Tad pirmiausia norėtume pakalbėti ne apie nuodus maiste, o apie universalius baimių formavimo mechanizmus, kurie yra žinomi nuo senovės, tačiau iki šiol veikia be priekaištų.
Daugelis iš mūsų tikriausiai esame lankęsi bent viename kokio nors dvasinio judėjimo propaguotojų susirinkime ar bent sutikę gatvėje žmogų, kuris įtikinamai aiškino, kaip netinkamai mes iki šiol gyvenome, žudėme sveikatą ir dvasią. Neva dėl to mus netrukus gali ištikti sunki liga ar pragaištis, kurios galima išvengti su vienintele sąlyga – nusipirkus kokią nors 20 litų kainuojančią knygą ar papildžius kokio nors judėjimo gretas.
Maždaug toks pats scenarijus laukia ir apsilankius pas kokią burtininkę, kuri už būrimą neima pinigų, tačiau, prigąsdinusi ligomis, įsiūlo neva gelbstinčių ir saugančių amuletų.
Panašiai veikia ir organizmo valymą propaguojančios klinikos, kur kažkokiais keistais prietaisais įrodomas mūsų organizmo užterštumas, nuo kurio vienintelis išsigelbėjimas – kelis tūkstančius litų kainuojančios procedūros.
Verta prisiminti ir gripo epidemiją – nereikėjo nė viešųjų ryšių agentūrų, deja, mirtys nuo gripo buvo realios, kad žmonės be jokios atodairos iššluotų iš vaistinių brangius antivirusinius vaistus, kurių vartojimas daugeliu atvejų vargu ar buvo prasmingas.
Panašia taktika naudojasi ir politikai, kurie niūriausiomis spalvomis nupiešia šiuolaikinę Lietuvos tikrovę: viskas blogai, aplink vagys ir sukčiai, viskas išvogta, parduota ir nustekenta... Vienintelė išeitis iš šios nepavydėtinos padėties – balsuoti už minėtąjį politiką.
Vandens baimė nužengė toli
Turint sėkmingą verslo idėją nesunku išgąsdinti žmones net vandeniu iš čiaupo. Beje, jį turime tikrai neblogą ir skanų. Vandens tiekėjai ir visuomenės sveikatos specialistai nuolatos primena šią tiesą, tačiau žmonės dažniausiai vadovaujasi išankstine nuostata, kad valdžios institucijos visuomet slepia tikrąją padėtį, dangsto vienos kitas ir t. t.
Šia išankstine mūsų nuostata, kuri ne visuomet pasitvirtina, sumaniai naudojasi prekybininkai, siūlydami mums vandens filtrus. Tad ne vienas, paveiktas mitrios manipuliacijos, kad jo geriamasis vanduo tiesiog juodas nuo chemikalų, ir norėdamas išvengti greito galo, bėga į parduotuvę ir perka, perka...
Tačiau gudriausiu visų laikų rinkodaros triuku laikoma idėja pilstyti vandenį į buteliukus ir parduoti jį kelis šimtus kartų brangiau nei vandenį iš čiaupo. Kol žmonės bijos ir manys, kad vanduo iš čiaupo yra nešvarus ir nesaugus, tol milijardai kapsės į vandens pilstytojų kišenes. Beje, plastikiniuose buteliukuose parduodamo vandens kilmė dažnai neatskleidžiama, tad išties negali būti tikras, kad jis nėra iš to paties čiaupo...
Vartotojams sukelta baimė ilgainiui tapo tiesiog ekologine katastrofa – visas pasaulis yra primėtytas plastikinių buteliukų, kurie ne tik kelia pavojų gyvajai gamtai (plastikas – vienas tvirčiausių ir ilgiausiai išliekančių pramonėje naudojamų medžiagų), ypač vandenynų faunai, bet ir iš lėto nuodija gruntinį vandenį. Be to, gamtą teršia ne tik patys iš naftos produktų pagaminti plastikiniai buteliukai, bet ir juos po pasaulį vežiojantys vilkikai bei laivai.
Nors Vakaruose apstu ir alternatyvių informacijos šaltinių – žaliųjų judėjimai, stiprios vartotojų organizacijos, atliekančios nepriklausomus tyrimus, – vis dėlto žmonių baimės mechanizmai veikia dar patikimiau. Jau ne vienus metus Vakarų šalyse vyksta kampanijos prieš pirktinį geriamąjį vandenį plastikiniuose buteliuose, tačiau, nors baimės dėl vandens iš čiaupo jau yra kiek primirštos, pirkti geriamąjį vandenį tapo vartotojų įpročiu, kurį pakeisti labai sunku.
Pasaulis – tai viešieji ryšiai?
Viešieji ryšiai – iš pirmo žvilgsnio labai nekalta veiklos sritis, leidžianti verslo ir kitoms įmonėms, politikams ir visuomenės veikėjams sumaniai skleisti savo idėjas. Vis dėlto senovės pamokslininkai, pagąsdinę pragaro liepsnomis, išsigelbėjimą pažadėdavo jau pamokslo pabaigoje, o štai šiuolaikiniai viešieji ryšiai leidžia pirma ir antra atitolinti taip, kad žmonės nelabai susigaudo, jog, pavyzdžiui, gąsdinimas vandeniu iš čiaupo yra susijęs su tuo, kad jie perka geriamąjį vandenį parduotuvėje.
Dažniausiai ekspertų, atskleidžiančių siaubingą vandens kokybę, vertinimai yra pateikiami atskirai nuo geriamojo vandens reklamos, kartais baimė ugdoma tam tikrą laiką, kol žmogus „pats“ susivokia, kad vandenį jam „geriau“ pirkti parduotuvėje, o ne prisileisti jo iš čiaupo.
Viešųjų ryšių specialistai puikiai žino, kaip reikia visa tai suplanuoti, kad atrodytų kuo natūraliau. Apmaudžiausia, kad ekspertų nuomonės kartais būna teisingos, bet žmonės nesigilina, ką jie šneka, arba vaizduotėje prikuria tai, ko ekspertas nepasakė.
Akivaizdžiausias pavyzdys – televizijos laida, kurioje buvo kalbama apie „nuodingą“ mėsą. Laidos metu žymi profesorė Laima Griciūtė neutraliai pateikė kone visiems žinomą informaciją, kad besaikis riebios mėsos vartojimas – vienas iš vėžio rizikos veiksnių. Tačiau dauguma žiūrovų vaizduotėje nupiešė trūkstamą grandį – šiuolaikiniai mėsos gamintojai nori mus nunuodyti.
Liūdniausia tai, kad kartais agitaciniai straipsniai, kurių tikslas – sukelti tam tikrą fobiją, yra pateikiami kaip objektyvios žurnalistikos darbai, sudarantys dar didesnio patikimumo įspūdį.
Nors šis bauginimo mechanizmas, kaip jau minėjome, veikia be priekaištų, vis dėlto į bet kokius gąsdinimus turėtume žvelgti kritiškiau ir stengtis įminti, kodėl esame bauginami ir ar mums netrukus neįsiūlys ko nors pirkti.