Urugvajuje gimusio ir ten augusio Rimo Leonavičiaus patirtis nustebina – vaikinas vos 14-os vienas atvyko į Lietuvą praktiškai nemokėdamas lietuviškai.
Rimas Leonavičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Dabar, po keturių metų savarankiško gyvenimo svečioje šalyje, jis ne tik puikiai mokosi lietuviškoje mokykloje, bet mąsto apie studijas Vilniaus universitete, o kalbėdamas apie ateitį užtikrintai taria Lietuvos vardą.

„Buvo sunku, labai sunku – psichologiškai, emociškai, išmokti naują kalbą, priprasti prie kitokio gyvenimo tempo, lietuvių temperamento, bet dabar Lietuvoje jaučiuosi geriau nei Urugvajuje. Esu kone užtikrintas, kad ten nebegrįšiu“, – su vos juntamu ispanų kalbos akcentu prabyla jaunuolis.

Jis gyvena Vilniaus lietuvių namų bendrabutyje, lanko šios įstaigos mokyklą, aktyviai užsiima popamokine veikla. Per tuos metus į Lietuvą atvažiavo ir visa jo šeima – dvi sesės, brolis, tėvai ir antros eilės pusbrolis.

Lietuvoje kur kas geriau nei Urugvajuje

„Ilgus metus gyvenau Urugvajuje, tačiau visuomet norėjau gyventi Lietuvoje. Tokį mano sprendimą palaikė ir šeima – mano tėtis ir mamos tėtis yra iš Lietuvos. Lietuva yra tarsi antra mano pusė, todėl pats savęs kartą paklausiau, kodėl aš visą gyvenimą turiu gyventi Urugvajuje? Juk galiu gyventi ir Lietuvoje, pamatyti tėvo ir senelių kraštą, susipažinti su gamta, žmonėmis ir kultūra. Apie tai girdėjau vaikystėje iš tėvų pasakojimų“, – to meto mintimis dalijosi vaikinas.

Nors mokyklą Urugvajuje jau būtų baigęs – papildomus metus Lietuvoje jis skyrė žinių išlyginimui ir lietuvių kalbos išmokimui, tokio savo sprendimo Rimas nesigaili. Pripažįsta, Urugvajaus pasiilgstantis tik tada, kai Lietuvoje lyja ar būna šalta.

„Pasiilgstu gimtinės ir draugų, bet visada sakau: gyvenimas tęsiasi. Negalima stovėti vietoje ir laukti gerų žinių. Žmogus turi siekti tikslų, o ne jie - žmogaus. Svajoju apie žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, planuojame pradėti leisti mokyklos laikraštį. Ateityje norėčiau turėti savo ispanišką radijo stotį. Jeigu tik būtų galimybė, norėčiau jį įkurti Lietuvoje, pavyzdžiui, jos klausytis galėtų Lietuvoje gyvenantys ispanakalbiai. Man Lietuva kaip šalis labai patinka“, – pripažino Rimas.

Į Lietuvą šeimos nariai atvyko pamečiui

„Tėvai visuomet norėjo, kad išmokčiau lietuviškai. Ypač mama, kurios tėtis buvo lietuvis, o mama – ispanė. Ji visada svajojo gyventi Lietuvoje, tačiau iš pradžių viskas Urugvajuje mums klostėsi gerai, todėl labai svarbu išmokti kalbą ar išvykti nebuvo. Bet 2001 metais Pietų Amerikoje prasidėjo krizė, tai buvo dar viena priežastis, kodėl mes pradėjome galvoti apie emigraciją“, – atviravo vaikinas.

Kadangi jo mama baiminosi, ar vaikai Lietuvoje pritaps, o ir kelionė visiems 6 šeimą sudarantiems asmenims su visais daiktais – brangi, į Lietuvą Leonavičių šeima pradėjo vykti pamečiui.

Nesuprantu, kai lietuviai pradeda reikalauti valdžios tam tikrų dalykų – kad jiems būtų palengvinta viena, ar pagerinta kita, nes man atrodo, kad ir taip čia viskas gerai. Tačiau jūs elgiatės labai teisingai, keliate sau tikslus, norite tapti panašūs į skandinavus ar vokiečius. Palyginus su Urugvajumi man Lietuva yra rojus.
R. Leonavičius

„Kai atvažiavau, buvo labai sunku, nes mokykloje pažinojau tik savo seses, kurios jau buvo sukūrusios savo gyvenimą. Viena intensyviai žaidė krepšinį, kita taip pat lankė daugybę būrelių, todėl po pamokų pasilikdavau vienas. Nors mokykloje ir bendrabutyje – labai saugu, vaikai tikrai tolerantiški, būdavo visokių akimirkų.

