Nuo to neapsaugotas nė vienas: patarimai, kaip išgyventi skaudžiausią savo gyvenimo minutę

Kiekvienam iš mūsų anksčiau ar vėliau tenka susidurti su artimo ir brangaus žmogaus netektimi. Netekus tėvų, partnerių, brolių ir seserų ar pačių geriausių draugų, susiduriame su stipriomis emocijomis, kurios gali lydėti mėnesius, metus. Apie tai, kaip nepalūžti netekus brangaus žmogaus ir nepamiršti gyventi dėl savęs bei kartu likusių aplinkinių, kalbame su psichologais.

Netekus tėčio, jaunai merginai nepalūžti padėjo bendravimas

21–erių Gabija Kavaliauskaitė įsitikinusi, kad artimojo mirtis – viena didžiausių įmanomų tragedijų, kuriai įvykus nereikėtų tikėtis, kad tai greitai praeis ir nesukels didelių išgyvenimų. Dalindamasi savo pačios išgyvenimais netekus tėčio, ji nori pabrėžti, kad sunkiu laikotarpiu būtina nepamiršti gyventi dėl savęs ir nebijoti kreiptis pagalbos.

„Kai mano tėtis po ilgos ir skausmingos kovos su smegenų vėžiu paliko mūsų pasaulį, viduje kilo labai daug jausmų. Jų ir gali kilti pačių įvairiausių – nuo kaltės ir baimės iki liūdesio ir pykčio. Ir visa tai yra normalu. Suvokimas apie artimojo mirtį kartais ateina po laiko. Taip buvo ir man – pirmomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais, aš įprastai dalyvavau visose veiklose, jaučiausi, atrodo, įprastai. Net pradėjau save kaltinti, kaip aš taip galiu, juk mano tėtis mirė. Bet vėlgi, tai – tik žmogaus būdas susitvarkyti su netektimi, apsaugos mechanizmas, leidžiantis grįžti į įprastą gyvenimo tėkmę“, – skaudžia patirtimi dalijasi Gabija.

Tačiau, kaip pastebi jauna mergina, į netektį reaguojama skirtingai, ir ne kiekvienam gali pavykti sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą be pagalbos.

„Tiems žmonėms, kuriuos po netekties apima stiprus liūdesys, nerimas, kamuoja neviltis ir silpnumas, noriu pasakyti tris dalykus – tai praeis, tai normalu. Tačiau jei jaučiate, kad pradedate labiau gyventi dėl netekties, o ne dėl savęs – būtinai kreipkitės į specialistus. Pati lankausi pas psichoterapeutą ir esu įsitikinusi, kad tai geriausia investicija į savo skaudančią sielą. Jausti neigiamus jausmus ir išgyventi neigiamas emocijas po netekties yra visiškai normalu ir net būtina – užslopinti jausmai gali vėliau atrasti destruktyvius kelius pasireikšti, tačiau jei jaučiate, kad netekties našta per sunki – pasidalinkite ja su kitais, o svarbiausia – su specialistu“, – pataria Gabija.

Kalbėdama apie savo patirtį, mergina pamini, kad jai sunkiu metu ypač padėjo kalbėjimasis – garsiai išsakyti žodžiai neskambėjo taip baisiai, kaip skambėdavo mintyse.

„Mintyse daug kas atrodo baisiau, daug atrandi kaltinimų sau, kad padarei kažko per mažai, o kažko – per daug, iš to kyla nerimas ir kitos nemalonios emocijos. Bet dalintis tokiais momentais yra privalu – išsipasakoti, išsiverkti. Išgyventi neigiamus jausmus būtina, tai normalu, ir nėra neteisingo būdo gėdėti. Tačiau, jei pasidaro per sunku – būtina kreiptis psichologo pagalbos“, – įsitikinusi Gabija.

Netektis – ne tik skaudi patirtis: ji mus subrandina

Šokas, neigimas, pyktis, depresija ir susitaikymas – kaip teigia Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus, šias fazes patiria kiekvienas, susidūręs su artimo ir brangaus žmogaus netektimi. Anot jo, ypač stiprios emocijos pasireiškia tiems, kurie artimo žmogaus neteko staiga ir netikėtai, pavyzdžiui, savižudybės atveju. Tuo metu asmenys, žinoję apie sunkią artimojo ligą, su būsima netektimi jau gali būti susitaikę ir netektį išgyventi ne taip skausmingai.

„Netekus artimo žmogaus, atsiranda nesaugumo jausmas. Jei esi dukra, studentė, netekai tėvo, kuris buvo šeimos maitintojas, patiri ir emocinį, ir finansinį nesaugumą, jauti, kad nebeturi to užnugario. Jausmų paletė plati, bet vienas iš pagrindinių – didžiulis nesaugumo jausmas. Išgyvenimai pasireiškia nerimu, perdėta kontrole, žmogus pasimetęs, jo gyvenimas būna išslydęs iš rankų, išgyvenama psichologinė krizė – suprantama, kad daugiau nebebus taip, kaip anksčiau“, – įprastą reakciją į netektį apibūdina A. Mockus.

