Ydinga socializacija žlugdo savivertę
„Smurtas prieš moteris yra sudėtingas reiškinys. Kalbėdami apie jį dažnai pamirštame, kad tai – lyčių nelygybės visuomenėje pasekmė. Prieš kaltinant moterį, už tai, kad ji nepaliko smurtautojo ar „leido“, kad taip nutiktų, turėtume prisiminti, kaip mūsų visuomenėje auklėjamos mergaitės“, – sako M. Jankauskaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad tradicinis auklėjimas stipriai pažeidžia moterų savivertę. „Mes nuo mažens mokomos atliepti kitų poreikius savo asmenybės raiškos sąskaita. O kai paklojami tokie pamatai, neturėtumėme stebėtis, kad moterims sudėtinga suvokti, kada prasideda smurtavimas. Mums nuo mažens aiškinama, kad normalu, kai vyras dominuoja ir priima sprendimus, kad jam reikia nusileisti“, – sako M. Jankauskaitė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad nuolat kalbame apie moterį, nukentėjusią nuo smurto, bet pamirštame smurtautoją ir jo nusikalstamą elgesį. Iš mūsų dėmesio lauko esą išslysta ir tai, kad iki momento, kai panaudojama fizinė prievarta, yra kuriama bauginimu, dominavimu, žeminimu persmelkta atmosfera. Smurtautojas moterį palaipsniui atriboja nuo žmonių, kurie potencialiai galėtų padėti, sužlugdo jos pasitikėjimą savimi ir priverčia jaustis bejėge.
Pareiga – apskalbti ir pamaitinti vyrą?
Anot M. Jankauskaitės, viena iš smurtinio elgesio strategijų – izoliuoti moterį nuo jos socialinės aplinkos. Pavyzdžiui, moteriai sakoma: „Tu per daug laiko leidi su draugėmis, nepakankamai dėmesio skiri vaikams, o aš štai toks vienišas, apleistas, nepamaitintas sėdžiu, vakarienė laiku nepagaminta.“
„Jei tau iš vaikystės įdiegta, kad moters pareiga pasirūpinti vyro vakariene, pradedi manyti, jog pretenzija teisėta. Tau net į galvą neateina suabejoti, kodėl suaugęs žmogus negali pats sau vakarienės pasigaminti. Nekeli klausimo: „Jis ką, sumuštinio susitepti negali? O Google panaršęs ir ką subtilesnio suraityti? Kas čia per priekaištas?“ – pastebi M. Jankauskaitė.
Jei moteris ištekėjo ar gyvena partnerystėje, tai jokiu būdu nereiškia, kad privalo atsiskirti nuo pasaulio, nutraukti santykius su draugais ar draugėmis, giminėmis ir bendradarbiais. Ji turi teisę palaikyti tiek kitų socialinių ryšių, kiek reikia: dalyvauti visuomeninėje, bendruomenės veikloje, skirti laiko sau. Kad moterys šitaip mąstytų, mergaitės turi būti auklėjamos kitaip. Reikia labiau pasitikėti vyrais, jie tikrai geba skalbti, gaminti maistą, pasirūpinti buitimi, tad leiskime jiems dažniau tobulinti šiuos įgūdžius.
M. Jankauskaitė ragina neromantizuoti ir pavydo scenų. „Esame išmokytos manyti, kad pavyduliavimas – meilės išraiška. Bet tai – labai klaidinga nuostata. Veiksmu tapęs pavydas reiškia, kad kitas asmuo laiko tave savo nuosavybe ir mano turįs teisę kažką drausti ar versti ką nors daryti“.
„Nesakau, kad nepatiriame pavydo – didelė dalis žmonių tikrai žino, kas tai yra. Bet vienas dalykas – pavydą jausti, o kitas – manyti, kad turi teisę kitą žmogų kontroliuoti. Bauginimai, grasinimai ir nuolatinis žeminimas stipriai kenkia žmogaus savivertei. Jeigu gyveni tokioje aplinkoje nuolat, pradedi galvoti: „Ko gero, iš tiesų nepajėgsiu susidoroti su situacija.“ Jeigu pasitikėjimas savimi palaužtas, keisti dėl smurto susidariusią padėtį be kitų pagalbos yra be galo sunku“, – aiškina M. Jankauskaitė.
