Nustebsite: kokią įtaką vaiko rezultatams turi tėvų darbovietė ir net indaplovė

Dėl prastų moksleivių mokymosi rezultatų dažniausiai kaltinama mokykla ir švietimo sistema, tačiau mokslininkai atskleidžia, kad kaltinti tik mokyklos negalima. Kaip vaikui sekasi mokykloje, lemia ne tik tėvų išsilavinimas ir darbas, bet ir namie turimas turtas – pavyzdžiui, automobilis, televizorius ar indaplovė.

Kaip parodė gruodžio pradžioje paskelbti penkiolikmečių tyrimo PISA rezultatai, Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai žemesni ir už pasaulinį vidurkį, ir už kaimynų estų, lenkų bei latvių rezultatus. Kas tai lemia? 

PISA tyrimo metu žiūrima ne tik į mokinių žinias, bet ir į socialinę, ekonominę ir kultūrinę moksleivių aplinką. Vienu žodžiu visa tai apibūdinama kaip socioekonominis statusas.

Vertinant jį atsižvelgiama, kiek mokinio namuose yra kultūrinių išteklių (klasikinės literatūros, poezijos knygų, meno kūrinių), mokymosi išteklių (ar mokinys turi rašomąjį stalą, ramią mokymuisi skirtą vietą, žodynų, techninių žinynų), turimus informacinių technologijų išteklius (kompiuterį, mokomąją programinę įrangą, prieigą prie interneto) ir materialinius išteklius (indaplovę, DVD grotuvą, mobiliųjų telefonų, televizorių, kompiuterių, automobilių, vonios ar dušo kambarių skaičių). Taip pat šiam rodikliui nusakyti svarbus ir mokinių tėvų, ypač motinos, išsilavinimas, įsidarbinimo statusas ir jų darbo pobūdis – kvalifikuotas darbas ar ne. 

„Galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kaip gali būti susiję mokinių rezultatai su poezijos knygų, indaplovės ar automobilių turėjimu. Reikėtų suprasti, kad pats daiktų turėjimas tiesiogiai nelemia mokinio aukštesnių rezultatų. Jeigu kiekvienam mokiniui nupirktume poezijos knygų, tai jų rezultatai vien dėl to tikrai nepasikeis, svarbu, ką su tomis knygomis šeima daro, kokias vertybes puoselėja, kokias šeimos gyvenimo normas diegia“, – DELFI sakė PISA nacionalinio tyrimo koordinatorius Mindaugas Stundža. 

Pasak M. Stundžos, poezijos knygų ar meno kūrinių turėjimas rodo, kad mokinio tėvai gali skirti dalį pinigų ne tik būtiniausioms reikmėms. Dėl to daroma prielaida, kad pasiturintys tėvai gali skirti daugiau pinigų vaikui lavinti, leisti lankyti būrelius. Be to, tikriausiai jie patys mėgsta skaityti, tobulėti, todėl tikėtina, kad bandys sudominti tuo užsiimti ir savo vaiką. Visa tai didina vaikų mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savimi, geresnius mokymosi rezultatus.

M. Stundžos teigimu, jau ne vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad socioekonominė padėtis ir mokinių pasiekimai visose šalyse glaudžiai susiję. PISA 2012 m. tyrime nustatyta, kad tirtose šalyse vidutiniškai rezultatų skirtumas tarp žemiausios ir aukščiausios socioekonominės padėties mokinių yra net 90 taškų. Lietuvoje šis skirtumas siekia 83 taškus.

Bedarbių vaikai ir gyvenantys kaime mokosi prasčiau 

Pasak M. Stundžos, dažnai kalbama ir apie tai, jog visų pirma reikėtų rasti būdų, kaip kuo daugiau tėvų įtraukti į ugdymo procesą. Su tuo tiesiogiai susijęs yra ir tėvų įgytas išsilavinimas.
„Juk jeigu tėvai neturi žinių, jie negali tiesiogiai padėti ir savo vaikams. Be to, labiau išsilavinę tėvai turi galimybę gauti geriau apmokamą darbą, kas sąlygoja geresnes vaikų mokymosi sąlygas. Taigi matome, kad tėvų išsilavinimas, įsidarbinimo statusas ir darbo pobūdis glaudžiai susiję“, – sakė M. Stundža. 

Tai pagrįsta tyrimais: aukštesnes pareigas užimančių tėvų vaikai pasiekia 72 taškais aukštesnių rezultatų, labiau išsilavinusių tėvų vaikai lenkia mažiau išsilavinusius tėvus turinčius savo bendraamžius 83 taškais. Reikalas tas, kad paprastai daugiau gyvenime pasiekę tėvai skatina aukštumų siekti ir savo vaikus.