Pavyzdžiui, mano klasėje 7 vaikai iš 8 mokėjo rusiškai – šia kalba jie bendraudavo. Aš buvau tas aštuntasis, kuris mokėjo kalbėti tik ispaniškai. Iš pradžių sėdėjau vienas kitoje klasės pusėje, mažai kas su manimi bendravo. Kadangi teko daug mokytis, beveik neturėjau laisvo laiko – vakarais tekdavo spoksoti į bendrabučio lubas, nes nebuvo, ką veikti. Tačiau intensyviai dirbau, labai stengiausi ir jau po pusmečio man skirdavo sudėtingesnes užduotis nei bendraklasiams. Rusiškai iki šiol moku menkai, bet dabar su visais bendrauju lietuviškai, atvažiavo ir brolis, pusbrolis, turiu draugų ir jaučiuosi labai gerai”, – savo prisiminimais dalijosi vaikinas.

Cepelinus – labai mėgsta, tačiau silkės pataluose nevalgo

Penkis kartus per dieną Vilniaus lietuvių namų valgykloje vaikams yra patiekiamas maistas, tad Rimas tikina pamėgęs ir lietuvių virtuvę. Dar gyvenant Urugvajuje jiems mama gamindavo cepelinus, o per Kalėdas – ir silkę pataluose.

„Nors žuvį mėgstu, silkė man nepatiko, neskanu, – šypteli vaikinas, – tačiau kugelį ar kitus lietuviškus patiekalus labai mėgstu. Valgiaraštis mokykloje keičiamas kas 28 dienas, tad maistas tikrai neatsibosta. Gal kiek sunkiau buvo adaptuotis prie maitinimosi ritmo. Pavyzdžiui, Urugvajuje mes vakarieniaujame apie 21 val. vakaro, tad iš pradžių bendrabučio gamykloje maistą sau gamindavausi atskirai.”

„Mokykloje nepamirštame ir šalių, iš kurių esame kilę. Pavyzdžiui, organizavome Urugvajaus dienas, pasakojome apie savo šalį, gaminome tortilijas su įvairiais įdarais – visiems labai patiko“, – prisiminė vaikinas.

Nustebino keisti lietuvių įpročiai

Jį taip pat nustebino ir kai kurios Lietuvoje vyraujančios tradicijos. Pavyzdžiui, kažkam numetus kokį nors indą valgykloje, vaikai pradeda ploti.

Vilniaus lietuvių namai dalyvavo ES struktūrinių fondų ir LR biudžeto lėšomis finansuojamame projekte „Integruoto modelio, skirto užsienyje gyvenantiems bei iš užsienio atvykusiems lietuvių ir kitų šalių vaikų lituanistiniam ugdymui bei su jais dirbančių pedagogų ir specialistų kvalifikacijos tobulinimui, sukūrimas ir išbandymas (Lituanistinis modelis)“. Projekto metu sukurtas integruotas lituanistinio ugdymo modelis, mokymo medžiaga, kvalifikacijos tobulinimo programos ir informacinėmis sistemos, kuriomis galės naudotis viso pasaulio lituanistinių mokyklų mokytojai.
Švietimo ir mokslo ministerija

„Nežinau, kodėl tai vyksta, tačiau girdėjau kalbų, kad taip elgiamasi ir kitose Lietuvos mokyklose”, – nuostabos iki šiol neslepia vaikinas.

Jis taip pat pasakojo turėjęs prisitaikyti prie bendravimo kultūros Lietuvoje. Pavyzdžiui, Urugvajuje yra įprasta mokytojus „tujinti“, laikyti juos draugais, o štai Lietuvoje, pastebi Rimas, pedagogams reikia rodyti daugiau pagarbos.