Vis dėlto, psichologas pabrėžia, kad, kalbant apie netektį, svarbu atskirti sielvartą, gedėjimą ir depresiją. Anot jo, sielvartas – natūrali ir normali reakcija į netektį, kuomet žmogus gali atrodyti nuliūdęs, nes jam skaudu, sunku, liūdna. Gedėjimas – jausmas, kad netekome kažkokios savo dalies, tarsi kažkas būtų išplėšta iš širdies. Tačiau depresija – psichikos sutrikimas, psichikos liga, kurią reikia gydyti. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje išskiriami tipiniai depresijos simptomai – energijos trūkumas, prarastas džiaugsmas veikloms, kurios anksčiau džiugino, liūdna nuotaika, nesikeičianti net ir esant džiugioms aplinkybėms.

„Jei depresinė nuotaika užsitęsia 2 savaites ar mėnesį ir niekas nesikeičia, reikėtų kreiptis į specialistus. Kai žmogus išgyvena sielvartą, jo savęs vertinimas nebūtinai yra žemas, priešingai, nei depresijos atveju. Depresija sergantis žmogus galvoja: aš blogas, kiti blogi, pasaulis blogas, esu niekam tikęs, nevykėlis, niekuo negalima pasitikėti. Sielvartaujantis žmogus taip negalvoja. Bet jei žmogus turi polinkį į depresiją, jei jis žemesnio savęs vertinimo ar praeityje yra turėjęs kažkokių epizodų, gali būti rizika, kad sielvartas pereis į depresiją“, – teigia A. Mockus.

Tačiau psichologas atkreipia dėmesį į tai, kad netektis – ne tik skaudi, bet ir brandinanti patirtis, priverčianti susimąstyti apie prioritetus savo gyvenime.

„Netektis nėra vien tik neigiamas išgyvenimas. Ji padeda mums dvasiškai paaugti, susimąstyti apie mirtį, auginti pasitikėjimą savo jėgomis, kad galime įveikti net ir tokius skaudžius išgyvenimus. Netektis padeda išmokti atjausti ir kitus žmones, kurie išgyveno netektį. Netektys gali keisti supratimą apie pasaulį, kas yra svarbu gyvenime, išmokyti vertinti santykius, prioritetus susidėlioti. Jos gali paskatinti imtis naujų tikslų, kabintis į gyvenimą ir jį branginti“, – vardija psichologas.

Nepaisant to, galima pastebėti, kad visuomenėje neigiamų jausmų yra tarsi privengiama – nesinori parodyti savo pažeidžiamumo, silpnumo. Tai pastebintis A. Mockus pabrėžia, kad dėl neigiamų jausmų vengimo aplinkiniai gali vengti ir kontakto su prislėgtu, gedinčiu žmogumi, nors tuo metu jam ypač reikalingas bendravimas ir palaikymas.

„Dažnas mūsų nori bendrauti tik su linksmais ir smagiais žmonėmis. Mums klaidingai atrodo, kad turėtume nekalbinti žmogaus, nes jis patyrė netektį: kad tik jo neužgaučiau, kad tik jis nesutrupėtų, kad nepridaryčiau žmogui dar blogiau. Bet realiai gaunasi, kad tu ne tą žmogų saugai, kuris išgyvena netektį, bet save, nuo stiprių jausmų, kai žmogus pasakos skaudžius dalykus. O tie žmonės, kurie išgyvena netektį, iš jų perspektyvos, jie galvoja: aš esu ir jaučiuosi vienišas, nes visi bijo prieiti, pakalbinti, ir net pikta ant tų artimų žmonių, kad nepakalba. Išgyvenant netektį, visuomet geriausia turėti žmonių, su kuriais būtų galima pakalbėti, nes tai padeda“, – aiškina A. Mockus.

Įprastai giliam sielvartui įveikti prireikia apie metų laiko

Kad ir kokie skirtingi bebūtume, išgyvendami netektį visi patiriame tuos pačius jausmus, skiriasi tik jų intensyvumas ir laikas, kiek ilgai esame jų apimti – apie tai kalba klinikinė psichologė, Psichologinės sveikatos centro vadovė Milda Lukašonokienė.

„Natūralu, kad, visų pirma, yra šokas, pasimetimas, kurį po kelių dienų ar savaitės keičia neigimas: žmogus vis negali patikėti tuo, kas įvyko. Neigimo etapui pasibaigus, sielvartą patiriantysis įsisuka į kitą etapą – pykčio, kuriame dažniausiai retoriškai klausiama: kodėl man, kodėl dabar? Šiame etape neretai pykstama ir ant Dievo, ir ant viso pasaulio: gydytojų, kurie galbūt ne iki galo pasistengė, ant savęs ar artimųjų, jog nenujautė tokios baigties, kartais – net ir ant paties mirusiojo, jog išėjo taip per anksti“, – teigia psichologė.