Tyrimai taip pat parodė, kad dirbančių tėvų vaikai pasiekia aukštesnių rezultatų. Tai, sako M. Stundža, gali reikšti keletą dalykų. Pirmasis – net ir nedirbdami tėvai nėra linkę padėti savo vaikams mokytis. Antra – labiau tikėtina, kad nedirbantys tėvai nesugeba aprūpinti šeimos ne tik materialiai, gali būti ir moralinių, vertybinių šeimos problemų. Galbūt mokslas šioje šeimoje nėra didžiausias prioritetas. 

Miesto mokyklas lankantys mokiniai pasiekia kur kas aukštesnių rezultatų nei kaimo mokyklų penkiolikmečiai, tad kyla klausimas, ar kaime gimę vaikai nėra pasmerkiami prastesniam išsilavinimui. „Viena vertus, galime atsakyti – taip, jiems sudarytos žymiai nepalankesnės sąlygos, tačiau, antra vertus, neturėtume tai laikyti aksioma. Net ir kaimuose yra mokinių, pasiekiančių aukštesnių rezultatų negu miesto mokyklose, tiesiog ten jų žymiai mažiau“, – aiškina PISA nacionalinio tyrimo koordinatorius M. Stundža. 

Jo nuomone, reikėtų imtis reikiamos švietimo politikos, nukreiptos ir į socialinės, ir į švietimo padėties kaime gerinimą.

Nustebino latvių sėkmė

Buvusi ilgametė Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) PISA tyrimo koordinatorė Lietuvai, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja dr. Jolita Dudaitė nesistebi, kad nuo praėjusio tyrimo Lietuvos rezultatai nepakito. Per pastaruosius trejus metus Lietuvos mokykloje nebuvo jokių ypatingų pokyčių, kas galėtų stipriai paveikti mokinių mokymosi pasiekimus. Be to, treji metai – labai trumpas laikotarpis, per kurį, net ir dedant kryptingas pastangas, sunku pasiekti reikšmingą mokymosi pasiekimų kaitą.

J. Dudaitė pastebi, kad mokinių matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai

nuo praėjusio tyrimo statistiškai reikšmingai nepakito, o skaitymo gebėjimai įvertinti šiek tiek geriau nei praėjusį kartą. Šis pasikeitimas nedidelis, tačiau statistiškai reikšmingas. Bet kokiu atveju, Lietuvos penkiolikmečiai visose tirtose srityse – matematikoje, gamtos moksluose ir skaitymo gebėjimuose – vis dar atsilieka nuo OECD šalių vidurkio.

„Tačiau ir šis rezultatas visiškai nestebina – Lietuva su savo ištekliais bei galimybėmis pasiekia tiek, kiek gali. Ar mes galėtume tikėtis tokių aukštų rezultatų ir lygintis su absoliučiomis tyrimo lyderėmis – Šanchajumi, Singapūru, Honkongu, Taivanu, Pietų Korėja, Suomija, Japonija? Mane labiau stebina visada aukšti Estijos mokinių rezultatai ir netikėtai šoktelėję Latvijos mokinių matematikos ir gamtos mokslų rezultatai – latviai pasiekė OECD šalių vidurkį“, – kalbėjo J. Dudaitė.

Ką reikėtų keisti, kad rezultatai būtų geresni? Edukologės teigimu, neužtenka švietimo sistemos tiesiog keisti. Reikia aiškiai žinoti, į ką, dėl ko ir kaip keisti. J. Dudaitė atkreipė dėmesį, kad kituose reikšminguose tarptautiniuose švietimo tyrimuose (IEA TIMSS, IEA PIRLS) Lietuvos mokinių pasiekimai yra žymiai aukštesni.

J. Dudaitė aiškina, kad mokinių pasiekimus veikia labai daug veiksnių – tiek namų aplinkos, tiek mokyklos, tiek klasės ir paties mokinio. Svarbią vietą mokykloje užima mokytojo asmenybė ir gebėjimas motyvuoti mokinį, uždegti noru mokytis. „Kai tas noras atsiranda, tampa nebesvarbu, kiek labai iliustruoti vadovėliai, ar naudojamasi išmaniosiomis lentomis, ar tik kreida – užsidegimas ves mokinį pirmyn. Tačiau norint tą motyvaciją mokinyje sužadinti, savo vietą randa ir išmaniosios lentos bei visos kitos aktyvių mokymosi metodų gudrybės“, – mano pašnekovė.

Jos nuomone, Lietuvos mokykla su savo turimais ištekliais ir galimybėmis galėtų didžiausią dėmesį skirti būtent mokinių motyvacijos mokytis kėlimui. Pasak J. Dudaitės, geriausiai tą motyvaciją galėtų kelti ne bet kokios mokymo priemonės ar kompiuterių klasės, o savimi pasitikintis, savo darbą mėgstantis ir už savo darbą vertinamas bei gerbiamas mokytojas.