Naktis su policija: kruvinas konfliktas gydytojų namuose ir siautėjantis milžinas Halkas

„Kol kas dar gyvas. Bet neaišku, kiek ilgai“, – sklinda balsas iš racijos. Prieš mane sėdintys du pareigūnai ramiai kalbasi toliau, tokiuose iškvietimuose jie dalyvauja nuolat, todėl šis pranešimas sujaudina tik mane.

Prieš sėsdamas į policijos automobilį šiek tiek romantizavau pareigūnų darbą, tikėjausi pamatyti kažką, ko kasdien nepamatysi. Ir tikrai pamačiau, bet romantikos tame buvo labai mažai.

Pareigūno pamaina dažniausiai trunka 12 valandų, o darbo diena prasideda įvairiu laiku, kartais aštuntą ryte, kartais šeštą valandą vakaro. Pasitaiko ramių pamainų, kai didžiąją laiko dalį policininkai tiesiog patruliuoja gatvėmis. Bet taip būna labai retai, dažniau darbo tiek, kad nėra net laiko sustoti prie kebabinės ir pavalgyti.

„Būna taip, kad turi pabaigti darbą 4 valandą, o baigi 8 ryte. Aš mėgėjas pats pradėjęs aptarnauti vieną iškvietimą, iki galo pabaigti jį, o ne permesti kitam“, – sako pareigūnas Arūnas Guga. Pasak pareigūno, komisariato rekordas – per pamainą nuvykta į 47 iškvietimus, tai reiškia, kad aptarnauti vienam iškvietimui buvo skirtos vos 15 minučių.

26-erius metus policininku dirbantis A. Guga jau galėtų padėti policininko uniformą į spintą ir džiaugtis ramia pensija, tačiau jis pats sako, kad dar norisi padėti žmonėms.

Trumpai šnektelėjus su pareigūnais gaunamas iškvietimas Grybo gatvėje – kažkas išlaužė buto duris. A. Guga atskleidžia, kad bendrabutis, į kurį važiuojame, jam puikiai žinomas. Ten gyvena „etatiniai klientai“. Tokių, kurie prisigėrę susimušė ar kažkuo nepasidalino ir tada kviečia pareigūnus, pasitaiko kasdien ir dažnai tai būna tie patys asmenys.

Tokiems jau nebelabai kuo kas nors išvis gali padėti, šypsosi patruliai, tačiau pareigūnai prisistatyti visada privalo.

Kalbėdamas apie „etatinius klientus“ A. Guga sako, kad su jais bendraujant labai praverčia geras humoro jausmas, kuris dažnai padeda numalšinti įsiaudrinusius konflikto dalyvius.

„Aš kartais naudoju tokį dalyką, kurį pavadintum kaip betarpišką bendravimą. Juk man žmogaus agresyvumas nereikalingas. Kam atvažiuoti ir iškart jį už gerklės imti, jei galima šiek tiek su humoru pašnekėti.

Aišku, kitą kartą tenka ilgiau pašnekėti. Kai kurie kolegos sako, tu čia per ilgai šneki. Bet jei man tai padeda apsieiti be jokios agresijos, be, mano požiūriu, bereikalingo jėgos naudojimo, kam man sau nervus gadinti?“, – retoriškai klausia A. Guga.

Nuvykus į Grybo gatvę randame ant kojų sunkiai pastovintį vyriškį, kurio durų spyna iš tiesų išlaužta, bet kas ir kodėl tai padarė jis pats nežino, o nusikaltėlių pėdos jau senai ataušusios.

A. Guga pasiūlo vyriškiui išsiblaivyti ir ryte atvykti į komisariatą parašyti pareiškimą. „O tai ką dabar daryt, tokį stresą patyriau, kad vaikų nebegalėsiu gimdyt“, – sušunka iš buto gilumos vos liežuvį galinti apversti maždaug 50-ies metų moteris. Tačiau pareigūnai padėti negali, todėl A. Guga maloniai pasikalbėjęs su abiem bute esančiais žmonėmis, paspaudžia vyriškiui ranką ir keliaujame toliau.

