Telšių rajone gyvenanti Jadvyga laukia kiekvieno rudens. Miškingose Navarėnų apylinkėse septintą dešimtmetį gyvenanti moteris kasmet miškuose grybų prirenka visai šeimai. Šiemet tai padarė labai greitai.
„Jau po pusantros grybavimo savaitės nebeturėjau tuščių stiklainių grybams. Tada grybus su dieduku pradėjome vežti juos superkantiems žmonėms. Atskaičiavus išlaidas kurui, dviese, nepersistengdami užsidirbome dar 1000 litų — užteko anūkams rugsėjo pirmajai, o ir žiema bus lengvesnė“, — pasakojo moteris.
Navarėnų miško pašonėje gimusi ir užaugusi moteris mišką pažįsta lyg savo penkis pirštus.
„Jei vietos nenutryptos, tai gali kasmet ten rasti grybų, o jei miškas lengvai prieinamas, tai tik kas antri-treti metai būna grybingi. Už tai vietoj grybų atsiranda šiukšlių nemažai“, — pasakojo moteris.
Vandens buteliukai, cigarečių pakeliai, celofanas — dažniausiai randamos grybautojų paliktos šiukšlės.
Grybų sezonas jau praktiškai baigėsi, tačiau medžiai ir toliau lieka stovėti gamindami deguonį, teikdami užuovėją žiemojantiems gyvūnams. Kuo daugiau miškų bus pasodinta ir kuo didesni jų plotai išaugoti, tuo didesnė nauda bus ir žmonėms.
Mišką gali nukirsti kartą per pusšimtį metų, o uogos ir grybai jame veši visą tą laiką. Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius skaičiavo, kad per laiką, kurio reikia miškui subręsti iki kirtimui tinkamo amžiaus, iš jo galima surinkti uogų, grybų, vaistažolių už tiek pat pinigų, kiek gaunama pardavus medieną.
Miškų ekonomika priartina bent pora žingsnių arčiau švaresnės aplinkos, ne tik duoda pelną pardavus medieną ar miško gerybes. Gamtininkas pasakojo, kad miškai dabar likęs vienintelis patikimas būdas kovoti su pasauline klimato kaita.
Gamtoje visais laikais buvo anglies dioksido, tačiau jis įtakos aplinkai daug neturėjo — jo perteklių gamta užkonservuodavo miškuose. Per pastaruosius du šimtus metų žmogus iškirto galybę miško, kuris augdamas nebegali surinkti viso anglies dioksido, bet tai nėra baisiausias dalykas.
Prisideda milžiniški anglies dioksido kiekiai išlaisvinti degant iškastiniam kurui — naftai ir angliai.
„Matome, kad jokie protokolai, jokie susitarimai nepadeda sumažinti emisijų. Miškai, o ypač sengirės, būtų tam išeitis. Kuo senesnis miškas, tuo daugiau jame užkonservuota anglies dioksido. Lietuvoje ir visame pasaulyje trūksta tokių miškų“, — ne kartą pasakojo gamtininkas.
Pasaulinis atšilimas Lietuvoje gal ir gali atrodyti tolimas, tačiau jo poveikį galime pajusti jau labai greitai.
„Lietuva gali virsti stepių kraštu. Jau dabar yra kritęs gruntinio vandens kiekis, džiūva uosynai, dėl šiltesnių žiemų atsiranda gausybė kenkėjų ir kenčia eglės, guobos. Lietuva po truputį iš miškų zonos, kur miškas įsiveisia savaime, vos keliems metams žemę palikus nedirbamą, tampa stepinio klimato zona, keičiasi tradicinis kraštovaizdis“, — sakė gamtininkas.