„Mokytojai Urugvajuje yra labai draugiški, jie tampa tarsi tėvai, sprendžia ne tik akademinius, bet ir socialinius vaikų reikalus. Be to, su jais galima juokauti, laisvai bendrauti. Lietuvoje žmonės konservatyvesni. Į žmones „Jūs” esu linkęs kreiptis tik, kai kalbu su jais pirmą-antrą kartą, o su mokytojais juk matomės kasdien – man neįprasta taip oficialiai bendrauti”, – pastebėjo Rimas.

Lietuva vaikui atrodo kaip rojus

Anot jo, augti vienam Lietuvoje jam nebuvo taip sunku, kaip kad būtų galima manyti – nuo mažens jis buvo auklėjamas būti savarankišku.

„Iš tiesų, tas laikas praėjo labai linksmai. Stengiuosi mąstyti praktiškai, tad po 10 metų save įsivaizduoju jei ne Lietuvoje, tai Italijoje arba Ispanijoje. Į Urugvajų aš planuoju grįžti tik tokiu atveju, jei pasiseks – galėčiau pasirūpinti savo ekonomine padėtimi, gyventi saugiame rajone. Vedamas emocijų turbūt išvažiuočiau ir dabar, bet tai būtų radikalus sprendimas, prieš tai reikia gerai jį apgalvoti. Iki šiol stengiausi įgyvendinti visas svajones, todėl nepasiduosiu ir ateityje. Niekada nėra lengva, tačiau reikia gyvenime turėti tikslų”, – sakė Rimas.

Vaikinas tikina pastebėjęs, kad Urugvajus nuo Lietuvos skiriasi ir tuo, kad jame nėra svarbios tokios vertybės kaip šeima, draugystė ar pagarba kitam asmeniui. Viskas šiose šalyse tiesiog yra kitaip.

„Nesuprantu, kai lietuviai pradeda reikalauti valdžios tam tikrų dalykų – kad jiems būtų palengvinta viena, ar pagerinta kita, nes man atrodo, kad ir taip čia viskas gerai. Tačiau jūs elgiatės labai teisingai, keliate sau tikslus, norite tapti panašūs į skandinavus ar vokiečius. Palyginus su Urugvajumi man Lietuva yra rojus”, – patikino vaikinas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tūpsnis žemvaldžiams: paprasti mirtingieji apie tai galėtų nebent pasvajoti (1)

Publikavus DELFI tyrimą apie gyventojų interesus pažeidžiančias statybas Kėdainių rajono...

Ukrainietis kreipėsi į Trumpą ir lietuvius: ar jūs žinojote apie šiuos nusikaltimus? (52)

Gerbiamas JAV prezidente, ar amerikiečių ir lietuvių kariniai patarėjai žinojo apie Ukrainos...

Geros žinios norintiems parduoti naudotą automobilį: dabar lengva kaip niekada (111)

„Ukrainiečių daugėja kiekvieną dieną. Galima taip pasakyti: dabar yra ukrainiečių daugėjimo...

Pagaliau tai įvyko: iš žemgrobių atimtoje Neries pakrantėje atidarytas dviračių takas

Vilniaus Neries pakrantėje vyko ilga kova su žemgrobiais, kad būtų išvaduota aukso vertės žemė...

Tyla prieš audrą: prabilo apie „valstiečių“ gretose bręstantį maištą ir jo dalyvius (502)

Virš valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime pakibo...

Savaitės orai: trumpam teks išskleisti skėčius, o savaitgalį – maloni staigmena (1)

Antradienį skėčius reikėtų pasiimti daugelyje rajonų, o artėjant savaitgaliui sugrįš...

Su „Žalgiriu“ Eurolygoje patriukšmavęs Udrihas vėl dairosi į NBA specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (10)

Su Kauno „Žalgiriu“ Eurolygoje trečią vietą iškovojęs veteranas Beno Udrihas apie batelių...

Rezultatai nustebino: kiaušiniai yra daug sveikesni nei iki šiol manyta (4)

Kasdienis pusryčių kiaušinis , anot tyrimo, yra daug sveikesnis nei iki šiol manė mokslininkai....

Po kritikos ministras atsiima siūlymą drausti „istoriją iškraipančias“ prekes (2)

Po kritikos dėl galimo žodžio laisvės varžymo ūkio ministras Virginijus Sinkevičius atsiėmė...

Šaltiniai: „neįveikiama“ Putino ginkluotė patyrė visišką fiasko (242)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiais metais jau gyrėsi, kad jo šalis turi naują...