Dirba ir psichologais, ir antstoliais, ir socialiniais darbuotojais

Patruliuojant gatvėmis policininkai pasakoja, kad dažnai gaunama ir tokių iškvietimų, kurie visiškai nesusiję su jų pareigomis, tačiau į tokius vykti vis tiek privalu. Pavyzdžiui, kažkas praneša apie statybas be leidimų, kažkas nepasidalina turto. „Kaimynė negrąžina pjūklo, kviečiama policija, kad padėtų jį atgauti“, – pareigūnas cituoja man vieno iškvietimo tekstą.

A. Guga aiškina, kad darbo policijai būtų gerokai mažiau, jei nereikėtų aiškintis ir važinėti į absurdiškus iškvietimus, kur jau iš anksto aišku, kad pareigūnai nieko padėti negalės.

„Dabar, jei žmogus skundžiasi kokiu briedu, reikia jį vis tiek tirti. Pavyzdžiui, praeitą savaitę, kaip tik prieš pilnatį, buvo bobutė. Ji skundėsi, kad kaimynė atėjo per sieną, pavogė 50 eurų ir skėtį, ir atgal pabėgo. Ji prašė užtikrinti, kad kaimynė pas ją per sieną nelakstytų. Ir reikia tirti. Turi nueiti, apklausti tą kaimynę, surašyti popierius“, – apie kurioziškas situacijas darbe pasakoja A. Guga.

Panašių iškvietimų pareigūnai gali vardinti daugybę. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai moteris pasiskundė, kad gretimame bute kaimynai įsirengę pornografijos studiją. Be abejo, patikrinus informaciją studija neaptikta.

A. Guga prisimena atvejį, kai žmogus iškvietė policiją teigdamas, kad sulaikė vagis. Atvykus pareigūnams žmogus nurodo, kad keturi vagys yra uždaryti jo automobilio bagažinėje, dar du žmonos automobilyje. Abiejų automobilių raktus išsivežė žmona, todėl iškvietėjas atrakinti vagių negali.

Dabar, jei žmogus skundžiasi kokiu briedu, reikia jį vis tiek tirti. Pavyzdžiui, praeitą savaitę, kaip tik prieš pilnatį, buvo bobutė. Ji skundėsi, kad kaimynė atėjo per sieną, pavogė 50 eurų ir skėtį, ir atgal pabėgo. Ji prašė užtikrinti, kad kaimynė pas ją per sieną nelakstytų. Ir reikia tirti. Turi nueiti, apklausti tą kaimynę, surašyti popierius.

A. Guga

„Gali gal iki pirmadienio jie ten pabūt, klausia jis manęs. Sakau, aišku, juk užrakinta, iš bagažinės neišlips jie. Klausia, o pareiškimą kokį parašyt, ar ką? Sakau, tai pirmadienį jūs atvažiuokit į komisariatą ir parašysit. Dvi valandas aš sugaišau. Dėl kažkieno kvailysčių. O juk galėjo Bendrasis pagalbos centras (BPC) paprasčiausiai paklausti, kur žmogus tuos vagis sulaikė. Ir būtų viskas aišku. Tuo metu gal iš tikrųjų kažkam reikėjo pagalbos. Kas tada būtų? Gerai, kad tada nereikėjo“, – prisimena A. Guga.

Savaitgaliais vienas pagrindinių policijos darbų tampa žmonių gelbėjimas nuo triukšmaujančių kaimynų. Pareigūnų ir taip trūksta, dėl mažos algos niekas nesiveržia tapti policininkais ir, deja, tikina pareigūnai, užsiėmusi tokiomis smulkmėmis policija kartais nespėja atvykti į pagalbą žmonėms, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia.

Šiuo metu siekiant kuo efektyviau suteikti pagalbą įvykiai dar BPC suskirstomi į tris tipus. Į A tipo įvykius (kai kyla grėsmė žmogaus gyvybei ir sveikatai) reaguojama per 12 minučių. Jei įvykis B tipo, atvažiuoti reikia per 20 min., jei C – per valandą ir daugiau.

Be nuolatinio patruliavimo ir pažeidėjų tramdymo pareigūnams tenka pildyti ir nemažai popierių. Pildydami pažeidimų protokolus pareigūnai praleidžia vos ne tiek pat laiko, kiek gaudydami pažeidėjus.

