Teisininkai sako, kad tokiose bylose kartais paaiškėja ir piktnaudžiavimo atvejų, o filosofai pabrėžia, kad ši moralinė dilema nėra tik šių dienų visuomenės yda.
Išdrįsta bylinėtis ir senoliai
Advokatei Renatai Narbutienei bylų, kuomet tėvai į teismus išsikviečia savo vaikus reikalaudami finansinio išlaikymo, specifika gerai pažįstama, nes ji pati turi tokių klientų.
„Jau atsiranda tokių bylų, kuomet ir tėvai išdrįsta paduoti vaikus išlaikymo priteisimui, nes jiems yra reikalinga parama senatvėje - jų pajamos yra pakankamai mažos arba gali jų išvis neturėti“, - sako advokatė.
Anot jos, anksčiau tokių bylų kaip ir nebuvo, ir dabar nėra ypatingai daug, bet jau atsiranda vienas kitas atvejis.
„Įstatymas numato tam tikrus kriterijus, kurių pagrindu parama tėvams priteisiama. Visų pirma, turi būti nustatyta tėvų turtinė padėtis – labai mažos jų gaunamos pajamos. Žmonės paprastai dirba ir užsidirba pensiją, jeigu būna neįgalūs – gauna papildomai neįgalumo pensiją, taigi susidaro pakankamai nemažos lėšos. Tada jau nelabai yra pagrindo reikalauti išlaikymo iš vaikų“, - aiškina R. Narbutienė ir priduria, kad situacija priklauso ir nuo vaikų skaičiaus. Senoliai negali reikalauti išlaikymo iš konkretaus savo vaiko, jeigu jų yra daugiau nei vienas. Net jeigu bus paduotas į teismą tik vienas vaikas iš kelių esančių, teismas vis tiek vertins visų vaikų gaunamas pajamas ir į tai atsižvelgs priimdamas sprendimą.
Pastebi piktnaudžiavimo atvejų
Advokatė pasakoja pati turinti bylą, kuomet motina padavusi į teismą sūnų, prašo jo finansinio išlaikymo. Tiesa, bylos eigoje aiškėja detalių, kurios kelia abejonių, ar tikrai motinai finansinė parama priklauso.
„Motina yra padavusi sūnų į teismą, bet padėtis nėra tokia, kaip jinai bandė įrodinėti. Ta byla buvo jau išnagrinėta ir dabar atnaujintas procesas. Aiškėja piktnaudžiavimo atvejis. Sūnus šiuo metu nebendrauja su motina, paduoti į teismą du vaikai, bet iš vieno prašoma mažiau, teigiama, kad jo sunkesnė materialinė padėtis, bet greičiausiai tai yra sūnus, su kuriuo ji bendrauja, todėl jį yra padavusi tik formaliai. O iš kito sūnaus ji prašo daug išlaikymo“, - sako R. Narbutienė. Pasak jos, kiekviena situacija yra individuali, tačiau visose tokio pobūdžio byloje yra renkami įrodymai ir teismas nuodugniai vertina esamą padėtį.
Teisininkė akcentuoja pastebėjusi, kad nemažai diskusijų kelia ir neįgalumo problema. Dabar vos ne kas antras žmogus gali gauti neįgalumo pažymėjimą, nors iš pažiūros būtų visai sveikas žmogus. Šį argumentą galima panaudoti ir teisme, su kuo R. Narbutienė teigia susidūrusi ir savo praktikoje.
„Situacijoje, kurią aš pasakojau (apie motiną, padavusią sūnus į teismą – red. past.), motina turi didelių specialių poreikių dokumentą, o iš tikrųjų ji galima sakyti „skraido lyg ant sparnų“. Tai kelia įtarimų. Dabar įvairiose išlaikymo bylose, tarp jų ir nepilnamečių vaikų, neįgalumo dokumentų išdavimo procese darosi nelabai geri dalykai. Dažnai prisidengiama neįgalumu priteisiant išlaikymą“, - pasakojo advokatė. Ji neneigia, kad kai kuriais atvejais neįgalumas yra realus, tačiau nėra teisinga, kad kai kuriais atvejais jis naudojamas tik siekiant gauti sau finansinės naudos.