Ekonominį smurtą vadina meile
Lygių galimybių ekspertė pastebi, kad smurtautojai dažnai pasitelkia vaikus kaip manipuliavimo įrankį. Jei šeimoje yra vaikų, smurtautojas turi stiprų svertą priversti elgtis taip, kaip jam naudinga. Jis moteriai tuomet mėgina įteigti, kad ji yra prasta mama, ir jeigu mėgins nuo jo bėgti, panaudos visus turimus ryšius, užsiundys vaikų teisių apsaugos tarnybas ir padarys viską, kad ji vaikų nebematytų. Didelė dalis moterų delsia smurtautoją palikti vien todėl, kad bijo netekti vaikų ir ryžtasi kentėti.
Ekonominis smurtas yra vienas iš aspektų, apsunkinančių moterų išsilaisvinimą. O tai jau sisteminė problema. 65 procentai visų magistro laipsnį ir 60 procentų daktaro laipsnį turinčių žmonių Lietuvoje yra moterys, bet vidutinis moterų atlyginimas yra 15 procentų mažesnis negu vyrų (yra ekonomikos sektorių, kuri šis atotrūkis siekia 49 procentus). Tai sudaro pagrindą moterims būti finansiškai priklausomomis nuo vyrų. O finansinė priklausomybė tampa ir viena iš priežasčių, kodėl palikti smurtautoją darosi labai sudėtinga.
Vis dėlto, anot M. Jankauskaitės, yra ir kitokių ekonominio smurto formų, kurios ne visada atpažįstamos. Ekonominis smurtas gali pasireikšti, kai moters uždarbis atimamas arba neduodama pakankamai pinigų vaikų išlaikymui. Bet gali pasitaikyti ir tokių atvejų, kai sukūrus santuoką moteriai pasakoma: „Aš pakankamai uždirbu, galiu išlaikyti mus abu ir nenoriu, kad tu dirbtum“ arba draudžiama studijuoti, nes pabaigusi mokslus ji įgys didesnes ekonominio savarankiškumo galimybes. Tokie draudimai yra ekonominis smurtas, nors mūsų visuomenėje dažnas pasakytų: „Jis taip ją myli, net į darbą neleidžia eiti.“
„Iš tiesų tai nėra meilė. Civilizuotame pasaulyje tai būtų vertinama kaip visiškai nepriimtinas ekonominio asmens savarankiškumo ribojimas“, – aiškina M. Jankauskaitė.
Prievarta tapatinama su pareiga
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė atkreipia dėmesį ir į moterų patiriamą lytinę prievartą šeimoje, apie kurią vengiama kalbėti. Jos mastus leidžia nuspėti tik nevyriausybinių organizacijų atlikti tyrimai. O šie rodo, nerimą keliančias tendencijas. Bet to neatpažįstame, nes vis dar manome, kad lytinė prievarta yra žiaurus išžaginimas, kai žmogui padaroma didelė fizinė žala.
„Iš tikrųjų lytine prievarta turėtume laikyti bet kokius veiksmus, kai manipuliuojant žmogumi (bauginant, gąsdinant, pasinaudojant bejėgiška būkle ir pan.) siekiama juo / ja pasinaudoti seksualinio pasitenkinimo tikslais. Jeigu šeimoje moterimi manipuliuojama, kad vyras galėtų patenkinti savo lytinę aistrą – tai irgi yra lytinė prievarta“, – tvirtina M. Jankauskaitė.
„2010 metais Vilniaus gimdymo namuose buvo apklaustos 300 moterų. Sužinojusi tyrimo išvadas, savaitę negalėjau atsigauti. Buvo sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje“, – prisipažįsta M. Jankauskaitė.
80 procentų apklaustų moterų negalėjo įvardinti skirtumo tarp santuokinio ir prievartinio sekso. Panašu, kad dauguma jų tiesiog atliko „šeiminę pareigą“, kuri nebūtinai turi patikti. 60 procentų teigė patyrusios seksualinį priekabiavimą ir 30 procentų tvirtino, kad buvo verčiamos užsiimti lytiniais santykiais prieš savo valią.
