Ieva jau keletą metų fotografuoja karius, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už kariuomenės fotografijas. Pernai ji nusprendė pati išbandyti, ką reiškia kariškas gyvenimas ir trims mėnesiams kasdienius rūbus iškeitė į karišką uniformą. Mergina kartu su keliasdešimt savanorių 12 savaičių gyveno Ruklos mokomajame pulke, darė atsispaudimus ir mokėsi žygiuoti.
Fotografijos studijas baigusi I. Budzeikaitė dirbo žiniasklaidoje, vėliau Krašto apsaugos ministerijoje. Kai kartą viena kolegė jai pasiūlė ne tik fotografuoti karius, bet ir pačiai pasimokyti karybos, Ieva tik pasijuokė. Bet ši mintis vis neduodavo jai ramybės. Be to, merginos tėvas jaunystėje dvejus metus tarnavo sovietų kariuomenėje Ukrainoje ir nuo mažens jai pasakojo ten patirtus nuotykius.
„Man buvo paprasčiausiai smalsu. Fotografuodavau karius per pratybas, matydavau juos žygiuojančius mokomajame pulke ir pati iš to juokdavausi, stebėjau jų gyvenimą tarsi iš išorės. Man buvo smalsu pačiai patirti, suprasti, ką tai reiškia, kam jie daro vienus ar kitus veiksmus, kam kasa apkasus, kaip taktikuoja, kam tie žygiavimai ir skandavimai“, – prisimena Ieva.
Pirmos dienos – sunkiausios
Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai į darbą grįžo kolega, kurią mergina pavadavo, ji vis dėlto pasiryžo važiuoti į Ruklą.
„Labai daug skaičiau apie kariuomenę, apie karinius mokymus, domėjausi, kas manęs laukia, kalbėjau su tarnaujančiais kolegomis. Ruošiausi ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Keletą mėnesių prieš tarnybą daugiau sportavau, darydavau atsispaudimus ir atsilenkimus, kad būtų lengviau įsivažiuoti“, – pasiruošimą mokymams prisimena mergina.
Praėjusių metų vasarį ji kartu su 70 jaunuolių atvyko į Ruklos Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką. Ji buvo ne vienintelė mergina, iš viso jų buvo dešimt.
Ieva prisimena, kad pirmosios kariškos tvarkos dienos buvo jai labai sunkios.
„Buvo daug vaikymo, fizinio ir psichologinio krūvio, tiesiog buvome tikrinami psichologiškai, kas tokie esame, kaip reaguojame. Buvo viena mergina, kuri pačią pirmą dieną nusprendė važiuoti atgal namo. Paskui dar trys išvyko, tad iš dešimt merginų likome šešios.
Pirmosios penkios dienos buvo labai sunkios man: didelis fizinis krūvis, mažai miego, visi svetimi aplinkui. kas rytą reikėdavo keltis 5.45 val., o kartais tekdavo šveisti kuopą iki antros valandos nakties. Daug žygiuodavome. Vienas instruktorius kasdien prie manęs kabinėdavosi dėl netvarkingai surištų plaukų. Dabar esu jam dėkinga. Manęs tvarkingais plaukais tikriausiai niekas nėra matęs.
Daug verkdavau pirmomis dienomis, naktimis pasislėpusi rašydavau tėvams žinutes – kurso pradžioje nebūdavo laiko kada ir telefoną į rankas paimti. Bet paskui sutikau vieną pažįstamą karininką ir jis sugebėjo mane motyvuoti dviem sakiniais. Visų pirma jis pasakė, kad instruktorius rėkia ant manęs ne kaip ant asmenybės, bet kaip ant kario. Antras jo patarimas buvo į viską žiūrėti, kaip į žaidimą. Tada man viskas persisuko, aš atsipalaidavau ir tapo daug lengviau“, – pasakoja Ieva.
Vaikinai padėjo
Po pirmosios savaitės kuopoje liko 58 kariai, dvylika nusprendė grįžti namo. Mokymų metu kuopa buvo susikirstyta į du būrius, o kiekvienas būrys – į tris skyrius. Ieva savo skyriuje buvo vienintelė mergina.
„Instruktorius mums patarė kuo daugiau bendrauti su savo skyriumi, nes visas užduotis kartu reikės vykdyti, todėl reikia susipažinti, kad vėliau darbas grupėje būtų sklandesnis ir visi suprastų vieni kitus, žinotų ko tikėtis iš vieno ar kito žmogaus. Tad dažniausiai laiką leisdavau savo skyriaus vaikinų kambaryje. Kitos merginos labiau mėgdavo klegėti tarpusavyje, o jų skyrių vaikinai dėl to pykdavo, sakydavo, kad jos nesistengia pritapti prie skyriaus. Iš dalies juos ir suprantu. Merginų mažiau, joms sunkiau pritapti, reikia pačioms rodyti iniciatyvą ir norą bendrauti.
Tačiau taip buvo tik kurso pradžioje – visi greitai susibendravome. Mano skyrius man visada noriai padėdavo, paaiškindavo tai, ko nesuprantu, kantriai aukodavo savo laisvą laiką, kad išmokčiau geriau valdyti ginklą ar suprasčiau kaip veikia vieni ar kiti prietaisai. Vaikinams su technika paprasčiau“, – šypsosi Ieva.