Komisariatas kaip beprotnamis

Kol pareigūnai sustojime prie policijos komisariato pildo vieno iš įvykių protokolą, su fotografu lūkuriuojam komisariate. Kaip tik tuo metu įvedamas ir už grotų uždaromas girtas žmogus, kurį pareigūnai jau netrukus praminė milžinu Halku. Toks titulas jam suteiktas tikrai ne veltui.

Pasodinus už grotų jis iškart pradeda daužytis ir rėkti. Po kelių minučių klyksmus pakeičia isteriškas juokas ir taip viskas mainosi kas kelias minutes. Po akimirkos tylos seka galingas spyris į duris, nuo jo gerokai sudreba grindys ir palangė, ant kurios sėdžiu. „Čia dar nieko, o kaip antrame aukšte viskas jaučiasi“, – šypteli šalia sėdinti pareigūnė.

Iš kitos kameros atsklinda dar vienas riksmas: „Vežkit mane į ligoninę, aš ranką susilaužiau“, – rėkia jaunuolis. „Nereikėjo į sieną daužytis“, – atitaria pareigūnė, bet vis tiek antrankiais surakintą jaunuolį veža medikų apžiūrai, nors, akivaizdu, kad tai tėra blefas siekiant ištrūkti iš kameros.

Tuo tarpu Halkas, net ir surakintas antrankiais, kameroje nenurimsta nė akimirkai ir bando išsivaduoti. Riksmai netyla, o keli budintys pareigūnai ramiai sėdi ir dirba, jiems tai įprastas foninis garsas, kurio tiesiog nebegirdi. Mūsų su fotografu nervai ne tokie geležiniai, todėl neiškentę išeiname pastovėti į lauką.

Kaip baigėsi Halkui nesužinojome, tačiau vienos pareigūnės teigimu, tokie kaip jis dažniausiai išsiblaivo kameroje, o ryte išeina nuleidę akis žemyn, susigėdę dėl to, ką pridarė būdami girti. Be to, teigia ji, kad čia nieko ypatingo, mat būna, kad panašiai elgdamiesi žmonės dar ir nepasikuklina išsirengti nuogai.

Kaip nepalūžti?

Ne kiekvienas pajėgia ilgai išdirbti tokį darbą. Neretas atvejis, kad naujokai, pripažįsta patys pareigūnai, pamatę kur pakliuvo ilgai neužsibūna. Ne kiekvienam toks darbas, teigia jie, kuriame nuolat esi įsitempęs, kasdien turi klausyti bjauriausių įžeidimų, o už tai atlyginama gana menkai. Pradėjęs dirbti policininkas vidutiniškai gauna apie 463 eurus „ant popieriaus“, o turintis nemažą patirties gali tikėtis 600 – 800 eurų atlyginimo į rankas.

Be to, prieš penkerius metus grąžinta sistema, kad pareigūnų atlyginimą lemia ir tai, kiek pažeidėjų jie pagavo.

Vykstame į iškvietimą Žalgirio gatvėje esančioje „Maximoje“. Čia valkataujantis jaunuolis gimęs 1990 metais bandė pavogti iš parduotuvės alkoholio butelį, jį sulaikė apsauga. Pats jaunuolis per daug savo situacijos nedramatizuoja ir pasakoja, kad benamiu jis tapo prieš tris mėnesius: „Taip susiklostė gyvenimas. Negerkit, nes ir jums taip bus.“

Panašių istorijų pareigūnai mato kasdien. Labai nustembu išgirdęs, kad tokių kaip šis 26-erių metų benamis yra gana nemažai.

„Jei pradėsi į kiekvieną žmogų gilintis, galima ir išprotėti. Namus turėjo, dabar nebeturi. Patikėk manim, tokių yra. Tik žiūrėdamas į jį neįtartum, kad jam tiek metų. Atrodo 10 metų vyresnis. Bent porą tokių žmonių pažįstų iš Šilo gatvės specialiosios mokyklos, jiems sueina 18 metų, juos į gatvę išmeta. Kur jie eis, jei protelio neturi. Ir ką jam daryti? Jis nori, nenori eina bomžavot. Giminių jis neturi. Gal išeitų jį kažkaip socializuoti, bet jo vieno negalima palikti ir viskas, jis juk nieko neturi, jiems kažkokią įsikūrimo pašalpą duoda, bet juk ten katino ašaros. Visiškai nesuprantantis gyvenimo žmogus turi pradėti nuo nulio“, – pasakoja A. Guga.