Nėra bausmės „už nemeilę“
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros dėstytojas Rimantas Viedrynaitis, paprašytas įvertinti, kas nutinka visuomenėje, kad vaikų ir tėvų santykiai tiek atšąla, kad pasirūpinimas vienas kitu pasiekia net teismus, pirma, atkreipė dėmesį, kad papročiai ir vertybės yra kintantys dalykai, tačiau ta papročių dalis, kuri susijusi su šeima paprastai išlieka pastoviausia.
„Taip yra, ar bent jau buvo iki šiol, todėl, kad šeimos vertybės perduodamos iš kartos į kartą tiesiogiai. Šiame perdavime nėra jokių tarpininkų - valstybės, įvairių institucijų. Rūpestis artimu, meilė jam negali būti reglamentuojamos, todėl, kad jos nesukuria etinio santykio. Žinoma, moraliniai reglamentai egzistuoja, tačiau jie neturi jokios steigiamosios arba kuriančios etinį santykį galios“, - svarsto filosofas.
Jo teigimu, teisinių įsipareigojimų nesilaikymas užtraukia bausmę, viešą pasmerkimą, gėdą dėl „blogo atrodymo“. Etinio santykio erozija yra daug baisesnis procesas.
„Nors bausmė arba viešas pasmerkimas už „nemeilę“ nėra numatyti, tačiau ši erozija sunaikina pačius žmogiško gyvenimo pamatus. Žmogus yra gyvas tol, kol su gyvenimu jį sieja meilė ir rūpestis. Kadangi šie dalykai visada yra labai konkretūs, susiję su konkrečia kito žmogaus egzistencija, jie negali būti nei reglamentuojami, nei imituojami“, - sako R. Viedrynaitis.
Filosofas samprotauja, kad iš pažiūros tėvai turėtų mylėti ir rūpintis savo vaikais, o šie atsakyti tuo pačiu, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje stebime kiek kitokią situaciją. Sunku pateikti vieną paaiškinimą, kas tai lemia.
Ir anksčiau tėvus išveždavo į mišką su rogutėmis
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Filosofijos katedros vedėjas, profesorius Albinas Plėšnys DELFI sakė manantis, kad atvejų, kai vaikai apleidžia savo pasenusius tėvus daugėja ir daugės. Tačiau, kad tai yra nauja problema jis nenorėjo sutikti.
„Kaip tada būtų galėję lietuvių kultūroje atsirasti pasakos apie žmogų, kuris veža žiemą seną tėvą į mišką mirčiai, o jo sūnus primena, kad rogutes pasiimtų. Kitaip - kuo jis jį pasenusį gabens miškan. Arba kita pasaka, kaip karaliaus įsaku visi seniai turėjo būti nužudyti, bet vienas sūnus pagailėjęs tėvo ir paslėpęs. Užėjus badui, tėvas liepęs nuplėšti stogą, kurį jis kadaise uždengė nekultais javais, nes buvę gausaus derliaus metai, ir tuos javus iškulti. Sužinojęs kaip žmogus prasimanė maisto, karalius atšaukė įsaką žudyti senus žmones“, - keletą pavyzdžių iš tautosakos prisiminė profesorius.
Jo teigimu, nors ši problema nėra nauja, tačiau tampa vis aktualesnė. Tai lemia keletas priežasčių - keičiasi tiek gyvenimo būdas, tiek ir vertybės.
„Aristotelis teigė, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, o laimei reikia ne tik sveikatos, draugų ir medžiagiškos gerovės, bet dar ir doro gyvenimo. Jam pritaria Tomas Akvinietis, tardamas, kad žmogaus geram gyvenimui reikia dviejų dalykų – vienas pagrindinis, tai veikimas laikantis dorybės, o kitas, antrinis ir tarsi instrumentinis, pakankamas kiekis kūniškų gėrybių, kurios būtinos doram veikimui. Ar valstybės vadovų pastangos kelti pavaldinių dorą ženkliai pagerino gyvenimą, nesiimu spręsti, tačiau, kad jį ženkliai pagerino laisvosios verslininkystės išplėtota gamyba, abejonių nekyla“, - sako A. Plėšnys.