Rikiuotė, rytinės mankštos, teorinės ir praktinės paskaitos, karinė taktika, naktiniai budėjimai, orientaciniai žygiai miškuose, dienos ir nakties metu, ginklų pažinimas ir mokymasis jais naudotis, karo medicinos pradžiamokslis, sportas – tokia buvo Ievos kasdienybė.
Sunkiausia – nuolat būti tarp žmonių
Prabangos mokomajame pulke nerasite. Uniformos paplyšusios, batai padėvėti, maskuotė pasiūta iš senų uniformų, lovos senos. Bet mergina tikina nekreipdavusi į tai dėmesio, ne prabangos ieškoti ten ėjo, o suplyšusią uniformą ar kuprinę susisiūdavo.
„Ginklai modernūs, karštos arbatos yra, visi pavalgę, susitvarkę, linksmi, nieko panašaus į nuobaudas, apie kurias pasakodavo tėtis iš savo tarnybos laikų. Nauji draugai, poilsis nuo kompiuterio ir kitų technologijų, miesto šurmulio, puikūs instruktoriai ir vadai. Ar dar gali būti geriau?“, – džiaugiasi mergina.
Ji neigia stereotipą, kad kariuomenėje jaunuoliai yra žeminami ar jiems skiriamos siaubingos bausmės.
„Žiūrėjau į tai, kaip į žaidimą, todėl man nebuvo sunku paklusti. Darai tai, ką turi daryti, instruktoriai savo padėtimi niekada nepiktnaudžiauja Jei rikiuotėje negalima vaipytis, dairytis ir juoktis – kam daryti priešingai? Būta kurse ir tokių. Vienas instruktorius sakydavo: „Jei nedaeina per galvą, daeis per kojas“. Tad sportuodavom. Net ir tokiom akimirkom juokas imdavo. Reikia suprasti ir tai, kad tai darai dėl savęs ir tai yra linksmoji kurso dalis“, – patirtimi dalijasi fotografė.
Sunkiausia jai būdavo tai, kad tekdavo nuolat būti tarp žmonių. Ieva save vadina individualiste, tad labiausiai ji pasiilgdavo vienatvės. Artimųjų ilgesys labiausiai kamavo pirmosiomis dienomis, vėliau kelis kartus bazinių karinių mokymų dalyviams buvo leista savaitgaliui grįžti namo aplankyti šeimos ir pasidžiaugti civilinio gyvenimo malonumais.
Karinis pasirengimas – būtinas kiekvienam
Iš pradžių Ieva skaičiavo dienas iki bazinių karinių mokymų pabaigos, o paskutinėmis dienomis jau buvo gaila, kad mokymai baigiasi.
„Tie trys mėnesiai prabėgo labai greitai. Visą laiką buvom užimti, bet vis dėlto manau, kad trijų mėnesių yra negana norint paruošti būsimą karį. Todėl apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad dabar mokymai šauktiniams greičiausiai vyks devynis mėnesius. Jei tik būtų galimybė – tikrai dar eičiau patobulinti ir pagilinti žinias. Keista, kad didžioji dalis lietuvių purtosi tarnybos ir jau kuria planus, kaip to išvengti. Kaip vienas kolega ir minėjo, karo atveju tik džiaugsimės, kad tokių žinių turim kuo daugiau.
Paklausta, ko ji išmoko baziniuose kariniuose mokymuose, mergina sako, kad daug ko. Pirmiausia ji tikina sustiprėjusi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, išmoko valdyti ginklą, topografijos pagrindų, įgijo naudingų medicininių žinių, išmoko to, kas praverčia ir civiliniame gyvenime, pavyzdžiui, kaip išgyventi gamtoje, kaip kurti laužą įvairiomis oro sąlygomis, orientuotis miškingose vietovėse.
Praėjusiems mokymus – privalumai
Po bazinių karinių mokymų Ieva grįžo prie fotografavimo, o didelė dalis jos kuopos draugų pasirinko profesionalią tarnybą kariuomenėje. Kariniai baziniai mokymai jaunuolius galėtų vilioti dar ir tuo, kad po jų kompensuojama iki 50 proc. studijų kainos. Stojant į kai kurias aukštąsias mokyklas galima tikėtis papildomų lengvatų, bus suteikiama pirmenybę stojant į statutinių valstybės tarnautojų profesines mokymo įstaigas.
Kiekvienas darbdavys, įdarbinęs bazinius karinius mokymus baigusį jaunuolį, gaus subsidiją, tad ir rasti darbą po karinių mokymų turėtų būti lengviau. Be to, suteikiama pirmenybė įsidarbinant į valstybės tarnybą.
Mokymų metu kariai įgyja privalomosios pradinės karo tarnybos statusą, gauna valstybės išlaikymą (maitinimas, gyvenamoji vieta, apranga, socialinis ir gyvybės draudimai), mokama piniginė išmoka buitinėms išlaidoms, šeimos nariai turi teisę į kitas numatytas lengvatas (šildymo, darželio mokesčių ir pan.).
Iki gegužės 1d. skirkite 2% nuo jau sumokėto savo pajamų mokesčio Lietuvos kariuomenei. Visą informaciją rasite čia: www.guoga.lt/parama.
