Rašėme apie Vilniuje ir Kaune žvejojančius miestiečius, kurie džiaugėsi savo laimikiu, švariomis upėmis ir gerai praleistu laiku. Žvejų Klaipėdoje reakcija nebuvo tokia pat. Nors jų laimikis ir išskirtinis, bet jie nori daugiau.
Trečiadienį ant pietinio jūros vartų molo pavyko sutikti tik du žvejus. Niekas gero laimikio nesitikėjo, o ir žvejoti nuo jo, plakant aukštoms bangoms, stovėti ant bangolaužio akmenų darėsi vis pavojingiau. Giminaičiai Rolandas ir Kazimieras Klaipėdoje meškerioja daugiau kaip 40 metų.
Jų laimikis nebuvo prastas. Kartu sudėjus jie pagavo 9 vidutinio dydžio plekšnes.
„Nuo molo žvejojame 25 metus. Iki tol, kol buvo rusai, čia buvo griežtai saugoma pasienio zona. Žuvys skanios. Nesijaučia, kad būtų per tuos metus jas paveikusi kokia tarša. Kimba taip pat, kaip tada, neatrodo, kad žuvies būtų mažiau. Tik šiandien nekimba – labai jau smarkus bangavimas“, – kalbėjo meškeriotojas Rolandas.
Kylančios bangos skalavo jūroje sumestus bangolaužio akmenis ir darė juos slidžius. Sutikti žvejai jau pakavosi savo įrangą ir norėjo keliauti namo. Visgi, antrasis žvejys Kazimieras stabtelėjo, kad papasakotų savo problemas.
„Esu labai piktas. Niekur, tik čia, nebegalime žvejoti. Kur tik eini, ten aptvertos teritorijos. Jaunystėje ir ten, ir ten, ir ten žvejojau, o dabar tik tvoros ir lentelės kabo su „privati valda“ užrašais“, – pasakojo Kazimieras.
Anot jo, uostamiestyje meškeriotojai tikrai nėra pats didžiausias prioritetas, o ir pati Klaipėda jau seniai nebe žvejų miestas.
„Mane labai piktina Klaipėdos, kaip žvejų miesto, įvaizdis, o ypač per Jūros šventę. Pagyventų čia žmonės ir suprastų, kad tikrai esame nereikalingi čia. Tuoj nugins ir nuo čia“, – nuogąstavo Kazimieras.
Žvejai įsitikinę – ne tik verslas ir pramonė kėsinasi į vietinių meškeriotojų laimikį. Yra daug gobšesnis padaras – grundalas.
„Dabar išneršė žuvys, tai grundalams tikra puota. Dar penki metai ir mums nebebus visai ko žvejoti“, – kalbėjo Rolandas.
Grundalai mūsų sąlygomis yra siaubingas invazinis gyvūnas. Jie ne tik be saiko šlamščia žuvų ikrus ir taip silpnina jų populiacijas, bet pražudo ir paukščius. Rydami visus moliuskus iš eilės, jie stumia jūrinius paukščius iš saugios priekrantės ir marių į atvirus vandenis, kur šie dažnai ir pražūva.
Daug nekalbėję meškeriotojai susirinko savo įrankius nuo bangolaužio akmenų, laimikį ir patraukė namo.
„Nebeslampinėk ir tu tais akmenimis. Ne vienas čia užsimušęs. Aišku, daugiausia girtų. Geru oru užtenka protingai vaikščioti ir nieko neatsitiks, bet kai jie šlapi, tai ir protas nepadės“, – sakė Kazimieras.
Atsisveikinus ir žvejams nuvažiavus dviračiais, prie molo liko tik vienas žvejys – tarp bangų nardantis ir grundalų ieškantis kormoranas.