„Trisdešimt procentų – kas trečia moteris! Tai – labai dideli skaičiai. Manau, mūsų visuomenės problema yra ta, kad tokio elgesio su moterimis nevertiname kaip nusikaltimo. Vis dar gaji nuostata, kad jeigu ištekėjai ir turi vyrą, o šis turi lytinių poreikių, tai jo aistrą privalai patenkinti, tai – tavo „pareiga“. Visiška nesąmonė. Moteris neprivalo turėti lytinių santykių, kurie netenkina. Kartą ir visiems laikams suvokime – moteris yra visavertis žmogus ir neprivalo būti „aptarnaujantis personalas“, – teigia M. Jankauskaitė.
Neatsikratome smurtą palaikančios sistemos
„Daug moterų sukuria šeimas, gyvena ilgalaikėje partnerystėje, bet nepatiria laimės. O dar girdime anekdotus, kaip moterims, neva, nepatinka lytiniai santykiai, kad nuolat skauda galvą, kad jos nuolat išsisukinėja... Girdint tokius pamąstymus norisi pasakyti: „Na, žinote, jei 40 ar vyresnė moteris, nenori sekso, vadinasi, visa tai, kas jos gyvenime buvo iki šiol, negalime vadinti seksu. Ji, matyt, jautėsi išnaudojama ir lytiniai santykiai neteikė malonumo. O sulaukusi amžiaus, kai gali pasakyti „ne“, taip ir padarė, nes prievarta tikrai nėra maloni“, – aiškina M. Jankauskaitė.
Anot jos, tokių santykių prielaida – visuomenėje susiformavę ir palaikomi stereotipai, nuo pat mažens vaikams kalant į galvas, koks turėtų būti „tikras“ vyras ir „tikra“ moteris. Moterys, sekant šiomis klišėmis, mokomos būti nuolankios ir subordinuotos, nėra skatinamos suprasti, kokie yra jų poreikiai, ką jos norėtų gyvenime daryti, kaip galėtų realizuoti savo žmogišką, kūrybinį potencialą. Tuo tarpu klišių suformuotas vyras įpranta dominuoti, moterį vertinti kaip daiktą, o ne partnerę.
„Nenoriu suabsoliutinti, didelė dalis vyrų taip nesielgia, bet visuomenei vis dar siunčiamos stereotipinės žinutės. Žiūrėkite, kas vyksta, kai pasiūlomos iniciatyvos, kad švietimo sistemoje būtų daugiau dėmesio skiriama lyčių lygybės klausimams ir vaikai mokomi vengiant atgyvenusių stereotipų. Viešąją erdvę užplūsta dezinformacija ir mėginimai diskredituoti pačią lyčių lygybės idėją, nors daugybė tyrimų rodo, kad kuo lyčių lygybės visuomenėje daugiau, tuo sveikesnė ir laimingesnė yra visa visuomenė“, – sako M. Jankauskaitė.
Jos įsitikinimu, svarbu drąsiau apie tai kalbėti, neužkraunant atsakomybės vien moterims – be galo sudėtinga prabilti apie smurtą ar neigiamas intymias patirtis, jei visuomenė nepasiruošusi to išgirsti. Svarbu įgyvendinti sisteminius pokyčius, kurie užtikrintų nuo smurto nukentėjusios moters saugumą ir smurtautojo atsakomybę.
„Kuo mes, kaip visuomenė, būsime nepakantesni smurtui, kuo efektyviau veiks už smurto pažabojimą atsakingos institucijos, tuo greičiau atsiras prielaidos moterims atviriau apie tai kalbėti. O moterims norėtųsi palinkėti drąsos netikėti stereotipais, kurie brukami mums į galvą. Esame gimusios tam, kad būtume laimingos ir niekas neturi teisės viso šito iš mūsų atimti“, – kvietė Lygių galimybių plėtros centro atstovė.
Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos
Užs. Nr. 2016-DJ-04/1