Anot jos, jeigu mirties faktas dar neįvykęs, jei artimasis dar tik guli sunkios ligos patale, pykčio etapą dažniausiai keičia derybos, kurių metu daromi įvairūs pasižadėjimai, susitarimai su Dievu, kurių metu tarsi sakoma – aš būsiu geresnis, tu man tik duok daugiau laiko dar pabūti su išeinančiu artimuoju.

„Ilgainiui žmogus tarsi supranta, kad nieko su tuo, kas įvyko, padaryti nebeįmanoma, ir krenta į gilaus liūdesio, sielvarto etapą, kuris būtinas tam, kad ateitų susitaikymas. Ir nors viltis yra būdinga visoms iki šiol aptartoms stadijoms, pasiekus susitaikymo etapą, žmogus ne tik protu, bet jau ir širdimi supranta, kad įvyko tai, kas įvyko, ir dabar reikia atrasti jėgų gyventi kitaip – be taip mylimo artimojo“, – teigia M. Lukašonokienė.

„Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus procesas, turbūt dėl šios priežasties mes tikrai turime pakankamų resursų su mirtimi ir jos nešamais jausmais susitaikyti savarankiškai. Gedint yra normalu liūdėti ir verkti, tad būtinai turime leisti sau tai daryti tiek ir tol, kol to norisi. Tiek, kiek stipriai sau tą drausime, tiek toliau nusitęs susitaikymas su tuo, kas įvyko. Įprastai prireikia metų tam, kad gilus sielvartas būtų įveiktas, tačiau tai labai individualu. Visgi, jei praėjus metams ar keliems pastebime, kad žmogus vis dar nemiega, nevalgo, yra nuolat prislėgtai liūdnas ir vis negrįžta į normalų gyvenimą, galime įtarti, kad jau prasidėjo patologinis gedėjimas. Jam įveikti dažniausiai jau reikalinga ir specialisto pagalba“, – aiškina psichologė.

Tam, kad artimojo netektis mūsų visiškai nepalaužtų, reikėtų gyventi žinant, kad mirtis – neišvengiama, todėl turime savo artimiesiems būti kuo geresni, kad, jiems išėjus, netektų gailėtis.

„Turime suprasti, kad mirtis neišvengiamai kažkada įsisuks į kiekvieną šeimą, išsivesdama mums brangiausius, tad kasdien turėtume stengtis palaikyti tokius santykius su artimaisiais, dėl kurių vėliau nesigailėtume. Kai tai įvyks, labai svarbu leisti sau liūdėti ir sielvartauti, nes tik tokiu gedėjimo keliu eidami ilgainiui pasieksime susitaikymą su tuo, kas įvyko. Kad ir kaip tai beskambėtų, bet žmogus, įveikęs sielvartą, pats ūgteli: perkainoja savo vertybes ir pradeda dar labiau vertinti gyvenimą ir tuos, kurie liko šalia“, – teigia psichologė.

10 psichologo konsultacijų gali kompensuoti draudimas

Tais atvejais, kai žmogus patiria fizinį smurtą, po traumos tenka amputuoti galūnes, patiria išžaginimą ar seksualinę prievartą, taip pat sužinojus, kad serga kritine liga (pavyzdžiui, vėžiu), be gydymo ir reabilitacijos labiausiai reikalinga psichologinė pagalba. Visos šios situacijos yra labai stipriai dvasiškai traumuojančios ir žmogui paprastai būna labai sunku patyrus tokias traumas ir išgyvenimus grįžti į normalų gyvenimą.

Tai pastebintis „Lietuvos draudimo“ Gyventojų turto draudimo vadovas Andrius Gimbickas teigia, kad, draudžiantis asmens draudimu nuo kritinių ligų ir darbingumo netekimo, gyventojai gali pasirinkti daug platesnę draudimo apsaugą – psichologinę pagalbą po patirto didelio streso.

„Ši pagalba teikiama ir tais atvejais, kai apdraustasis netenka artimų asmenų, kai jie miršta. Draudimas kompensuoja 10 psichologo konsultacijų po tokio įvykio. Apsauga galioja ne tik draudimo sutarties galiojimo metu, tačiau dar mėnesį sutarčiai pasibaigus dėl tų įvykių, kurie įvyko dar draudimo sutarčiai galiojant.

Be abejo, tokios situacijos nėra dažnos, nes ši papildoma draudimo apsauga nėra dažnai pasirenkama. šiuo metu „Lietuvos draudime“ tokią apsaugą yra pasirinkę keliasdešimt klientų. manome, kad ilgainiui šios draudimo rūšies populiarumas didės, nes visuomenė atsisakys iki šiol vyravusių mitų dėl kreipimosi į psichologus“, – teigia A. Gimbickas.