma tokių dalykų, kad buvo kaupiamieji fondai tais laikais. Nebent buvo toks savanoriškas draudimas. Tai draudimo kompanijos. Bet ir dabar jis yra. Mes praktiškai laikydavome pinigus namuose, nes buvo pavojinga su tais bankais po griūties. Žmonės iš pradžių žiūrėjo labai entuziastingai, nešė ir investicinius čekius ir taip toliau. O kas paskui įvyko? Investiciniais čekiais pasinaudojo dabartiniai turtuoliai. O kas žmonėms? Nieko“, – piktinosi senolis.

Pensija – 36 eurai, vidutinis atlyginimas – 91, ir visiems gerai
© M.Žiličiaus nuotr.

Per metus - 23 mln. eurų

Kaip teigia A. Bitinas, pensijų fondų sistema buvo įvesta atsižvelgiant į pasaulinę praktiką ir prastėjančią demografinę padėtį, tačiau Lietuvoje tokia sistema taip pat prigijo ne iš karto: „Fondų užuomazgos gimė Pasaulio banko studijoje 1994 metais, kurioje pasakyta, kad dėl demografinių priežasčių, dėl ekonominių svyravimų tikslinga turėti tokius pensijų fondus. Vyko daug diskusijų, kaip tai turėtų veikti. 2000-iais metais buvo pasirodžiusi pensijų sistemos reformos baltoji knyga. Po to gimė pirmasis pensijų fondų įstatymas, bet jis neveikė. Ir realiai pensijų fondai pradėjo veikti nuo 2004 metų“.

Šiuo metu į II pensijų pakopoje kaupiančiųjų asmenų foną lėšos keliauja iš trijų šaltinių: iš „Sodros“ 2 proc. nuo gaunamo žmogaus atlyginimo, 1 proc. kas mėnesį nuskaičiuojamas nuo kaupiančiojo atlyginimo ir 1 proc.nuo vidutinio lietuviško atlyginimo iš valstybės biudžeto. Numatoma, kad nuo 2016 metų iš kaupiančiojo atlyginimo ir valstybės bus gaunama po 2 proc.

Anot A. Bitino, įmokos gaunamos iš valstybės - pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų kaupiamųjų pensijų fondų. Tokiu būdu valstybė esą skatina gyventojus prisidėti prie pensijų kaupimo naštos, nes baiminamasi, jog senėjant tautai pensijos išmokos po kiek laiko gali būti mažesnės nei yra dabar. Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos duomenimis, per aštuonis 2013 metų mėnesius sutartis su kaupiamaisiais fondais pasirašė 352,5 tūkst. dirbančiųjų. Per 2014 metus į tokius fondus pervesta 23 mln. eurų. Prognozuojama, kad šiais metais ši suma išaugs dar 2 mln. eurų.

„Atkreiptinas dėmesys, kad visoje vidurio ir rytų Europoje buvo įsteigti tokie fondai. Jų pagrindinis skirtumas nuo vakarietiškų fondų tai, kad valstybė skiria tam tikrą įmokos dalį. Vakaruose visai kitaip. Ten profesiniai fondai. Jų niekas nefinansuoja, išskyrus mokestines lengvatas. Jie kuriami darbuotojo ir profsąjungos susitarimu“, -aiškina A. Bitinas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po protesto akcijos mokytojai lieka ŠMM: nuotaikos dabar kitos (132)

Prieš protesto akciją ministerijoje budintys mokytojai su ašaromis akyse kalbėjo, kad nuotaika...

Kuria naują tvarką: nepatenkinti gydytojų darbu galės reikalauti pinigų (16)

Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomas „žalos be kaltės“ modelis pacientams leistų...

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (13)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

Skvernelis nepanoro LVŽS frakcijos narių priimti į vyriausybę

Nors ir nedidelė tikimybė, kaip parodė balsavimas Seime, bet, jeigu daugiausia konservatorių...

„Paskutinis skambutis“ praėjo ramiai, tačiau tuo viskas dar nesibaigia (595)

Sekmadienį Vilniuje vykusioje masinėje protesto akcijoje „Paskutinis skambutis“ susirinko apie 6...

Kad pritrauktumėte šio milijardieriaus dėmesį, jums reikia iškristi iš mokyklos (41)

Kadaise sėdėjęs kalėjime už automobilių vagystę, Tally Fofana dabar sulaukia paramos iš...

Ir Jasikevičius, ir Adomaitis turi prastų naujienų (69)

Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą mūšis tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“...

Gabriela Spanic švenčia jubiliejų: 45 metai buvo kupini dramų, detektyvų ir ne itin sėkmingų plastinių operacijų (1)

Gruodžio 10 dieną puikiai serialų mėgėjams žinoma aktorė Gabriela Spanic švenčia 45-ąjį...

Kaunietis pasipiktino ligoninės darbu: numirėliui juk nėra kur skubėti (30)

„ Kas vyksta Kaune “ redakciją pasiekė Kauno klinikinės ligoninės administracijos darbu...

Pro šalį šaudęs Valančiūnas ir „Raptors“ nervų kare antrą kartą krito prieš „Bucks“

NBA pirmenybėse dar vieną nesėkmę patyrė lygos lyderiai Toronto „Raptors“ (21-7). Kanados...