Jo samprotavimu, gamybos ir technologijų pažanga, kelianti pragyvenimo lygį, sukuria prielaidas manyti, kad jos vienos pakanka žmonių laimei. „Įsivaizduokite partiją, kuri aiškina, kad ji užtikrins spartų ūkio kilimą ir pagrindžia, kaip tai padarys, ir kitą partiją, kuri pasiryžusi visomis jėgomis ugdyti valstybėje dorą, kaip žmonių laimės sąlygą, ir pagalvokite, už kurią iš jų balsuotumėte?- retorinį klausimą kelia filosofas.
Vartotojiškumas pasiglemžia šeimos ryšius ir vertybes
A.Plėšnys sako, kad gamybos plėtotė ir vartojimo masto didėjimas sukūrė vartojimo įpročius: „Jei anksčiau įgytas daiktas tarnaudavo dešimtmečius ir iki tol, kol visai susidėvėdavo, tai dabar net apynauji kompiuteriai, mobilieji telefonai, automobiliai keičiami naujais, vis geresniais. Trumpai tarnaujantys ar vienkartinio naudojimo daiktai, formuoja veikimo schemą: pabandei, patiko, panaudojai, išmetei. Norai tenkinami tučtuojau – pasiėmei kreditą ar pasinaudojai lizingu, įsigijai. Ilgai taupyti, laukti, įsigyti ir ilgai vartoti tampa visiškai nepriimtinu modeliu“.
Maža to, vartojimo įpročiai paveikia žmonių bendravimo sritį. Keičiasi ir šeimos ryšiai. A.Plėšnys siūlo prisiminti tarpukario laikus, kuomet Lietuvoje apie 8 proc. žmonių gyveno kaime, kuriame ūkis, kaip gamybos vienetas, buvo šeimos rūpestis.
„Ūkyje gyveno ir dirbo kelios kartos, vaikai matė tėvų rūpinimąsi seneliais ar proseneliais ir patys perimdavo jų veikimo būdą. Miestuose padėtis kita. Viena vertus, vis labiau ir labiau žmonės veikia už šeimos ribų. Laisvoji verslininkystė verčia griežtai atskirti šeimos biudžetą nuo įmonės biudžeto, todėl net ir personalios įmonės savininkas veikia tarsi dviejuose pasauliuose – šeimoje ir įmonėje. Kuo toliau, tuo mažiau lieka laiko šeimai ir tuo daugiau skiriama viešai veiklai“, - toliau dėsto profesorius.
Jis pabrėžia ir kitą svarbią tendenciją – šeimoje dažnai dirba abu tėvai – ir dirba ne tik dėl to, kad nepragyventų iš vieno sutuoktinio atlyginimo, o veikiau dėl to, kad gyvenimo prasmė vis labiau siejama su dalyvavimu gamyboje, kaip pagrindiniame visuotinės gerovės šaltinyje.
„Šeimai atsiranda poreikis įvairiausių viešųjų paslaugų: vaikų darželių, įvairiausių būrelių, stovyklų, pagaliu daugybę problemų išsprendžia kompiuteris. Bendrauti su vaikais tėvai neturi laiko. Silpnėjančius šeimos ryšius vis labiau keičia teisinis valdžios reguliavimas. Kam rūpintis senais tėvais, jei jie rūpestį ir bendravimą pakeitė prailgintos dienos grupe mokykloje ir kompiuteriu? Kodėl nepasinaudojus vieša paslauga – senelių namais? Tučtuojau realizuotinas noras ir prisirišimo nebuvimas dar labiau sustiprina sprendimą nesirūpinti. Laimė kaip gyvenimas be rūpesčių yra dar viena vartotojiškos visuomenės nesugriaunamų iliuzijų, kuri aštrina jūsų iškeltą problemą“, - tokias aktualias šių dienų visuomenei problemas aptaria VU Filosofijos katedros vedėjas.
