„Tai kur švęsi Naujuosius?“, „Ką gavai dovanų?“, „Kuo šiemet vaišinsi savo svečius?“ – klausimai, kuriuos galime išgirsti šventiniu laikotarpiu. Tačiau atsakymas į juos gali kelti nerimą ir stresą, ypač, jeigu neplanuoji švęsti Naujųjų, šventinis stalas bus kuklus ar dovanoms nesuteiki tokios didelės reikšmės.
„Stresas, pagal vieno pirmųjų streso tyrinėtojų Hanso Selye apibrėžimą, yra nespecifinė, universali organizmo reakcija į būtinybę prisitaikyti. Reagavimas visiems vienodas, jis turi savo dėsningas fazes. Iš pradžių sunerimstama, kai atsiranda koks nors naujas veiksnys, prie kurio reikia prisitaikyti. Po to nerimo požymiai suvaldomi. T. y. priešinamasi, bet priešinamasi patiems nerimo požymiams, o ne kokiems nors kitiems įvykiams. Galiausiai ateina išsekimo fazė. Taip žvelgdami galime akivaizdžiai suprasti, kad šventės irgi yra įvykis, prie kurio reikia prisitaikyti, net jei tai yra linksmi dalykai“, – sako G. Navaitis.
Paskutinės apklausos parodė, kad 75 proc. suaugusiųjų JAV per mėnesį bent kartą patiria stiprų stresą. Beveik pusė jų teigia, kad streso lygis per metus išaugo. Su stresu įvairiose situacijose susiduria ir beveik pusė Europos Sąjungos gyventojų. Savo darbu nepatenkinti beveik trečdalis lietuvių, o maždaug pusė jų darbe patiria stresą. Nors nerimas ir psichologinė įtampa dažnai susijusi būtent su darbu, G. Navaičio teigimu, per šventines atostogas taip pat pasitaiko įvairių dirgiklių. Teigiamos patirtys irgi gali sukelti stresą.
„Apytikriai jos sukelia 6–8, iki 10 balų stresą. Stresas matuojamas balais. Kad būtų aiškiau, sakykime, artimo žmogaus mirtis sukelia 100 balų stresą. Keičiasi gyvenimas, reikia prisitaikyti. Skyrybos – 75 balų stresą, vedybos (atkreipiu dėmesį, kad ir džiugūs įvykiai, prie kurių reikia prisitaikyti, irgi kelia stresą) – 50 balų. Šiek tiek niūriai pajuokavus galima sakyti, kad kiekvieną mėnesį švenčiamos Kalėdos ar vienos laidotuvės per metus sukelia tiek pat streso“, – nurodo G. Navaitis.
Anot psichologo, šventiniu laikotarpiu patiriamas nerimas kyla dėl polinkio į šventes žvelgti iš materialiosios pusės: „Žmonės suprastų ir Kalėdų, ir Naujųjų metų prasmę, jei žvelgtų [į šias šventes] kaip į galimybę pabūti kartu, suteikti sau džiaugsmo, suteikti džiaugsmo artimiesiems, o ne kaip į įvykį, kai reikia persivalgyti ir dar nesaikingai išgerti alkoholinių gėrimų. Natūralu, jeigu orientuojamės į tokį suprimityvintą, materialinį šventės supratimą, tai galiausiai džiaugsmo nėra, o rūpesčių yra. Tada tai tampa stresu.“
Psichologas sutinka – stresą gali kelti ir kitų spaudimas, pavyzdžiui, nuo naujų metų ką nors keisti, nes tai daro dauguma aplinkinių. „Be abejo, mes negalime gyventi atsiriboję nuo aplinkinių. Tačiau ar suteiksime aplinkiniams teisę reguliuoti mūsų gyvenimą? Ar turime džiaugtis per Naujuosius metus dėl to, kad visi aplink džiaugiasi? Jei kam nors labai patinka praleisti Naujųjų metų sutikimą prie televizoriaus, tai irgi yra žmogaus pasirinkimas. Jeigu jam taip gerai, tai jis ir turėtų daryti“, – tvirtina G. Navaitis.
Jo aiškinimu, neturėtume pasiduoti spaudimui, nerašytam reikalavimui, kad būtent tam tikrą valandą žmogus turi būti laimingas. „Kai manoma, kad reikia daryti kažkokius būtinai privalomus veiksmus, dažniausiai sukeliami rūpesčiai tiek sau, tiek ir aplinkiniams, kurie mato, jog tie džiūgavimai nėra nuoširdūs ir tikri“, – atkreipia dėmesį G. Navaitis.
2004 m. amerikiečių autorius Patrickas McGuinnessas, remdamasis savo patirtimi, suformulavo baimės kažką praleisti (angl. fear of missing out) sąvoką. Sutrumpintai – FOMO. Tai būsena, kai, stebėdamas aplinkinių veiklą, pradedi jausti, kad kažką praleidai ir dėl to esi prastesnis. Prie to ypač prisideda socialiniai tinklai.
Matydamas savo draugų šventines nuotraukas prie kalėdinės eglutės, žmogus gali pasijusti prastesnis, nes kiti jo aplinkoje leidžia laiką daug smagiau, jų gyvenimas atrodo prasmingesnis ir įdomesnis. Statistiškai su tokia baime dažniausiai susiduria 18–34 metų žmonės. Šiai amžiaus grupei priklauso du trečdaliai socialinių tinklų vartotojų. Tai, kad esame linkę lyginti savo patirtis su kitais, pabrėžia ir psichologas G. Navaitis.
„Pasirinkimo problema ta, kad bandome gyventi pagal svetimas taisykles ir svetimus pasirinkimus. Sukelti stresą šitaip elgiantis nėra sunku. Jeigu pasiūlysiu atšvęsti Naujuosius metus taip, kaip švenčia Billas Gates`as ar koks kitas žymus milijardierius, mes iš karto pasijusime blogai, nes neturėsime asmeninio lėktuvo nuskristi į Havajus ar dar ko nors. Klausimas – kodėl turėtume su jais lenktyniauti? Ar tai tikrai yra siekių viršūnė, ar mes galime turėti savo šventes tokias, kaip mums patinka?“ – komentuoja G. Navaitis.
Tam, kad šventiniu laikotarpiu patirtume kuo mažiau nerimo, G. Navaitis pataria kiekvienam apsispręsti, ką jam reiškia Naujieji metai ir kaip norėtų juos pasitikti. Nepaisant to, kaip tai daro kiti.
„Jeigu žvelgsime į Naujuosius metus kaip į kažkokį nerimo šaltinį, tai, matyt, nerimo ir bus. Jeigu į juos žvelgsime kaip į galimybę pasidžiaugti, tada veikiausiai tai bus džiaugsmas. O jeigu dėl kažkokių priežasčių nenorime pasidžiaugti gruodžio 31 d., tai galime pasakyti, kad būsiu originalus ir pasidžiaugsiu sausio 3 d., sukviesiu pavargusius nuo įprasto šventimo žmones, pavaišinsiu juos arbata ir pasiūlysiu kokį nors stalo žaidimą ar tiesiog nuoširdų pokalbį“, – siūlo G. Navaitis.