Pokalbį nutraukia du iškvietimai. Policiją kviečia jau senai pažįstami „etatiniai klientai“, o kitas pagalbos prašymas iš nežinomos šeimos. Dispečerei pareigūnai praneša pirma važiuosiantys į pastarąjį iškvietimą, kadangi čia tikisi kažkuo padėti, o po to nuvyks pas pažįstamus, kurie, jų spėjimu, jau bus patys išsprendę problemas ir sumigę.

Atvykus nedideliame butuke 5 žmonės: neįgali senutė, vidutinio vyriškis ir moteris, jauna paauglė ir pagrindinis „herojus“, maždaug 25 – erių vyrukas ramiai susidėjęs koją ant kojos sėdi ant sofos. Prisigėrė ir aptalžė savo psichikos sutrikimų turinčią paauglę sesę. Šiaip sau. Kažkas nepatiko.

Jei pradėsi į kiekvieną žmogų gilintis, galima ir išprotėti. Namus turėjo, dabar nebeturi. Patikėk manim, tokių yra. Tik žiūrėdamas į jį neįtartum, kad jam tiek metų. Atrodo 10 metų vyresnis. Bent porą tokių žmonių pažįstų iš Šilo gatvės specialiosios mokyklos, jiems sueina 18 metų, juos į gatvę išmeta. Kur jie eis, jei protelio neturi. Ir ką jam daryti? Jis nori, nenori eina bomžavot. Giminių jis neturi. Gal išeitų jį kažkaip socializuoti, bet jo vieno negalima palikti ir viskas, jis juk nieko neturi, jiems kažkokią įsikūrimo pašalpą duoda, bet juk ten katino ašaros. Visiškai nesuprantantis gyvenimo žmogus turi pradėti nuo nulio.

A. Guga

Po ilgų riksmų ir ginčų jaunuolis vežamas į komisariatą. Daug aiškinimosi, kas kaltas. Jaunuolis įrodinėja savo tiesą, kad visi jį puola, o jis vežamas nekaltai ir už nieką. Pats sako, kad jį jau užkniso ir jis jau tuoj tuoj paliks močiutės butą, ir kraustysis gyventi atgal su savo mažamečiu vaiku ir jo motina, kuri prieš metus jį išspyrė iš namų.

„Tai grįžęs iškart kraukis daiktus ir keliauk“, – sako jam pareigūnai. Tokių pažadų jie taip pat išgirsta dažnai.

Paklausiu pareigūnų, kaip jie visa tai matydami kasdien sugeba ramiai miegoti naktį. „O kažkam juk reikia šitai padaryti. Toks darbas.“

„Be abejo, nemalonu. Bet tai yra kasdienybė ir niekur nuo to nepabėgsi. Dėl to nervintis negali. Taip, gaila, bet yra kaip yra. Vasarą, jei po pietų prasideda pamaina, po pamainos susirenku daiktus ir iškart važiuoju žvejoti. Atsisėdi sau, užsimiršti, paukščiukai čiulba. Dar žuvytė kimba ir viskas atlėgsta. Kiekvienas randa savų būdų atsipalaiduoti“, – sako A. Guga.

Kritinio mąstymo būtinybė

Vis dėl to ne visi atvejai tokie paprasti. A. Guga pasakoja, kad dažnai tenka labai kritiškai vertinti situaciją, kai kiekvienas bando įrodinėti savo tiesą, tenka aiškintis, kas iš tikrųjų kaltas.

„Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad jei jis kviečia policiją, reiškia yra teisus. Tu turi žiūrėti kritiškai, iš šono vertinti situaciją, bandyti įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atsitikti. 99 procentais atvejų atspėji, kas ten atsitiko, nors vienas šiek tiek meluoja, kitas nepasako visos tiesos“, – sako A. Guga.

Anot jo, sugebėjimas situaciją vertinti iš šalies ateina su patirtimi, jauni policininkai tokį gebėjimą ne visada turi. O kartais net ir ilgus metus dirbančius pareigūnus galima apgauti.

Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad jei jis kviečia policiją, reiškia yra teisus. Tu turi žiūrėti kritiškai, iš šono vertinti situaciją, bandyti įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atsitikti. 99 procentais atvejų atspėji, kas ten atsitiko, nors vienas šiek tiek meluoja, kitas nepasako visos tiesos.

„Teko būti vienam iškvietime, iškvietė žmona, kad vyras išdaužė viską. Vyras girtas, liežuvio neapverčia. Netyčia akis užkliuvo už planšetės pastatytos ant sekcijos. Ir paklausiau, ką čia ta planšetė daro. Ai sako, aš kartais pastatau, kad įrašyti, ką žmona išdarinėja. Ir, ačiū dievui, tą kartą buvo įjungta kamera, peržiūrėjau įrašą, žmona viską išdaužo bute ir tada iškviečia policiją, kad vyras išdaužė. Jos abi su dukra užsispyrusios rėkia, kad jisai išdaužė ir viskas. Tada su dukrele abi išvažiavo“, – apie problemiškas situacijas kylančias darbe pasakoja A. Guga.

Pagrindinis kaltininkas – alkoholis

Kol kas visi pažeidėjai, su kuriais susidūrėme buvo arba visiškai girti, arba bent kažkiek išgėrę. Pareigūnai patvirtina, kad maždaug 70 proc. atvejų jų pagalbos prireikia girtiems žmonėms. Tačiau pasukus kalbą apie naujosios valdžios planus kovoti su alkoholizmu, jie tik pasijuokia. Jokie ribojimai ir prieinamumo mažinimai nepadės, nes tie, su kuriais susiduria jie, dažniausiai svaiginasi taip vadinamu rašalu arba kitais pačiais pigiausiais gėrimais, todėl keliais centais pabranginus alkoholį jie turės mažiau užkandos, bet ne mažiau alkoholio.

A. Guga priduria, kad ne visada alkoholis sukelia konfliktus tarp asocialių žmonių, pasitaiko atvejų, kai jie mato kraupius vaizdus ir atvykę pas gana prestižinius darbus dirbančius žmones.

„Nesenai teko atimti vaikus ir ne iš alkoholikų, o iš gydytojų dirbančių Santariškėse. Žmonai po gimdymo prasidėjo depresija. Vienam jų vaikui penkeri metukai, kitam dešimt mėnesių. Po gimdymo moteris pradėjo labai gert ir stogą pradėjo raut. Tą vakarą vyras irgi prisprogęs, atvažiavom, kraujai tyška iš abiejų.

Į policiją paskambino draugai, nes vaikas penkių metų paskambino jiems, pranešė, kad mama su tėčiu mušasi. Ir viskas. Surašiau išsamų tarnybinį pranešimą, kad nesaugi aplinka. Tie du gydytojai abu pernakvojo komisariate. Kai paskui buvau sutikęs jų draugus, sakė dėkoja už tokį sukrėtimą. Atėjo į protą. Aišku, tai kardinali priemonė atimti vaiką iš tėvų, jausmas tikrai nemalonus“, – pasakoja A. Guga.

Gatvėse nesaugu

Su pareigūnais pasikalbam ir apie Vilniaus gatvių saugumą. Mane labai nustebina, kai A. Guga pasako, kad prieš du dešimtmečius jis gatvėse jautėsi drąsiau, o dabar naktį pasivaikščioti po miegamąjį rajoną ar miesto centrą nesiryžtų.

„Devyniasdešimt ketvirtaisiais, penktaisiais, tais vadinamais gaujų metais drąsiai blūdydavau po Vilnių. O dabar pilna idiotų, kurie sakys, ko ne taip pažiūrėjai. Statistiškai, imant bendrą vidurkį, Vilniuje per savaitę bent keli žmonės gatvėje be jokios priežasties nukenčia“, – sako A. Guga.

Vos po keleto minučių dėl tokių pareigūno žodžių pabudusį mano skepticizmą išsklaido balsas iš racijos, pranešantis apie gatvėje nepažįstamų asmenų sumuštą žmogų.

Galų gale pareigūnų pamaina baigiasi. Paspaudžiame vienas kitam ranką ir išsiskiriame. Pagalvoju, kad telieka tikėtis, kad tokie pareigūnai, su kuriais teko praleisti naktį, gins, saugos ir padės.